Turbūt kiekvienam vyrui šioje žemėje (jeigu jis, aišku, ne pederastas, ne katalikų prelatas, ne idiotas ir ne kokia nors kitokia mažuma) labai norėtųsi žinoti, ką apie jį galvoja moterys apskritai, ir mylima moteris - konkrečiai. Dėl šios priežasties stipriosios lyties atstovai jaučia lygiai tokį pat deginantį smalsumą, kurį žmonija dažniausiai priskiria gražiajai lyčiai.
Kai kuriuos vyrus ši mįslė jaudina iki drebulio, iki viduriavimo, iki šiurpulio, iki svorio, apetito ir piniginės netekimo. Jie gali iki paryčių sėdėti virtuvėje prie butelio arba stepėje su gitara ir knisti smegenis savo draugams nepakenčiamu rečitatyvu: "Ir kaip ją suprasti? Kodėl ji taip elgiasi? Ką ji iš tikrųjų jaučia? Reikalingas aš jai ar ne? Gal ji paprasčiausiai su manimi žaidžia?"
Prieš daug metų man teko būti vienoje karinėje misijoje ir dvi savaites eiti sargybą su vaikinu, kuris apie nieką daugiau negalėjo galvoti, išskyrus mylimą merginą ir sunkumus, su kuriais susiduria bandydamas pažinti jos vidinį pasaulį. Klausydamas jo aš dažnai pagalvodavau, kad tikriausiai išeisiu iš proto ir jį pasmaugsiu. Mažų mažiausiai imsiu nekęsti moterų.
Laimei, mūsų bendra tarnyba baigėsi anksčiau nei buvo suplanuota ir likimas mus išmėtė po skirtingas vietas. Nuo to laiko aš jo nemačiau, bet nusipurtau vos prisiminęs. Šiaip jis buvo visai šaunus vyriokas. Būtų jis buvęs pederastas, prelatas ar dar kas iš mažumų sąrašo, po šiai dienai palaikytume šiltus draugiškus santykius internetu.
Tegu gražiosios lyties atstovės mane laiko bukapročiu narcizu, bet aš surizikuosiu prisipažinti, kad asmeniškai manęs tai, kas vyksta jų galvose, absoliučiai nejaudina.
Žinoma, taip buvo ne visada. Jaunystėje aš buvau pasiryžęs draskytis arba nuobodžiai mykti šia tema ne blogiau už savo tarnybos kolegą. Maniau, kol iki galo neperprasiu visos to jausmo (meilės, aistros ar gašlumo - nesvarbu), kurį aš sukėliau moteriai, gilumos ir subtilumo, negaliu būti niekuo tikras, negaliu atsipalaiduoti ir ko nors tikėtis. Maniau, jog privalau išbandyti, atspėti, patikrinti, nervingai sekti kiekvieną jos žvilgsnį, veido raumens dilgtelėjimą, - tai yra stengtis atskleisti moters sielos paslaptį.
Tačiau kiekvieną kartą, kai man atrodydavo, kad aš jau viską supratau, galutinai išsiaiškinau ir netgi galiu kai ką suplanuoti ateičiai, ji ramiu veidu šitą iliuziją išsklaidydavo. Paaiškėdavo, kad ją įskaudino toks dalykas, į kurį, mano galva, jai nereikėjo net kreipti dėmesio. Arba - kad ją nudžiugino tokia smulkmena, kuria - jei tik būčiau žinojęs! - galėjau ją džiuginti nors dvidešimt kartų per dieną! Paaiškėdavo, kad už jos atsainumo manierų vienodai meistriškai gali slėptis ir tikras abejingumas, ir laukinė aistra. Kad kai kurie jos poelgiai, kurie man atrodė pačių rimčiausių ketinimų garantija, jai visiškai nieko nereiškia ir ji taip pasielgė mašinaliai, be jokios minties ir jausmo...
Susumavęs visų savo nesėkmių (o ilgas mano gyvenimo periodas susidėjo būtent iš jų), aš priėjau paprasčiausią išvadą. Iki šiol negaliu suprasti, kodėl ji neatėjo man į galvą šitiek laiko!
Aš pagaliau suvokiau, kad visiškai nereikia bandyti suprasti moters sielos. Todėl, kad tai iš principo neįmanoma, tai ardo vyro psichiką, ir apskritai niekam to nereikia - nei jam, nei jai, nei Kosmosui.
Taip, vyrui naudinga išmokti moterį pradžiuginti - šis menas tikrai pasirodo vertas laiko sąnaudų ir proto pastangų, kurias įdedi. O štai SUPRASTI moterį... Šį beviltišką užsiėmimą galima ramia sąžine palikti pederastams, prelatams ir taip toliau pagal sąrašą.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą