Dėl koronaviruso grėsmės Lietuvoje į emocinės pagalbos linijas kreipėsi dvigubai daugiau senjorų nei įprastai, taip pat – pirmieji medikai, sako emocinės paramos linijų atstovai.

„Nuo tada, kai įvedė karantiną, tai skambučių srautai išaugo maždaug dvigubai. Jei anksčiau sulaukdavome apie 50 naujų skambučių per dieną, tai dabar jų yra virš 100“, – BNS sakė „Sidabrinės linijos“ įkūrėja Kristina Čiuželienė.

Anot jos, jei anksčiau dauguma besikreipiančiųjų skambindavo norėdami užmegzti ilgalaikį bendravimą, vadinamuosius draugystės pokalbius su savanoriais, tai pastarosiomis savaitėmis dažniau skambina tie senjorai, kurie turi klausimų dėl naujojo koronaviruso ar juos neramina esama situacija šalyje.

„Vienkartiniai pokalbiai dažniausiai prasideda nuo klausimo, bet mes visada senolius pakalbiname daugiau: ar jis gyvena vienas, ar kažko kito jam nereikia, tada žmonės išsipasakoja. Kartais tas pokalbis ir iki 15 minučių trunka. Mūsų filosofija – atsakius į klausimą nenumesti ragelio, neskubėti, bet pabūti su žmogumi, pabendrauti su juo“, – teigė K. Čiuželienė.

„O klausimai patys įvairiausi: „Ar atneš man pensiją?“, „Ar dirba autoservisas?“, „Ar galiu nuvažiuoti į savo ūkį aplankyti bičių?“, „Ar yra kaukių vaistinėje?“, „Kaip elgtis, jei pakilo temperatūra?“ ir panašūs“, – sakė „Sidabrinės linijos“ įkūrėja.

Nors išaugus skambučių srautams linijoje dominuoja vienkartiniai pokalbiai, anot K. Čiuželienės, šiek tiek padaugėjo ir ieškančių ilgalaikio bendravimo.

„Dalis skambinančių senolių prisipažįsta, kad tą mūsų numerį ar apie mus žino jau seniai, bet tokios vidinės drąsos nebūdavo paskambinti, o dabartinė situacija kaip ir pastūmėjo susisiekti su mumis“, – sakė ji.

Koronaviruso tema – devyniuose iš dešimties skambučių

Emocinę pagalbą saugusiesiems teikiančios „Vilties linijos“ koordinatorė Klaipėdoje Agnė Butkuvienė teigia taip pat pastebėjusi, jog pastaruoju metu žmonės dažniau skambina ir ieško psichologinės pagalbos.

Anot jos, koronaviruso sukelta baimė ne tik papildo jau įprastas temas, bet ir sukuria naujų.

„Skambinantieji dalinasi  patiriamu nerimu, kuris gali būti susijęs su neapibrėžtumu, pažeidžiamumu, kontrolės stoka, baime dėl ateities, finansinių sunkumų, nes, pavyzdžiui, sutriko įprastinės darbinės veiklos, žmonės negali eiti darbą, o  dirbti nuotoliniu būdu – neturi galimybės“, – BNS sakė A. Butkuvienė.

„Taip pat skambinantieji jaudinasi dėl artimųjų: pagyvenusių tėvų, užsienyje gyvenančių vaikų. Būna, kad skambina ir tie, kurie šiuo metu yra saviizoliacijoje, kurie yra grįžę iš užsienio. Jie dalinasi savo išgyvenimais“, – pridūrė ji.

Kaip teigia „Vilties linijos“ atstovė, devyni iš dešimties pokalbių yra susiję su koronavirusu.

„Nebūtinai tiesiogiai, bet vienaip ar kitaip dabar 90 procentų skambučių yra susiję su koronavirusu ar jo sukeltais padariniais“, – teigė A. Butkuvienė.

Anot jos, žmonės į „Vilties liniją“ skambina ne tik tada, kai neturi, su kuo pasikalbėti ar pasidalinti išgyvenimais, bet ir tuomet, kai neigiamos informacijos nenori skleisti savo artimiesiems.

Daugiau skambinančiųjų – ateinančiomis savaitėmis

Apie koronaviruso sukeltas baimes dažniau kalba ir į „Jaunimo liniją“ beskambinantys žmonės.

Pasak „Jaunimo linijos“ komunikacijos vadovės Ritos Stanelytės, ši tema papildo beveik kas antrą pokalbį.

„Žmonės reaguoja – yra saviizoliacijoje, jaučia aplink daug nerimo ir patys persiima tą nerimą. Tą mes matome. Nors visi ir kalba apie savo nuolatines problemas, bet tas nerimas dėl pandemijos, dėl karantino yra padidėjęs ir atsispindi žmonių nuotaikose“, – BNS sakė R. Stanelytė.

„Vis dėlto, su santykiais, gyvenimo prasme, savižudybės rizika susijusios temos išlieka pagrindinės“, – pridūrė ji.

Kaip teigia R. Stanelytė, pastarosiomis savaitėmis besikreipiančiųjų srautai išliko nepakitę – jų per dieną sulaukiama apie pusantro šimto, tačiau ji prognozuoja, kad ateinančiomis savaitėmis emocinės pagalbos siekiančių žmonių gali gerokai padaugėti.

„Reikia turėti omeny, kad dabar dar tik antra savaitė karantino eina į pabaigą. Šios savaitės yra tokio šoko, susikoncentravimo bei mobilizavimo padaryti būtiniausius dalykus: suprasti, ar turi darbą, ar reikia pasiimti biuletenį, kaip toliau dirbti, kaip toliau mokytis“, – kalbėjo R. Stanelytė.

„Tai buvo fizinė veikla, tokie veiksmai, kuriuos turi padaryti būtiniausiai tam, kad sureaguotum į pasikeitusią situaciją. Mes spėjame, kad žmonės dar neturi, kada pagalvoti apie tai, kaip jie išties jaučiasi. Ir tas nerimas, ir ta slogi nuotaika, ir padidėjęs srautas gali dar tik būti vėliau“, – pridūrė ji.

Dėl karantino mažiau vaikų gali prašyti emocinės pagalbos

Nepakitusius skambinančiųjų srautus fiksuoja ir „Vaikų linija“. Kaip teigia jos psichologė Jurgita Smiltė Jasiulionė, dėl karantino šiek tiek pasikeitė temos, dėl kurių vaikai skambina.

„Mažiau liko mokyklinių klausimų. Jei kalbant apie karantino iššūkius, tai vaikai skambina ir sako, kad nežino, kuo užsiimti, nes tuo, ką veikė, jie nebegali užsiimti. Taip pat yra tam tikro ilgesio – negali susitikti su draugais, yra įtampos ar sunkių jausmų, jog apribotos galimybės judėti. Tai čia susiję su laikotarpio ypatumais“, – BNS sakė psichologė.

Vis dėlto, ji pastebi, kad dominuojančios temos nepakito – vaikai ir paaugliai dažniausiai kalba apie santykius su bendraamžiais, su svarbiais suaugusiais.

J. S. Jasiulionės teigimu, karantinui besitęsiant, skambinančiųjų gali ir sumažėti.

„Anksčiau buvo visiška laisvė judėti. Mūsų patirtis rodo, kad vaikai, paaugliai daugiau skambina būdami lauke, eidami pasivaikščioti, vedžiodami šunį“, – kalbėjo psichologė.

„Galime nuspėti, kad atsiradus apribojimų ir nuolatos būnant su suaugusiais, dabartinis laikotarpis gali įnešti sunkumų kreiptis pagalbos tada, kai jos reikia, nes gali būti sunku surasti tokią privačią erdvę. Ypač jei vaikas ar paauglys neturi savo kambario, o sunkumas kilęs santykiuose su tėvais“, – pridūrė ji.

Psichologė pabrėžia, kad siekiant sumažinti galimas įtampas namuose, svarbu „ieškoti galimybių būti atskirai vieni nuo kitų“.

„Ne tai, kad būtinai turime išeiti iš namų, nors dar tų galimybių turime, žinoma, laikantis visų saugumo reikalavimų, bet taip pat svarbu pagalvoti, ar yra galimybių sudaryti bent kažkokiam laikui kiekvienam šeimos nariui turėti savo privačią erdvę ir savo privačią veiklą“, – sakė ji.

„Tas buvimas nuolatiniame kontakte tikrai gali varginti. Suaugusieji labai vertina savo privatų laiką, bet svarbu suprasti, kad ir mažas, ir didelis tų poreikių turi“, – pridūrė ji.

Pasak psichologės, taip pat svarbu užsiimti fizine veikla.

Emocinės pagalbos kreipėsi dešimt medikų

Lietuvoje pradėjus plisti koronavirusui, sekmadienį interneto svetainėje MEDo.lt pradėjo veikti speciali anoniminė psichologinės pagalbos platforma medikams.

„Savanoriai gydytojai turėjo sukūrę platformą, kad galėtų konsultuoti žmones sveikatos klausimais. Mes su jais susitarėm, kad padarytų ir mums skyrelį, skirtą teikti emocinę pagalbą medikams bei jų artimiesiems“, – BNS sakė psichoterapeutė, MEDo.lt projekto koordinatorė Brigita Kaleckaitė.

Anot jos, dėl emocinės pagalbos per mažiau nei savaitę jau kreipėsi apie 10 medikų.

„Dar nesikreipė nė vienas medikų artimasis, o medikai daugiausia kreipėsi dėl didelio darbo krūvio, kad negali pabūti kartu su artimaisiais, nes praleidžia daug laiko ligoninėse, taip pat jie jaučia nerimą, kaip neužkrėsti artimųjų, o jei užkrės, kad lengvesne forma jie prasirgtų“, – kalbėjo B. Kaleckaitė.

Psichoterapeutė prognozuoja dvi galimas medikų kreipimosi pagalbos bangas – kai dėl koronaviruso dar padidės darbo krūvis ir kai pandemija atslūgs.

„Gali padaugėti besikreipiančiųjų po savaitės, dviejų ar trijų, kai darbo krūvis dar labiau padidės, kai bus sudėtingesnė situacija Lietuvoje“, – sakė B. Kaleckaitė.

„Vasarą besikreipiančių medikų gali būti daugiau nei krizės metu. Žmogus atsipalaiduoja, darbo krūvis sumažėja ir tada sugrįžta tas nerimas, nesaugumas ir nuovargis“, – pridūrė ji. 

Kaip teigia B. Kaleckaitė, medikai – specifinė žmonių grupė, kuri „padeda kitiems, bet pamiršta save ir rečiau kreipiasi pagalbos“.

Praėjusiais metų pradžioje Jaunųjų psichiatrų asociacijos atliktas tyrimas atskleidė, kad daugiau nei du trečdaliai apklaustų medikų išgyvena į depresiją panašias emocijas. Iš jų pagalbos kreipėsi kiek daugiau nei trečdalis.

Tyrimo duomenimis, pagrindinės priežastys, kodėl medikai dėl savo emocinės būsenos nesikreipė pagalbos į gydymo įstaigas, tai – baimė būti nesuprastam ir pasmerktam visuomenės ar artimųjų, baimė prarasti licenciją, abejingumas sau.

Tyrime dalyvavo 643 įvairių sričių sveikatos priežiūros specialistai.

B. Kaleckaitė ragina medikus nebijoti kreiptis, nes visos MEDo.lt platformoje vykstančios medikų konsultacijos yra konfidencialios ir nemokamos.

„Tik tas žmogus, kuris pats jaučiasi stabiliai, gali padėti kitiems, medikai ypač pamiršta save“, – kalbėjo ji.