Tai biologų hipotezė: vyras - labiausiai ištvirkęs gyvūnas. Na, yra akimirkų, kai jis mąsto lytimi. Žmonos, trokštančios juos išlaikyti, meluoja žodžiais ir visu savo kūnu, nes bijo esančios nepakankamai geros, nesugebančios įkūnyti visų savo patino fantazijų. O jo neištikimybė - visada yra ne tik išdavystė, priesaikos laužymas, bet ir jos moteriškumo, jos jausmų nuvertinimas. Taigi - apie neištikimybę.
"Galvą nupjaučiau!"
- rėžė Regina, moterų būrelyje prabilus apie neištikimus vyrus. "Ir išvis, kam tos šlykščios šnekos?" - sugižo ji. Kažkur dingo jos brandi išmintis ir atsirado nemalonus aktyvumas. Reginai išėjus, apkalbėjome, jog ji yra tarsi mitologinis Medėjos, keršytojos, simbolis, kuriai sutuoktinis - nuosavybė, ji rengia jį ir maitina, savinasi kaip gimdytoja, absorbuoja, paverčia baimės įkaitu. Tačiau tokios greitai išsiurbia vyro gyvybinius syvus ir galias, paversdamos jį impotentu, ir pačios lieka kaip tas šuo ant šieno: ne mano, bet ir niekieno kito.
Psichiatras šį atvejį apibūdino labai atsargiai: "Tai tik patvirtina, jog, meilei augant, ribų jai nebelieka..."
Specialieji efektai
"Tuo mes ir skiriamės nuo gyvulių, kad nesiveliam į fizinę kovą. Tikra ledi "nepastebi" vyro nuklydimų į šalį, nes išvis nėra ištikimų vyrų, - sakė Monika. - Aš pažiūrėčiau, ar jo meilužė verta dėmesio, ne kokia atsitiktinė padraika, kurią tas dvikojis vilkas nešasi kaip šiltą pavasarinį ėriuką dantyse ir sudorojęs pamiršta. Jeigu ji būtų verta "tęsinio", kažkokios istorijos mano vyro gyvenime, tada dėčiau pastangas, kad ją užgožčiau. Sublogčiau savaime, bet aplankyčiau grožio salonus. Pasidaryčiau stulbinanti. Žinoma, būčiau labai "susigraužusi", bet stengčiausi neišsiduoti. Matai, meilė iš tiesų yra akla. Mano draugė, psichologė, kažkada priskyrė mūsų šeimą saugiajam tipui - kai partneriai pasitiki vienas kitu ir trokšta artumo be poreikio susilieti su kitu ir "paskęsti" jame. Neva tokie, kaip mes, rūpinasi patys savimi ir vienas kitu, turi aukštą savigarbos ir atsakomybės jausmą. Deja...
Turiu pasakyti, kad galėčiau mylėtis su neištikimu vyru, nes jis yra m a n o žmogus, įvertinus ankstesnes patirtis, jis davė man tai, ko negali duoti kiti. Seksualine prasme - irgi. Mus sieja tokie išgyvenimai, kurių jau neįmanoma būtų patirti su kitu, jis - tai mano autobiografija. Mudu turime savo istoriją. Žinau, kad jis mane myli, kaip paradoksaliai tai skambėtų. Aš slapta skaičiau jo dienoraštį; niekas neįstengia vyro taip įskaudinti, kaip mano poelgiai ar jausmai. Taigi lovoje pasitelkčiau "specialiuosius efektus". Aha, jis "žino", kokius mygtukus paspausti, kad sugriaudėčiau kaip vargonai? Ir jis klysta! Iki šiol mylėjomės sveikai, gamtiškai, be jokių įmantrybių? Aš galiu būti prostitutė, galiu būti jam išganymas. Daugelis vyrų savo spermą laiko aukščiausia substancija? Tampu begėde, pati nebesuprantu, kokiu mastu aš aktorė, kokiu - šliundra. Kaip vaikėzai mylimės jo automobilyje...
Bet tu gali išbandyti visą kamasutrą, ir tau nepadės nei žvakės, vynas, nei gražūs apatiniai, jeigu jis tavęs nebemyli... Bet aš tiesiog žinau, kad net būdamas kitos moters glėbyje, iš tiesų priklauso tik man. Lyg mes būtume suartėję bibline prasme. Nes yra tai pripažinęs: "Tu esi mano gyvenimo moteris. Aš priklausomas nuo tavo kvapo, lūpų, nuo maisto, kurį man gamini". Gal aš nenormali, priklausoma nuo jo daugiau negu įsivaizduoju, nes kartais susijaudinu apie jį galvodama, svajodama, o kai susitinkam, būna tokių akimirkų, kai jo prisilietimas nutvilko.
Aš dar negalvoju, kas būtų, jeigu būtų... Bet jeigu vyras susirastų "rimtą" meilužę, nemanau, kad keršyčiau jam, permiegodama su geriausiu jo draugu arba su keliais seksualiniais gigantais. Turbūt dar sykį pamėginčiau kovoti už savo žmogų. Labiau už viską norisi tikėti, kad jis jau yra "išsilakstęs", išsidūkęs, ir mudu oriai sulauksime senatvės, galėsime laikytis už rankų, o aš ramia sąžine žiūrėsiu jam į akis. Man atrodo, kad niekas nevyksta; jokių slaptų sąmokslų, pasimatymų, pavojingų flirtų. Bet gal aš ko nors nežinau?"
"Nužudė many moterį"
"Bėda ta, kad pažįstu ištikimų porų. Mano tėvai - viena iš jų. Kai būdavau pašėlusiai laiminga, verkdavau iš laimės, bet dabar galvoju, kad - ir iš baimingo lūkesčio, jog vieną gražią dieną visa tai pasibaigs, - sakė Eglė. - Mes kalbėjomės su juomi, jog teoriškai neištikimybė galima, jai daug priežasčių: tarkime, žlugo vyro draugo verslas, ir tas pradėjo ieškoti nesantuokinių meilės ryšių. Kaip postringavo mano vyras - idant sustiprintų savąjį ego. Jei sakoma, kad mylintis vyras yra moteriškas, tai manasis buvo atviras. Sykį grįžo vėlai iš banketo su savo bosu toks sudirgęs, ir prisipažino, kad viena kitatautė moteris taip jo norėjo, kad net trynėsi į jį. Ji sugundė jį, bet vyras sakė staiga pasišlykštėjęs tos moters siūlymųsi, o be to, jis vilkėjo mano megztą liemenę... Tą naktį, jis sakė, buvau karšta kaip niekad. Bet iš tiesų, svarstydama neištikimybės versijas, tiek jaudinausi, kiek skaitydama apie žudynes kokioje Ruandoje.
Buvo ženklų. Mano vyras tapo išsiblaškęs, kažkoks minkštas, vakarais mieguistas lyg didžiulis apžilpęs drugys lempos šviesoje. Ėmė vadinti mane "vaikučiu", svaičioti apie naujo automobilio pirkimą, o sykį net prasitarė pasiilgęs permainų. Dabar laiką skaičiuoju iki tos nakties - ir po, - Eglė patylėjo.
- Esu namisėda, ir man kančia vaikščioti į pobūvius, bet juk esam jauni, tai - mūsų laikas. Tad dėdavausi sąmojinga, koketiška, atsipalaidavusi. Savimeilę glostė tai, kad Lukas niekada nevarvindavo seilės, stebeilydamas į kokią seksualią moterį, nešokdavo, kaip kiti, kai šokis atstoja lytinį aktą. Tą vakarą man skaudėjo galvą, ir vyno padauginau, tad susiradau draugės namuose tuščią vaikų kambarį. "Pailsėk, pasnausk. Po keleto valandų važiuosim namo", - pasakė Lukas.
... gal per greit atsipaipaliojau, ir nuslinkau ieškoti Luko. Tarp šokančių ir varinėjančių girtas šnekas jo nemačiau. Kaip kokia lunatikė ėjau per namus, varstydama duris. Ir juos radau. Mane ištiko šokas: nuoga Luko nugara, besikilojantis pasturgalis, o jos susiglamžiusiu veidu tartum slinko skausmingos grimasos, ji prislopintai dūsavo. Mėnesienoje aiškiai mačiau jos celiulitines, apdribusias šlaunis, blauzdom it žnyplėm spaudė mano vyro dubenį. Pasiekusi vonią, susivėmiau.
Jis atsiprašė, atgailavo, sakė nepatyręs jokio "aukštojo pilotažo", jam "tiesiog kažkas pasidarė". Pasimaišė protas. Aš galvojau apie savižudybę, apie skyrybas, ištisomis dienomis tylėjau kaip kapas. Vaikščiojau pajuodusi. Neišsiskyrėm. Gal neturiu jėgų tam procesui? Bet kai dabar susitaikėme, kai mylimės, aš jaučiuosi kaip ant dantisto kėdės. Atrefleksuoju kaip preparuojama varlė. Nieko negaliu sau padaryti! Lukas nužudė many moterį, lytiškumą, instinktą. Nei proto balsas, nei gailestis (Lukas iš tikrųjų kenčia kaltę, gėdą ir velniai žino ką dar), nei sutuoktinės pareiga negali nugalėti kažkur giliai many slypinčio pasišlykštėjimo sueitim. Apie tą moterį, savo varžovę, sužinojau daug. Pavyzdžiui, kad sykį, kai kompanija siautėjo miške, supykusi ant savo meilužio, ji įstūmė šį į skruzdėlyną... be kelnių. Kad jiedu su vyru - "prancūziška šeima", o kai kurie kalba net, kad jos vyras - gėjus. Sužinojau, kad pasijodymas su mano vyru jai buvo jau ne pirmas. Bet man tai tarsi neturi reikšmės. O skaudžiausia tai, kad varžovė nėra fatališka, ji vyresnė už mane, "graži" kaip Osamos bin Ladeno mulas. Tai reikštų, jis gali sukristi su bet kuria, jeigu tik ji pasirengusi kopuliuotis? O gal jam atsibodo pyragas ir jis panūdo rupios juodos duonos? Vietoje austrių - konservų?
Kai Lukas sako, kad gražiai atrodau, priimu tai kaip pasityčiojimą. Jo dovanas imu į rankas kaip gyvatę. Aš daužiau indus, išvadinau jį stuburiniu gyvūnu be stuburo, niekšu. Kartais situacija man pasirodo be galo juokinga ir isteriškai kvatoju kaip beprotė. O paskui man pradėjo užeidinėti tokie aštrūs pilvo skausmai, jog bijojau nueit pas ginekologą, nes buvau beveik tikra, kad man - vėžys. Pagaliau pasitikrinau, ir gydytoja man patarė nueiti pas psichiatrą, nes ginekologiškai esu sveika. Baisiausia, kad mano savivertė susitraukė į aguonos grūdelį, jaučiuosi nepatraukli, frigidiška kalė, o Lukas visais įmanomais būdais mėgina pro tokias mano nuostatas pralįsti kaip kupranugaris pro adatos skylutę. Turiu viltį, kad vieną dieną tiesiog išsisems tas veriantis skausmas, kaip pro odos poras pasišalina ligos prakaitas ir smarvė. Tada pasiieškosiu kokios veiklos, galbūt abudu nueisime pas psichologą. Draugės man pataria iškeliauti į kokią egzotišką šalį, kad susivokčiau, ką jaučiu Lukui, ko noriu iš gyvenimo. Bet kol kas aš net nežinau, kas esu..."
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą