Jei byrės šeimos, byrės ir valstybė

Jei byrės šeimos, byrės ir valstybė

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje aiškiai nurodyta, jog šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, kurį šalis globoja ir saugo. Deja, šiandien daugeliui aišku, jog tai tik gražūs žodžiai, realybėje nelabai turintys kūną. Prieš rinkimus viešai skelbiami gražūs lozungai dėl šeimų jau nebejaudina. Politikai pažadus pamiršta vos pasibaigus rinkimų karštinei, o šeimoms reikia gyventi toliau. Pasirodo, jos pačios ėmėsi kovoti už save, kol politikai tik maitina pažadais.

- Lietuvoje turime dešimtis šeimas ir vaikus prižiūrinčių ir kontroliuojančių institucijų. Joms nepavyksta susitvarkyti, jei prireikia nepriklausomos organizacijos? - „Respublika“ paklausė Šeimos instituto direktorės Jolantos RAMONIENĖS.

- Stebint situaciją ir suprantant, kad savaime pokyčiai neatsiras, institutas susibūrė iš iniciatyvių savanoriškai nusiteikusių žmonių. Žvelgiant į organizacijas, kurios jau yra, kurioms greita veikla yra gerokai sudėtingiau vykdoma, akivaizdu, kad viešoji įstaiga, kurioje valdymas ir įvairūs derinimai yra paprastesni, buvo reikalinga.

Šiandien situacija tokia, jog lyg ir kiekvienas suvokiame, kad šeima yra labai svarbu. Tačiau žvelgdamas į realybę, kur gausybė skyrybų, vaikai skambina į pagalbos linijas, smurto mastas didėja, o senoliai laukia, kad kažkas atvežtų bent lėkštę sriubos, supranti, kad kažkas yra ne taip. Daug kalbama apie šeimą, bet kai reikia sprendimų, viskas kažkaip pradingsta. Matyt, mes vis dar mąstome apie pasekmių likvidavimą, o ne apie priežasties pamatymą. Įvairios šeimų organizacijos yra ne kartą pateikusios skaičius, kad kur kas labiau apsimoka skirti pinigus prevencijai. Vaikui vaikų namuose atsiranda milžiniški pinigai, bet vaiko pinigams šeimose lėšų niekaip negalime atrasti. Dabar, kol šeima pati kažkaip dar juda, tol ji yra nematoma. Nebent iš jos galima išlupti naudos: liepiama gimdyti vaikus, mokėti mokesčius ir užkamšyti visas biudžeto skyles. Situacija tampa iškreipta, tėvai nebeturi kada net pabūti su vaikais, o ką jau kalbėti apie stebėjimą, kaip vyksta šeimos politikos įgyvendinimas.

- Kaip politikai jaučiasi, kai nuolat lipate jiems ant kulnų? Turbūt ne visi nori bendradarbiauti ir sąžiningai atsiskaityti, kodėl nevykdo prieš rinkimus išdalintų pažadų.

- Įvairiai. Vieniems padėkojame už palankius balsavimus ar pateiktus aktualius pasiūlymus, kitų klausiame, kodėl susilaikė nuo vieno ar kito balsavimo arba iš viso nedalyvavo priimant svarbų šeimos politikai sprendimą. Vis dar turime nuolat pas juos eiti, kalbėti, stebėti, priminti, rašyti ir daryti viską, kad tik jie suprastų, jog negali šiaip sau kažką pasakyti prieš rinkimus, pažadėti, o paskui viską pamiršti. Šeimos, matyt, nėra tokie svarbūs rinkėjai, todėl po rinkimų politikai į jas ir nekreipia dėmesio. Pastebime, kad po nuolatinių skambučių, susitikimų ir kitokio raginimo nuomonė keičiasi.

Šiemet mes paskaičiavome Seimo narių reitingus pagal tai, kaip jie balsavo per 13-os svarbiausių šeimai įstatymų priėmimą. Stebėjome, kiek jie yra nuoseklūs formuojant šeimos stiprinimo strategiją. Remdamiesi JAV patirtimi, adaptavome ten taikomus įrankius ir rezultatai buvo labai įdomūs. Įsivaizduokite, kad JAV tiek senatoriai, tiek Kongreso nariai kartais praleidžia vieną kitą posėdį, o mūsų politikų lankomumo ataskaitose - begalės „n“ raidžių. Manau, kad būnant Seimo nariu pareiga yra dalyvauti posėdžiuose ir juose dirbti. Mes pateikiame informaciją, kad žmonės žinotų ir suprastų, kokią svarbą politikų kasdienis darbas turi žmonių kasdieniam gyvenimui. Norime parodyti, kokius sprendimus politikai priima jau po rinkimų. Tuo labiau kad paprastam žmogui ne taip ir paprasta sužinoti apie visus procesus ir priimamus sprendimus. Manau, tokios analizės ir informavimo reikėtų kiekvienoje mums aktualioje sferoje - ekonomikoje, užsienio politikoje ir kitose.

- Kaip pasiteisina Seimo nariai, kad praleido šeimos stiprinimui aktualius balsavimus?

- Dažniausiai jie ginasi, kad dirba komitetuose, sugalvoja kitų pasiteisinimų. Pasiteisinimai būna ir laidotuvės, ir labai svarbūs susitikimai. Nors matome, kad po balsavimo politikas jau buvo salėje ir dalyvavo priimant kitus sprendimus. Bando išsisukinėti arba įtikinti, jog balsavimas, kuriame nedalyvavo, nebuvo pats svarbiausias, arba piktinasi, ko mes čia kimbame prie jų.

- Ar ne keista, kad politikams jų darbo kryptis ir net rekomendacijas priimamiems sprendimams pateikia žmonės iš šalies, kurie, atrodo, viską dažnai supranta geriau?

- Nemanau, kad tai blogai. Politikai yra mūsų išrinkti atstovai ir turi atstovauti mūsų interesams. Manau, kad politikai turi bendradarbiauti su savo rinkėjais ir, jei jie rūpinasi šeimos stiprinimu, atsižvelgti į šeimų nuomonę. Galbūt blogiau, kai politikai priima sprendimus vieni ir mano, kad viską žino geriausiai.

Kažkodėl vis dar labai sunku rasti bendrą kalbą su politikais, kai sakome, kad šeimos politika turi būti skatinamoji. Ne rėmimas, o skatinimas. Nes kas yra rėmimas? Tai reiškia, kad mes į šeimą žiūrime kaip į kažkokią klipatą. Na, tai ją šiek tiek paramstysime. Bet jeigu mes sakome, kad šeima yra valstybės ir visuomenės pagrindas, tai kokia bus mūsų valstybė, jei statome ją ant šiek tiek paramstyto, paremto pagrindo? Jei stiprinsime šeimas, ant tų stiprių šeimų ir kursis mūsų stipri valstybė. Manome, jog turime padėti gerokai anksčiau, o ne tada, kai situacija jau visai prasta. Nes jei pradėsime anksčiau, šeima ir bus stipri. Juk šeimai reikia padėti tuomet, kai ji augina vaikus, o ypač tada, kai šeimos yra gausios. Neužtenka kabinti medalius tuomet, kai vaikai jau visi užaugę, o mamos vos bepaeina. Žinoma, padėka yra labai gražu, tačiau reikia matyti, kad gal pagalbos dėl stomatologo paslaugų reikia, kai auginamas jau penktas vaikas, o ne kai visi jau užaugę ir patys sukūrę šeimas.

- Vienas iš rezultatų bendradarbiaujant su politikais jau pasiektas - tai į Seimą jau nukeliavęs Šeimos stiprinimo įstatymas, kurio paskirtis - nustatyti šeimos stiprinimo įgyvendinimo principus, bendrąsias nuostatas, kryptis ir organizavimą bei politikos formavimą. Jame net išvardytos konkrečios funkcijos konkretiems valdžios organams. Kokios reakcijos sulaukė įstatymas ir koks jo dabartinis likimas?

- Labai smagu, kad įstatymas pateiktas ir priimtas tolesniam svarstymui. Tai jau pirmasis laiptelis. Šiuo metu projektui paskirti komitetai, kuriuose jis turėtų būti svarstomas. Vienas iš komitetų yra paprašęs Vyriausybės išvadų. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija jau parengusi išvadų projektą. Jame parašyta, jog Seimui svarstyti projekto nepatariama. Ministerijai atrodo, kad reikia prikurti dar daugiau popieriukų, parengti naują koncepciją ir panašiai. Tokią išvadą perskaičiusi nusišypsojau. Tai yra akivaizdus išsisukinėjimas nuo darbo. Juk jei įstatymas greitai pereitų reikalingas stadijas Seime, reikėtų daug ir intensyviai dirbti Vyriausybei.

Labai svarbu suvokti, kad dabartinėje situacijoje klausimų, kuriuos reikia spręsti, yra begalė. Įstatyme numatytas įpareigojimas Vyriausybei parengti ilgalaikę šeimos stiprinimo programą. Tikimės, kad politikai sugebės teisingai perskaityti, kad nereikia imtis svarstyti, kaip visus šimtą klausimų išspręsti teoriškai, bet būtina aiškiai sudėlioti prioritetus ir planuojamus darbus racionaliuose laiko tarpuose pagal esamas finansines galimybes. Galbūt pirmus metus galima atlikti vienus darbus, antrus metus - kitus. Tai nereiškia, jog viską reikia pasiekti čia ir dabar. Matome, kad ir Šeimos stiprinimo įstatymas kol kas nėra įtrauktas į dabar vykstančią trumpąją sesiją ir jam dar nėra paskirta data. Jis yra darbotvarkėje, bet nėra tarp prioritetinių klausimų.

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder