Alfredas Adleris: "Galite išsigydyti patys"

Alfredas Adleris: "Galite išsigydyti patys"

Jis dažnai vadinamas Froido mokiniu, tačiau pritarė turbūt vos vienai savo mokytojo pozicijai: kad asmenybės pagrindai susidėlioja iki šešerių metų. Kitaip nei instinktus sureikšminęs psichoanalizės tėvas, jis pabrėžė, kad žmogus - sąmoninga būtybė, galinti rinktis savirealizacijos kelią. Šiame kelyje didžiausia kliūtis - nevisavertiškumo kompleksas, kurį nugalėdami mes ir tampame asmenybėmis.

Prieš 144 metus vasario 7 d. gimė individualiosios psichologijos pradininkas Alfredas Adleris (Alfred Adler).

Dosjė

A. Adleris gimė 1870 m. vasario 7 d. Austrijoje, Vienoje, žydų grūdų pirklio šeimoje. Buvo trečias iš šešių vaikų, fiziškai silpnas, sirgo rachitu.

Kai Alfredui buvo treji metai, jaunesnysis broliukas mirė lovelėje, kurioje jiedu miegojo kartu.

Sulaukęs penkerių, persirgo sunkia plaučių uždegimo forma, buvo arti mirties.

18 metų įstojo studijuoti medicinos į Vienos universitetą. Čia sutiko būsimą žmoną Raisą Epštein. Ją vedė 1897 m.

1898 m. gimė dukra Valentina Dina.

1899 m. pradėjo privačią mediko praktiką kaip oftalmologas, vėliau dirbo kaip bendrosios praktikos gydytojas. Susidomėjęs nervų sistemos funkcijomis vis labiau ėmė linkti į neurologiją bei psichiatriją.

1901 m. gimė dukra Aleksandra.

1902 m. pradėjo lankytis Zigmundo Froido organizuojamuose susirinkimuose. Vėliau jų santykiai tapo priešiški, Froidas aršiai kritikavo Adlerį, kuris niekada nepritarė froidistų tezei apie vaikų seksualumo rekšmę žmogaus psichikos raidai, ir net vadino jį "paranojiku, slopinančiu savo homoseksualius polinkius."

1904 m. perėjo į evangelikų tikėjimą.

1905 m. gimė sūnus Kurtas.

1907 m. išleido knygą "Studija apie organų menkavertiškumą".

1909 m. gimė dukra Kornelija.

1911 m. atsiskyrė nuo Z. Froido, išstojo iš Psichoanalizės draugijos ir įkūrė Laisvosios psichoanalizės draugiją.

1912 m. išleido knygą "Apie nervingąjį charakterį", kurioje apibendrino pagrindines individualiosios psichologijos koncepcijas.

1914 m. draugiją pervadino Individualiosios psichologijos draugija.

1916 m. vadovavo karo ligoninei Vienoje.

1919 m. Vienoje įkūrė pirmąją vaikų reabilitacinę kliniką. Po keleto metų tokių įstaigų Austrijos sostinėje jau buvo 30, jose dirbo Adlerio mokiniai. Kiekvienoje personalą sudarė gydytojas, psichologas ir socialinis darbuotojas. Dar vėliau tokios klinikos atsirado Olandijoje, Vokietijoje, JAV.

1920 m. išleido knygą "Individualiosios psichologijos praktika ir teorija. Įvadas į psichoterapiją gydytojams, psichologams ir mokytojams".

1927 m. išleido knygą "Žmonių pažinimas".

1927 m. buvo pakviestas į Niujorką Kolumbijos universiteto profesoriaus pareigoms. Nuo to laiko skaitė paskaitas bei dirbo su pacientais.

1929 m. išleido knygas "Individualioji psichologija mokykloje. Paskaitos mokytojams ir auklėtojams", "Neurozės problemos", "Gyvenimo prasmė".

1930 m. išleido knygas "Sunkiai auklėjamo vaiko siela", "Vaikų mokymas", "Gyvenimo stilius", "Homoseksualumo problema". Pastarojoje rašo: "Pasaulyje netrūksta ir šio reiškinio gynėjų. Nesuskaičiuojama daugybė nuomonių, teorijų ir požiūrių, ginančių homoseksualumą, iškalbingai liudija faktą, kad didžiulė žmonijos dalis nesilaiko savo lyties vaidmens ir pasirenka kitą, kad ir seniai išvaikščiotą kelią. <...> Kiekvienas iškrypimas yra padidėjusios dvasinės distancijos tarp vyro ir moters išraiška." (Alfred Adler, Gyvenimo mokslas; Homoseksualumo problema, Vilnius: Margi raštai, 2011, p. 187-188, 193).

1933 m. A. Adlerio knygos pateko į Vokietijoje draudžiamų knygų sąrašą.

1935 m. su šeima išvyko gyventi į Niujorką.

1937 m. staiga mirė nuo širdies smūgio Škotijoje, Aberdyno mieste, atvykęs skaityti paskaitų. Jam buvo 67 metai.

Du iš keturių Adlerio vaikų (Aleksandra ir Kurtas) tapo psichiatrais.

Žmogus tarp žmonių

Didysis žmogaus pažinimo mokytojas, pagrįstai laikomas ir šeimos terapijos pradininku, buvo įsitikinęs, kad jokios gyvenimo apraiškos negalima nagrinėti atskirai: viskas yra dalis asmenybės visumos. Jį domino žmogus, o ne liga, todėl Adlerio darbuose aptinkame psichosomatikos užuomazgas.

Adlerio manymu, žmogaus charakteris susiformuoja veikiant gyvenimo būdui, t. y. vaikystėje suformuotų siekių sistemai. Suaugusiųjų visagalybės akivaizdoje vaikas jaučiasi menkavertis ir siekia įveikti šį "nevisavertiškumo kompleksą" (Adlerio terminas) savaip siekdamas pranašumo. Asmenybės raida, pagal Adlerį, priklauso nuo to, kokiu būdu šis kompleksas kompensuojamas (pavyzdžiui, daugelis mažaūgių tapo garsiais karvedžiais).

Patologiniais atvejais žmogus savo nevisavertiškumą bando kompensuoti siekdamas absoliučios valdžios kitų atžvilgiu.

Viena iš dalių, iš kurių susideda žmogaus individualybė, yra ir vaiko pozicija šeimoje: brolių, seserų buvimas arba nebuvimas bei vaikų gimimo eiliškumas. Adleris pirmasis nustatė eiliškumo pozicijų (vienturtis, vyriausias, vidurinysis, jaunesnysis iš dviejų vaikų, jauniausias iš trijų ir daugiau vaikų) reikšmę žmogaus charakteriui.

Pagal Adlerį, pirmagimio padėtis pavydėtina tik kol jis šeimoje vienintelis: būdamas "visatos centru", jis mėgaujasi begaline tėvų meile ir saugiu egzistavimu. Silpnoji pirmagimio vieta - perfekcionizmas, kurio šaknys glūdi atstūmimo ir tėvų meilės praradimo pojūtyje, kai gimsta antras vaikas. "Monarchas, iš kurio atimtas sostas", - apie juos rašė Adleris. Todėl daugeliui suaugusių pirmagimių tenka išmokti ne tik "užsidirbti" meilę, bet ir gauti jos "šiaip sau".

Antrajam vaikui šeimoje tempą diktuoja jo vyresnysis brolis ar sesuo. Jis elgiasi taip, tarytum rungtyniautų, kuris greitesnis, ir jeigu kas nors išsiveržia keletą žingsnių į priekį, - skuba aplenkti. "Jis visą laiką verčiasi per galvą", - teigia A. Adleris, kuris ir pats buvo trečias vaikas ir antras sūnus šeimoje.

Vidurinysis vaikas (jeigu tai ne vienintelė mergaitė arba berniukas triadoje) gali jaustis esąs "joks", ir tariamo "nevisavertiškumo" jausmą kompensuoti patraukdamas į save dėmesį blogais poelgiais arba su dviguba energija kautis už savo vietą po saule.

Jaunėlis auga aplinkoje, kurioje "didesnieji" diktuoja toną, o tai gali skatinti nevisavertiškumo jausmą kompensuoti per kovą. Adleris kalbėjo apie "kovojantį jauniausią vaiką" kaip apie galimą būsimą revoliucionierių.

Mažiausias vaikas šeimoje gauna mažiausiai pareigų, jo poelgiai dažniausiai vertinami nuolaidžiai, todėl silpnoji jaunėlių vieta - discplinos nebuvimas. Kai kurie žmonės šio vaidmens nenusikrato visą gyvenimą, todėl pasaulis, kuris veltui neduoda to, ko norisi, jiems atrodo "neteisingas".

Adlerio koncepcija gimimo eiliškumą grindžia kova dėl valdžios. Iš čia protingas patarimas tėvas: auklėkite vaikus mokydami juos vertinti savo pačių pažangą, o ne lyginti save su broliu arba seserimi.

Jeigu vaikas nesugeba pasipriešinti aplinkos poveikiui, niekuo neišsiskiriantys jo charakterio bruožai ilgainiui gali virsti asmenybės sutrikimais. Tačiau Adleris pabrėžė, jog kiekvienas turime sprendimų laisvę ir nesame vien aplinkos produktas arba instinktų raizginys, sukaustytas genų.

Mąstytojas ypač akcentavo idėją, jog žmogui iš prigimties būdingas bendrystės jausmas. Savo pacientams, prislėgtiems depresyvių nuotaikų, gydytojas sakydavo: "Jūs galite išsigydyti patys, jeigu paklausysite šio patarimo: "Pasistenkite kasdien galvoti apie tai, kuo galėtumėte pradžiuginti kitus."

Citatos

Normalūs yra tik tie žmonės, kuriuos jūs blogai pažįstate.

Didžiausias pavojus gyvenime yra tas, kad mes imamės per daug atsargumo priemonių.

Mes žinome kur kas daugiau nei suprantame.

Atrodo, dauguma dabar gyvenančių žmonių yra kilę iš vergų.

Turėdamas konkretų tikslą žmogus jaučiasi galįs įveikti bet kurią kliūtį, nes jame jau gyvena būsima sėkmė.

Būti chronišku nevykėliu - tai tik dar vienas būdas nuolat jausti savo reikšmingumą.

Kiekvienas žmogus yra kūrėjas: jis kuria kai ką nauja iš įvairių įgimtų faktorių ir galimybių.

Žmogaus kilimas aukštyn neturi pabaigos. Kad ir kokius motyvus įžvelgtų filosofai ir psichologai - savisaugos instinktą, malonumo principą, lygybę - visa tai ne kas kita, kaip didingo kilimo aukštyn reprezentacijos.

Tikslas yra funkcija, kurios dėka žmogus orientuojasi pasaulio chaose, savo egzistencijos chaose. Tai savo prigimties ir socialinės būties suvokimo iliuzija.

Nevisavertiškumo kompleksas ir didybės manija turi kai ką bendra. Jie visada atstovauja nenaudingai gyvenimo pusei.

Pykčio tikslas - greitas kliūčių pašalinimas per prievartą.

Po žmogaus saviizoliacijos skraiste nesunkiai rasime puikybės ir tuštybės fundamentą.

Stiprūs gyvūnai gyvena pavieniui. Silpni gyvūnai gyvena kartu su kitais silpnais gyvūnais. Žmogus - silpnas gyvūnas, tad privalo gyventi su kitais žmonėmis.

Pagarba grupei neturi būti mažesnė nei pagarba kiekvienam žmogui.

Mūsų civilizacijoje pagarbos nesulaukia žmogus, kuris visada nori būti dėmesio centre, tačiau nedaro nieko, kad to nenusipelnytų.

Žmogus niekada netaps neurotiku, jeigu sieks bendradarbiauti.

Neurotikas yra žmogus, kuris Dievui dalija rekomendacijas, o paskui tikisi, kad pagal jas Viešpats jį valdys.

Lengviau mirti dėl idėjos nei pagal ją gyventi.

Individualioji psichologija žmogaus gyvenimą traktuoja kaip visumą, kiekvieną reakciją, judesį, impulsą laikydama asmenybės nuostatų išraiška.

Pasitelkiant tam tikras žinias įmanoma koreguoti ir keisti žmonių nuostatas. Todėl individualioji psichologija yra dvigubai pranašiška: ji ne tik numato, kas bus, bet ir kaip pranašas Jonas perspėja, kas nutiks, kad to nenutiktų.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder