"Joks vyras nėra patikimas. Moteris - žiedas salų, kurias jungia povandeninės uolos. Mylimasis įsiviešpatauja kurioje salų, ir sukuria joje savitą santykių civilizaciją, o vėliau gali nugramzdint ją it kokią Atlantidą. Giliausius pėdsakus nebūtinai palieka tas, kuriam pagimdome sūnų", - samprotauja Vėjūnė. Ji teigia visą laiką buvusi priklausoma nuo meilės.

Dama su kamelijomis

"Motina man neseniai ir sako: "Aš turbūt greit numirsiu, ir tu galėsi nešiot mano nertinį". Manau, ji norėtų priversti mane vilkėti savo likimą kaip kankinės ašutinę ar net įkapes. Nuo paauglystės buvau mokoma slopinti ką ten seksualumą - savo moteriškumą, - prisimena moteris. - Ne tik nebuvau ruošiama sutuoktinės vaidmeniui ar motinystės misijai, man buvo kalama, jog man stinga savigarbos, jog kiekvienas vyras norės iš manęs tik pasityčioti, apgauti, pasinaudoti.

Kai kurios mergaitės, panašiai "dorybingai" auklėjamos, galbūt tampa anorektikėmis, kad paslėptų savo moterišką "nuodėmingą" prigimtį bei bręstančio kūno metamorfozę, o aš, tartum gindamasi nuo manęs laukiančios gimdytojos pranašaujamos vargšės paniekintosios dalios, nesąmoningai auginausi antsvorį it Šagrenės odą.

Visada, kai tik pasidažydavau lūpas, mama sakydavo, kad atrodo kaip kruvinos, o plonas it degtukai kojas turėjau slėpti po ilgais sijonais.

Vienoje knygoje skaičiau apie šeimą, kurios galva buvo vegetaras, tad iki jam pareinant žmona ir vaikai išmesdavo valgytos mėsos likučius, dezinfekcinėmis priemonėmis naikindavo jos kvapą.

Panašiai ir aš, grįždama iš mokyklos namo, stengiausi atsikratyt džiaugsmo pėdsakų savo veide, kad neįsiutinčiau motinos. Dėl nesuprantamų priežasčių namuose nuolat tvyrojo įtampa, chaosas, gimdytojai retai pavykdavo atsikratyti įprastos nevilties ir kartėlio būsenos. Atrodė, net oras namuose dvelkė lyg šaltu chloroformu. Tartum buvau vienintelė žiūrovė spektaklio, kurio režisierė ir aktorė - beprotė.

Ji norėjo, kad būčiau mokytoja. Nepatikėsit, rydama romanus, persismelkusi tragiška Balzako romanų "Dama su kamelijomis", "Kurtizanių spindesys ir skurdas" dvasia, užaugusi svajojau būti prostitute.

Kad priversčiau vyrus manęs geisti - su visais mano trūkumais ir infantilumu, pildyti mano norus, gerbti mano laisvę.

Nes normalios meilės jaučiausi esanti neverta; kaip kitaip, jei savo motinai esu nevykėlė, Kvazimodas.

Geriausia draugė, žvitri paauglė, kurią tėvai laikė neįkainojama brangenybe, nustebino savo įžvalga: "Jei tavo motina galėtų, susigrūstų tave atgal į įsčias".

Svajojau ištrūkti iš suvaržytos asmenybės, nuolat mane kontroliuojančios, priklausomybės.

Driadė

Vos ištrūkusi iš namų, neakivaizdžiai studijuodama universitete ir dirbdama kurjere vienoje sostinės redakcijų, buvau nusiųsta į jaunimo vakarėlį, kur mane prakalbino įžūlus trisdešimtmetis. Buvau ištikta tarsi valios nervo paralyžiaus: pajutau, jog paskui jį galiu lėkt į pasaulio kraštą. Tai buvo labiau dvasios pamišimas ir dvasios geismas. Instinktai manyje dar glūdėjo it žuvys po ledu, tačiau Romas įsiterpė į mane kaip dievas, buvo "visur esantis": jausdavau jį klausydama muzikos, auditorijoje, klajodama senamiesčiu.

Atsiduoti jis neskubino, bet kai tai įvyko, buvo dėkingas, sakė: "Tau nereikia būti aistringai, tu tokia moteriškai jautri ir inteligentiška sekse. Tu tiesiog turi skonį".

Bet iškart įspėjo, kad, nors many slypi daug slopinamo, užgožto žavesio, turbūt neįsimylės.

Nediduką, ambicingą kaip Napoleonas Romą traukė išskirtinio talento, savo vertę jaučiančios, reto grožio moterys.

Tarkim, turinčios lakštingalos balsą, Isadoros Dunkan graciją, Sabos karalienės taurumą.

Vedžiojosi mane į pobūvius su politikais, menininkais, ir nors Romas manęs nesigėdino, tarp šių žmonių jaučiausi kaip laukinukė.

Kitos moterys praplaukdavo it nepasiekiamos antikinės kolonos, jausdavau jų sąmojaus geluonį.

Apstulbusi po mudviejų nakties, sekmadienio rytą pašokdavau iš Romo lovos ir lėkdavau taksi į katedrą, kur vargonų muzikos ir mano ašarų srautas dar kartą atgaivindavo aštriausius potyrius ir išgyvenimus.

Suvokusi, jog imu mylimajam nusibosti, nes gyvenau "jame" kaip driadė (medžio dvasia, mintanti jo syvais ir mirštanti drauge su savo medžiu), tetroškau nuo jo pastoti, ir net neprasitarus apie tai, pasitraukti iš jo gyvenimo.

Vaikščiojau nuoga su savo skausmu tarsi nudirta oda, tačiau žudytis niekada nemaniau, nes būčiau nužudžiusi ir tą didingą jausmą, kuris padėjo man pasitikti tolesnę lemtį.

Tas jausmas yra savotiškas visą gyvenimą mane lydintis angelas sargas, kelrodė žvaigždė, įkvėpimo genijus, suteikiantis jėgų nepalūžti", - pasakoja Vėjūnė.

Kai nesi sukurta šeimai

"Na, o paskui sekusius vyrus jau galėjau "klasifikuoti", žiūrėti į juos kaip į gyvenimo romano personažus.

Dauguma jų žavėjosi mano nestandartiniu mąstymu, jausena bei elgsena, ir kaip susitarę kartojo: "Nesi sutverta šeimai. Santuoka būtų tas pats, kas įkišt paukštį į narvelį, nutraukt sparnus ir nužudyt giesmę".

Jei prisirišdavau prie kurio taip stipriai, kad įmanydavau kaip dekabristo žmona sekti įkandin į katorgą, kompleksuodavau, kad tą katorgą žmogui dar labiau apsunkinsiu.

Mano asmenybei trūko kažkokio vientisumo, charizmos, ištikimybės, o labiausiai pasitikėjimo, kad galiu būti kieno gyvenimo moterim.

Kad liestų mane kaip bibliją, išsisėmus aistrai", - išvedžioja Vėjūnė.

"Supratau, kad moteris, kad galėtų pakęsti vyrą, turi jį bent minimaliai gerbti. Negalėjau tenkintis "nakties pilotais", po audros priklydusiais ereliais, santuokos sulamdytais sparnais. Per vėlai supratau, kad savo antrosios pusės būtų išmintinga ne laukti, kaip miegančioji gražuolė šimtą metų laukė bučinio, o aktyviai ieškoti, ir nieko baisaus, jog kitos turi tikslą jau nuo mergystės amžiaus susimedžioti vyrą. Patyrę vyrai žino, kad renkasi ne jie - renkasi moterys.

Bet aš tik įkliūdavau į spąstus arba paklusdavau kažkieno valiai, prisitaikydavau, bijodama būti atstumta.

Gyvenimas parodė, kad patį romantiškiausią vyrą gali pavergti nebūtinai moteris it įsikūnijęs Mikelandželo šedevras, o ir apsukri mėsos parduotuvės vedėja.

Kuri nesigėdija savo kūno, savimeilės, patelės mentaliteto bei instinkto, nesivaržo trūkumų, o pateikia juos kaip privalumus.

Mano draugas samprotauja, jog vyro asmenybė tiesiog sudužtų į druzgus, jeigu šis neturėtų moters, kurį jį iš moliusko paverstų kariūnu, pažadintų jo galias ir gebėjimus".

Santuoka ir meilužiai

"Žinant posakį, jog moteriai įdomus vyras "su praeitimi", savąja verčiau nesidalyti, vengti išpažinčių.

Mylimasis nėra atpirkėjas, tad jam nereikėtų pasakoti, kaip su tavimi pasielgė koks nors niekšas.

Bet visada verta įsiklausyti, ką partneris pasakoja apie savo buvusias. Itin didelė tikimybė, kad su tavimi pasielgs taip pat ciniškai", - atsidūsta Vėjūnė.

Ji įsitikinusi, jog vyras ir moteris gali būti "tik draugai", ištikimi, atsidavę vienas kitam - visai taip, kaip filmuose matyti skirtingų lyčių partneriai - policininkai.

Jai išsigelbėti nuo sadisto vyro ir išverti nėštumą padėjo kaipsyk toks bičiulis - nesavanaudiškas, protingas, laimingai susituokęs.

"Geriausios draugės vyras padėjo man ištverti pragarą, ištraukė iš savižudiškų kliedesių, palaikė tuomet, kai regis, visas pasaulis nuo manęs nusigręžė, net atsiuntė gėlių į gimdyvės palatą.

Kai po keleto metų Arnas pateko į avariją, ir buvo įkalintas invalido rateliuose, ne tik jo žmona buvo šalia", - prisimena Vėjūnė.

"O dėl nenusisekusios santuokos kankinausi daug ilgiau, nei ji apskritai truko.

Tikiu, kad Marius mane mirtinai mylėjo, kaip toje pjesėje "Kruvinos vestuvės". Neturėjau prisiimt kaltės dėl to, kad vyras mane daužė kaip bokso kriaušę.

Neverta nertis iš kailio, stengtis įtikti ir pakeisti smurtautoją: katė negali nepeliauti.

Marius įeidavo su išlaužtomis durimis ant peties, kai įtardavo mane priėmus sugulovą, įlipdavo per langą gaisrininko kopėčiomis, nepasotinamus mano meilužių legionus "atpažindamas" visur, net ginekologo kabinete ar laidotuvininkų procesijoje.

Jis niekada nebūtų liovęsis taip įrodinėti, kas iš mūsų vyras ir kieno viršus. Smurtautojas - tarsi idėjinis ar religinis fanatikas, kamikadzė.

Paskui pasitaikė geresnių ir blogesnių: narcizų poetų, šykštuolių ir bobų kolekcionierių, vislių kaip triušiai, kaligulų, menkystų, apsėstų didybės manijos.

Tai yra, žmonių, kuriuos patirdavau kaip katarsį ar avariją.

Bet turint galvoje rytiečių patarlę, jog net vidutinybėje slypi deimantų kasyklos, neprarandu vilties.

Galbūt turėsiu apkeliaut visą žemės rutulį, kad sutikčiau sau skirtąjį?

Keista, kad tik dabar, sulaukusi keturiasdešimties, pajutau, kad pradedu save mylėti ir ištverti, galbūt sugebėčiau būt kam nors GYVENAMA sala".

Ivona Žiemytė