Blogi vaikai - iš blogų genų?

Šiuos ir kitus klausimus bei su įvaikinimu/globa susijusius mitus analizavo įvaikinimo ir vaikų globos ekspertė, psichologijos mokslų daktarė, LCC tarptautinio universiteto lektorė Julija Gaiduk, praėjusį ketvirtadienį skaičiusi paskaitą "Blogi" genai arba "geras" auklėjimas".

J. Gaiduk su vyru Romanu augina 5 vaikus, iš kurių tik vienas biologinis.

Ką pasakytų pažįstami?

Paskaitą lektorė pradėjo klausimais auditorijai: "Kokios asociacijos jums kyla, išgirdus žodžius "įvaikinimas" ir "globa"?" "Ką pasakytų jūsų artimieji, draugai, jeigu jūs nuspręstumėte įsivaikinti arba globoti?"

Susirinkusiųjų atsakymai nebuvo netikėti: asociacijos - neigiamos, artimųjų reakcija - nepritarianti.

Kad visuomenės nuostata globos atžvilgiu neigiama, patvirtino ir savo patirtimi pasidalinusi paskaitos viešnia Enrika Mažeikienė, kurios namuose prieš pusantrų metų pradėjo gyventi 11 metų berniukas, o vėliau - dar vienas paauglys.

Papasakojusi apie požiūrį, kurį patyrė iš aplinkos (kad vaikai iš globos namų yra jau nebepataisomi, nes turi blogus genus ir blogą patirtį), moteris paneigė šį mitą. Anot E. Mažeikienės, vienas iš jos berniukų šiuo metu mokosi pakankamai gerai (nors būna visko - nuosmukių ir pakilimų), o kitas netgi pribloškė savo gerais pažymiais. Mokytoja džiaugiasi jo gabumais.

Be gerų mokymosi rezultatų, berniukai noriai užsiima įvairia užklasine veikla: žaidžia šachmatais, yra pasiekę ir sporto laimėjimų.

"Jie niekuo nesiskiria nuo visų kitų vaikų, o kylantys nesklandumai - tokie patys, kaip ir biologinėse šeimose", - sakė globėja.

Papildomos problemos

Kokių specialių poreikių turi įvaikinti/globojami vaikai?

Kalbėdama apie genų įtaką, J. Gaiduk sakė: jeigu patyrinėtume vienos ar kitos "geros" giminės istoriją, joje per tris kartas veikiausiai rastume ir alkoholizmo, ir psichikos sutrikimo atvejų. Jeigu patyrinėtume "blogos" giminės istoriją, joje rastume labai protingų ir dorų žmonių. Kurie genai "susidėlios" ir kaip pasireikš konkretaus vaiko (iš vaikų namų ar ne) atveju, niekas negali žinoti.

Pasak psichologės, įvaikinti/globojami vaikai turi visų vaikų vystymosi problemų ir dar papildomų problemų. Tačiau įvaikinimo/globos atveju visoms šeimoms būdingas situacijas skubama "nurašyti" būtent globai/įvaikinimui. Nors lygiai tokios pačios problemos gali kilti ir su biologiniais vaikais, teigė lektorė.

"Papildomos problemos", anot J. Gaiduk, kyla iš įvaikinto/globojamo vaiko patyrimų. Reikšmingą įtaką daro jo netektys. Toks vaikas savo gyvenime yra ne tik patyręs artimiausių žmonių atstūmimą, praradęs santykius su tėvais, o kartu ir galimybę "būti kaip visi vaikai" - jis netekęs ir savo paveldo - t. y. informacijos apie savo šaknis, giminės istoriją.

Naujų tėvų uždavinys - daryti viską atvirkščiai: kurti saugumo jausmą ir pasitikėjimą (kad ne visas pasaulis juos atstumia), naujos šeimos istoriją, naujus, meilės kupinus, santykius ir pan. Taip pat labai svarbu leisti ir padėti vaikui išgedėti jo netektis, neneigti su jomis susijusių jausmų.

Galimos traumos pasekmės

Kalbėdama apie pažeistą vaikų savivertę, psichologė, remdamasi atliktomis apklausomis, citavo žodžius, kuriais patys vaikai yra išreiškę savo būseną:

"Keistas jausmas viduje, kad kažkas yra ne taip",

"Toks jausmas, tarsi trūktų dalies manęs",

"Aš visą gyvenimą kažko ieškojau ir niekada nesijaučiau stabiliai",

"Ieškau atsakymų, kuriuos nesu tikras, kad rasiu",

"Žiūrėjau į gyvenimą per atstūmimo prizmę ir visada laukiau atstūmimo".

Pasak J. Gaiduk, palikti vaikai kenčia ne tik atskirties skausmą, bet ir gėdą: jeigu mane paliko - vadinasi, esu to vertas.

Kokios galimos žemos savivertės pasekmės? Perfekcionizmas, bandymas įtikti kitiems, pyktis, maištas, baimė prisirišti - kad vėl nebūtum atstumtas, kad dar kartą neprarastum. Visa tai kyla iš iracionalių minčių apie save.

"Gerai informuotas - tai gerai ginkluotas", - sakė psichologė J. Gaiduk, todėl jeigu įtėviai ir globėjai iš anksto žino, kokios yra galimos traumuoto vaiko gynybinės reakcijos, jie jų nedramatizuoja ir reaguoja tinkamai.

Kokios tos gynybinės reakcijos? Psichologė minėjo pyktį, melavimą, užmaršumą, didelio dėmesio reikalavimą, hiperaktyvumą, enurezę ir kt. Kai vaikas šeimoje pasijaučia saugus, kai jam nebereikia "stresuoti", bijoti dėl atstūmimo, kovoti dėl išlikimo (kaip globos namuose), šie minėtieji "ginklai" praranda prasmę, tampa nebereikalingi - ir minėtos reakcijos praeina.

Labai svarbu, kad įtėviai ir globėjai suprastų, jog prasiveržęs vaiko pyktis nėra skirtas jiems. Kai aiškiai suvokiame, kad ne mes esame šio pykčio priežastis, tuomet nereaguojame asmeniškai, o galvojame apie tai, kaip padėti vaikui susitvarkyti su savo jausmais.

Ar sakyti ir kada?

Vaikai turi žinoti visą tiesą, sakė psichologė. Jeigu vaikas buvo paimtas į šeimą dar visai mažas ir to neatsimena, pradėti sakyti tiesą reikia kuo anksčiau, ir pakartoti tai teks ne vieną kartą. Būtina pasirinkti tinkamus, pagarbius žodžius.

Pasak ekspertės, mišrioje šeimoje vartoti posakius "mūsų ir ne mūsų", "savi ir nesavi" negalima: tai žeidžia nebiologinius vaikus.

Jeigu ugdytiniai nuo mažens girdi, kad vaikai šeimoje gali atsirasti įvairiais būdais (vieni šeimos nariai gali būti pagimdyti biologinių tėvų, o kiti - kitų tėvų), ir jeigu iš pačių įtėvių lūpų tai skamba pagarbiai, nedramatizuojant, jeigu įtėviai ar globėjai ramiai atsako į visus vaikui kylančius klausimus, - tuomet tai ir vaikai tai priima kaip natūralų dalyką, ir ši informacija jų nežaloja.

Palaikymo komanda

J. Gaiduk paminėjo ir dalies pačių įvaikintojų bei globėjų neracionalias mintis: tai manymas, kad jie privalo būti "supertėvais", kad turi aplinkiniams įrodyti, jog globotinius myli ne mažiau už savo biologinius vaikus; įsitikinimas, kad jie galės išspręsti absoliučiai visas vaiko ir savo problemas ir kt.

Vaikams reikia ne "supertėvų", kokiais būti neįmanoma, o pakankamai gerų tėvų, sakė psichologė.

Dar vienas iššūkis, su kuriuo susiduria įtėviai ir globėjai - tai jų stigmatizavimas, ateinantis iš aplinkos: vieni žmonės juos dievina, kiti neapkenčia. Dalis aplinkinių abejingi, dalis juos palaiko.

Sudievinimas globėjams nepadeda kaip ir priešiškumas.

Lektorės nuomone, reiktų gerai pasverti, ar tikslinga dalintis informacija apie vaiko istoriją su visais iš eilės žmonėmis. Juo labiau kad dalis mūsų visuomenės šia tema yra vis dar mažai išprususi ir nežino, kaip tinkamai reaguoti.

Pasak J. Gaiduk, įtėviams ir globėjams ypač naudinga bendrauti ir bendradarbiauti su palaikančiaisiais: kurti forumus, tarpusavio pagalbos klubus ir pan. Ugdant vaikus kyla visokių klausimų, būna ir nusivylimų, tad palaikanti ir patarianti komanda labai reikalinga.

Klausimai

Po paskaitos klausytojai lektorei pažėrė įvairių klausimų, tarp jų - ir asmeninių, pavyzdžiui, kaip reagavo jos ir vyro tėvai, kai jiedu nusprendė auginti įvaikius ir globotinius; kaip naujus šeimos narius priėmė "senbuviai" ir kt.

Lektorė atsakė, kad netgi tuomet, kai seneliai iš pradžių priešinasi, nereikia užkirsti kelio jiems bendrauti su įvaikintais ar globojamais vaikais. Paprastai seneliai greitai pakeičia savo nuostatą ir netrukus atsiranda šilti jausmai ir geri santykiai.

Šeimoje jau augančius vaikus, prieš ateinant naujam nariui, reikia paruošti iš anksto, atsakyti į jų klausimus. Mažųjų reakcijos ir išgyvenimai, pasak J. Gaiduk, būna tokie pat, kaip ir visose šeimose, kai laukiama naujagimio.

Klausytojai taip pat domėjosi, kuo teisiškai skiriasi įvaikinimo ir globos formos.