Klaipėdietis atskleidė, koks purvinas gyvenimas verda ten, kur niekas nenori patekti. "Nekaltai", - paklaustas, už ką sėdėjo kalėjime, populiarią ir tarp kalinių bene labiausiai paplitusią frazę ištarė jis.
Tiesa, teismams, nuteisusiems A. Gedrimą, pakako ir įrodymų, ir liudininkų parodymų, ir nusikaltimo motyvų, tad ar išties klaipėdietis kalėjo nekaltai, galima abejoti.
Štai ir pats A. Gedrimas tikino, kad sąžinė jį slegią. Ne kartą teistas vyras prisipažino, kad vis tik kartą, pasak jo paties, jis buvo nuteistas teisėtai. O išėjęs į laisvę ne juokais sutriko - daugiau kalėjimuose nei laisvėje praleidęs vyras sako, kad integruotis į visuomenę išties nėra lengva.
Skundėsi institucijomis
Į redakciją buvęs kalinys A. Gedrimas kreipėsi šių metų kovą ir liejo apmaudą dėl nekokybiško institucijų darbo - sunku gauti naują asmens tapatybės kortelę, taip pat ir įsidarbinti. Neina rasti būsto. Esą tai neleidžia į laisvę išėjusiems kaliniams kabintis į gyvenimą. Dalis jų įvykdo dar daugiau nusikaltimų.
Statistikos departamento duomenimis, net 62 procentai šiuo metu nuteistųjų bausmę atlieka ne pirmą kartą.
"Kartą patekus, sunku iš ten išsivaduoti", - sakė A. Gedrimas.
Kai vyras redakcijoje apsilankė antrąkart, reikalai jau buvo pajudėję, tiesa, jis vis dar turėjo nemenkų rūpesčių - miegojo nakvynės namuose.
Kaip taip nutinka, kad žmogus atsiduria tokiame gyvenimo dugne? Ar dar gali iš jo pakilti? Kokį gyvenimą mato kalinys, sėdintis įkalinimo įstaigoje, kai staiga vėl atsiveria durys į laisvę?
Atvėrė kalėjimo vartus
- Papasakokite apie savo vaikystę. Ar turėjote tėvus?
- Neturėjau. Nežinau, kas tiksliai nutiko. Per blyškius prisiminimus pamenu, kad mane įgaliotinis įviliojo pas jį atropoti, aš išlindau už molinės krosnies galo, kurio tarpe paprastai būdavo kraunamos malkos. Taigi, jis mane paėmė ant rankų. Apklostė šiltu audeklu. Ir taip patekau į Rokiškio vaikų namus.
Ten man būnant, atvyko kažkoks vyriškis su moterimi. Jie atvežė saldainių, kuriuos išsidalijome grupėje. Pamenu lyg šiandien, kaip jie atrodė ir buvo apsirengę. Paskui, kai išvažiavo, niekada nepasirodė. Gal tai buvo mano tėvai?
Vėliau sužinojau, kad turiu ir brolių, ir seserų. Iš viso mūsų - 11 vaikų.
- Kaip sekėsi mokslai?
- Kai norėjau, mokiausi gerai. Mėgau gamtos mokslus. Norėdavau auginti gyvūnus. Net slapta tai darydavau. Saugų vaikų globos namuose praleidau savo paauglystę. Jeigu eidamas kaimu pamatydavau, kad kalė turi šuniukų, neprašydavau žmonių, sulaukdavau vakaro, kai sutems, nubėgdavau ir vieną šunytį pavogdavau. Nebijodavau nieko.
- Ką galite papasakoti apie savo paauglystę?
- Galiu pasakyti tik viena - kai man reikėjo auklėjimo ir priežiūros, viso to neturėjau. Niekam nerūpėjo, kuo domiuosi. Net draudė laikyti tuos šunis ir triušius. Nebuvo išvykų į gamtą - man to neleisdavo, nes pasižymėjau blogu elgesiu. Vietoje to vežiau malkas, darbavausi darže. O už tai, kad bėgdavau iš vaikų namų, patekau į specialiąją mokyklą.
- Kada pirmą kartą patekote į įkalinimo įstaigą?
- Specialioji mokykla ir buvo kalėjimas. Vadinosi Vaikų auklėjimo kolonija. Tai įvyko 1974-taisais metais. Už blogą elgesį.
Pirmas į akis krintantis dalykas - subkultūros: skundikai, iš vienų tyčiojamasi, kiti gerbiami. Man, patekusiam iš mažamečių kolonijos į kalėjimą, čia nebuvo nieko naujo. Prisitaikiau. Ten pabuvau apie 3 metus.
- Koks jausmas išeiti į laisvę?
- Radau darbą, kur gyventi. Atrodo, kabiniesi į gyvenimą. Tačiau vėl padariau nusikaltimą. Mane ir vėl pasodino.
- Koks tai buvo nusikaltimas?
- Neprisimenu. Ir nenoriu prisiminti. O paskutinį kartą, kai sėdėjau, "sufabrikavo". Epizodas buvo toks, kad laiptinėje gėrė nepilnamečiai. Jie mane užkabino. Jie to neneigė. Aš juos pasiunčiau toliau ir nuėjau. Po manęs kažkas ėjo. Ten buvo "taškas", kitoje laiptinėje - narkotikai. Praeina 15 minučių. Tie nepilnamečiai buvo sunkiai sužaloti peiliu. Mano praeitis panaši su tokiais nusikaltimais. Tad mane kaltinti labai lengva.
- Kaip taip išėjo, kad jūsų praeitis tokia kriminalinė?
- Pamenu, kad nuo pat vaikystės buvau kažkoks neklaužada. Spręsdavau konfliktus su vaikais labai grubiai. Mėčiau kaladėles į galvą. Tokia buvo sistema.
- Tai vis dėlto kodėl suaugęs darėte nusikaltimus?
- Reikėjo išgyventi. Prisiimdavome atsakomybę už visą grupę, kurios narys padarydavo sunkų nusikaltimą. Taigi, vis patekdavau į kalėjimą.
- Ar Nepriklausomos Lietuvos istorijoje buvote kalėjime?
- Taip. Ir buvo vienas nusikaltimas, už kurį sėdau teisingai. Tai buvo organizuotas nusikaltimas.
- Ką padarėte?
- Nesakysiu, nenoriu. Žmonės fiziškai nenukentėjo. Bet materialiai.
- Sėdėti kalėjime pavojinga?
- Turi išlikti nepažemintas. Orus. Bet kokiomis priemonėmis. Jei ne tu, tai tave. Nepamenu tokio atvejo, kiti buvo žeminami pagal jų padaromus nusikaltimus. Lengva išprovokuoti konfliktus.
Siūlo nesodinti į kalėjimus
Šiuometinė bausmių sistema kalinių keistis neskatina. Taip teigia alternatyvių bausmių ir probacijos sistemos pertvarką pradedančios Teisingumo ministerijos vadovas Elvinas Jankevičius.
Tad ministerija siūlo sprendimą - esą padėtį taisyti padėtų tai, jei būtų išplėstas bausmių, nesusijusių su laisvės atėmimu, taikymas. Taip pat siūloma stiprinti vertybių įskiepijimą nuteistiesiems, kad nebūtų linkę daryti nusikaltimų.
Ministras ketina pasirašyti įsakymą, kuriuo kiekvienoje įkalinimo įstaigoje būtų įrengtos atskirtos teritorijos. Jose galėtų lankytis ir gyventi pavyzdingi kaliniai. Jie čia dirbtų, lankytų įvairias resocializacijos programas. Tokiu būdu būtų suteikiama daugiau lengvatų.
Požiūris keičiasi
Donatas RASEVIČIUS, Lietuvos probacijos tarnybos Klaipėdos regiono skyriaus viršininkas
"Šiuo metu Klaipėdos apygardos probacijos tarnyba prižiūri 1 864 nuteistuosius. Pareigūnai su jais bendrauja. Sudarytos sąlygos tokios, kad probracijos tarnybos pareigūnai padeda dėl darbo, priklausomybių ligų, veda elgesį keičiančias programas tam, kad jie integruotųsi į visuomenę.
Šiuo metu nebėra tokios neigiamos nuostatos tarp darbdavių, kad jei asmuo teistas, jis niekam tikęs. Jie išleidžia darbuotojus ir į mūsų programas. Visi supranta, kad jei pasikeis nuteistojo elgesys, saugesnė bus visa visuomenė.
Nuteistieji yra linkę pripažinti, kad jie padarė nusikaltimą, jiems reikia pagalbos. Dažniausiai nusikaltimai įvyksta dėl priklausomybių. Skaičiuojama, kad bene 90 procentų visų nusikaltimų padaryti apsvaigus nuo alkoholio arba narkotikų. Su nuteistaisiais, nepripažįstančiais kaltės, mes labai nediskutuojame, teismo sprendimų nekvestionuojame, dirbame su jais tai aiškindami".
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą