Tolimas protėvių balsas

Jeigu surinktume vaikystės prisiminimų skeveldras, atsitiktines detales, užuominas, girdėtus pokalbius, močiutės pasakojimų fragmentus, susidarytų nemažas kraitis...

Mūsų močiutės net nesusimąsto apie tai, kad pasakoja anūkams apie dvi giminės šakas - jos tiesiog murma kažką megzdamos kojines, o iš tikro po lašelį perduoda šeimos tradicijas.

Labai daug informacijos perduodama ne žodžiais, sako J. Michailova. Kaip vaikas sužino, kad mašinos yra pavojingos? Jis žino ne todėl, kad jam kažkas perskaitė lekciją apie saugaus eismo taisykles, o todėl, kad, kai mama jį veda per kelią, jos ranka įsitempia.

Svarbu ne tik tai, apie ką kalbama šeimoje. Svarbu ir apie ką nutylima. Psichoterapeutai tai vadina "skeletu spintoje".

Skeletas spintoje

Tai gali būti kas tik nori. Pavyzdžiui, įvaikinimo paslaptis. Apie tai niekas nekalba, tačiau visi žino.

Tėvai, seneliai, proseneliai be žodžių mums perduoda turimą informaciją. Kodėl senelė taip stengiasi permaitinti anūkus? Kodėl ji nori jiems įgrūsti "dar vieną" šaukštą košės? Todėl, kad vaikystėje ji badavo.

Senelė be žodžių anūkams perduoda pranešimą apie savo išgyvenimus. Pranešimą, kad vaikams reikia atiduoti geriausią kąsnį.

O kartais tie pranešimai ateina ir iš labai toli...

Prakeikimas

Ana Šutcenberg, garsi psichologė iš Nicos, dirbo su tokia problema, kurią žmonės vadina "giminės prakeiksmu". Čia, žinoma, šiek tiek dvelkia mistika, tačiau tiesa ta, kad mūsų problemos išties susijusios su protėvių likimu.

Vienas paryžietis, patyręs incidentą lifte, atėjo konsultacijos pas A. Šutcenberg ir papasakojo, kad jo tėvas dar iki karo žuvo avarijoje, susijusioje su liftu. Ir jis pats, ir jo tėvas buvo vyresnieji sūnūs savo šeimose. Vyresnysis Šutcenberg paciento vaikas irgi buvo berniukas. Anot prancūzo, liftai keistu ir tragišku būdu "persekiojo" visą jo giminę.

Psichoterapeutė išsiaiškino, kad paryžiečiui liftas reiškė kažką labai baisaus - tai, kas krenta iš viršaus "štai taip" (vyriškis lėtai vedė delną sau prieš veidą iš viršaus į apačią). Konsultacijų metu jiedu prisikapstė iki giminės pradininko. Jis, paaiškėjo, irgi buvo vyresnysis sūnus savo šeimoje. Pabandykite atspėti, kaip jis žuvo.

Kažkas nukrito ant jo iš viršaus. "Štai taip" nukrito..." Kas gi tai galėjo būti?..

Prancūzo protėvis, jo pavardės pradininkas, aristokratas, buvo pasiųstas į giljotiną. Istorija apie tai buvo perduodama iš kartos į kartą, tačiau nubaustojo pavardė nebuvo tariama - tik gestas, parodantis bausmės būdą. Ilgą laiką šis tolimas protėvis buvo giminės "skeletas spintoje".

Jeigu mes negalime ramiai kalbėti apie savo protėvius, jų bijome, daug ką nutylime ir dedamės, kad kažko išvis nebuvo, mes nesąmoningai tampame "negero" giminės pranešimo gavėjais, aiškina psichologė.

Kuo įnirtingiau slepiame nuo vaikų savo paslaptis, tuo stipriau jos veikia. Kur tamsa - ten daug vietos fantazijoms. Tamsoje daiktai atrodo bauginamai.

Neišverktas sielvartas

Kai kurie psichoterapeutai, dirbdami su pacientais, naudoja psichodramos metodą - tai toks žaidimas vaidmenimis. Pacientai stengiasi įlįsti į savo šeimos narių kailį.

Viena psichodramos dalyvė, pavadinkime ją Vita, profesorės J. Michailovos vadovaujamoje grupėje išliejo apmaudą dėl močiutės, užnuodijusios jos vaikystę savo griežtumu. Ir mama jos buvusi tarsi medinė. Vienas didžiausių sukrėtimų Vitai buvo brolio mirtis. "Man taip buitiškai apie tai pranešė - lyg būtų pinigus pametę. Aš gerai prisimenu laidotuves. Giminės buvo tarsi bejausmiai..."

Vėliau paaiškėjo, kad griežtoji močiutė turėjo vienuolika vaikų. Iš jų išgyveno tik Vitos mama. Dar močiutė turėjo lėbautoją vyrą. Jis linksminosi ir dainavo, o ji nuolat vaikščiojo nėščia. Gimdė ir laidojo, gimdė - ir vėl laidojo...

Psichodramos metu Vita norėjo močiutės paklausti, "kaip išvis taip galima gyventi..." Paskui savo vaizduotėje ji pati turėjo atsidurti jos vietoje ir atsakyti. Priešais Vitą buvo pastatyta vienuolika kėdžių. Moters rankos bejėgiškai nusviro. Ji tarsi suakmenėjo. O paskui pratrūko baisia rauda.

Vitos šeimoje iš kartos į kartą buvo perduodama žinia apie didžiulį sielvartą. Rūsti močiutė, tarsi suakmenėjusi mama ir visą gyvenimą pačios Vitos nepaleidžiantis maudžiantis sielos skausmas.

Tas skausmas buvo jos močiutės. Ir jo buvo tiek daug, kad ištverti vienam žmogui pritrūko jėgų. Prireikė kelių palikuonių kartų. Močiutė, suakmenėjusi iš skausmo, negalėjo išmokyti dukters būti švelnia motina, nes jos pačios gyvenimas buvo lyg apmiręs. Ji galėjo apauti ją ir aprengti, bet palaikyti ant rankų, paglostyti - ne. Ir jos anūkė užaugo skausmingai ilgėdamasi mamos švelnumo.

Moterys, vaikystėje "neprimaitintos" motinos švelnumo, užaugusios ieško jo vyruose - kas gi daugiau suaugusią moterį gali paimti ant rankų?

O jeigu nepaima? Tuomet jos nusivilia vyrais. Nesuvokdamos, kad siekia ne suaugusių žmonių santykių, o numalšinti savo vaikišką švelnumo alkį.

Pasak psichologės J. Michailovos, mūsų prosenelės, senelės ir mamos žinią apie savo likimą perduoda palikuonims per dukras. Ta žinia dažnai užkoduojama taip: "Gyvenimas yra nepakeliamai sunkus. Ypač kai gimsta vaikai." Iš to plaukia kita žinia: "Geriau nieko nejausti."

Pranešimus iš savo protėvių praeities mes, žinoma, perimame nesąmoningai. Ir veikia jie taip pat pasąmonės lygiu. Todėl kartais patys nesuprantame savo elgesio priežasčių.

Pasirinkimas

Į savo giminės istoriją tam tikra prasme galime žiūrėti kaip į draudimų ir leidimų sistemą. Tie leidimai (sėkmingam, laimingam arba sunkiam, nelaimingam gyvenimui) duodami ne žodžiais, o pačių mūsų protėvių gyvenimais.

Vieni iš mūsų dėkingi protėviams, kiti - jaučiame nuoskaudą. Pavyzdžiui, jeigu manome, jog jie užtraukė "prakeikimą". Ar tai išties prakeikimas, ar fantazija, ar įtaiga, ar dar kažkas, - tai nėra taip svarbu. Kur kas svarbiau, kaip mes tai vertiname.

Viena vertus, mes esame savo artimų ir tolimų protėvių įkaitai. Tai galima palyginti su įgimto defekto paveldėjimu. Tačiau mes patys atsakingi už tai, ką su tuo įgimtu defektu, arba skeletais spintoje, darome.

Tarp tų likimo įkaitų, kurie televizijos laidose ieško savo šaknų, kartais pamatai neįtikimai nuostabių žmonių. Štai viena moteris pasakojo, kad mama ją paliko gimdymo namuose. Ji užaugo internate. Tačiau užaugusi įsivaikino du tėvų pamestus vaikus. Ir užaugino du savus. Toks buvo jos pasirinkimas. Ir ji sakė, kad yra laiminga. O juk galėjo tapti pikta, likimą keikiančia nelaimėle...

Tegu jie laimina mus

Galbūt mūsų genealoginiame medyje ir tupi "prakeiktasis", tačiau, gerai paieškojus, kur nors netoliese rastume ir nuodėmių atpirkėją.

Tikintieji sako, jog mirusių žmonių minėjimas geru žodžiu, susitaikymas, jų poelgių supratimas ir atleidimas palengvina jiems pomirtinį gyvenimą.

Vadinasi, ne tik protėviai siunčia žinias mums, bet ir mes - jiems.

Parengė Andromeda MILINIENĖ