„Stengiamės, kad Kalėdos, Naujųjų metų šventės pas mus gyvenantiems vaikams būtų linksmos. Bet švenčiame, džiaugiamės ir staiga atvažiuoja policija, atveža vaiką. Visi akutes pastato - kas čia toks, kodėl, kas atsitiko? Stengiamės, kad tai nevyktų vaikų akyse, bet naujokų ašarų dažnai nepavyksta nuslėpti...“ - „Vakaro žinioms“ pasakojo Paramos vaikams ir šeimai tarnybai vadovaujanti Vilniaus miesto krizių centro direktorės pavaduotoja Valerija Reikertienė.
Tarnyboje kartais prieglobstį randa į krizinę situaciją patekusios moterys su vaikais. Vis dėlto pagrindinis jos rūpestis - vaikai, kuriais šeimoje tinkamai nesirūpinama ar prieš kuriuos smurtaujama. Jie čia patenka įvairiais keliais: vienus iš namų ar gatvės atveža policija, kitus - vaiko teisių apsaugos specialistai, kai kurie vaikai, nežinodami, kur dar galėtų kreiptis pagalbos, skambina ar ateina patys.
Šeimos - ne tik asocialios
Apie čia patekusius vaikus pranešama socialinėms tarnyboms, vaiko teisių apsaugos skyriui, organizuojamas pasitarimas dėl susiklosčiusios situacijos ir kaip ją spręsti, ieškoma tėvų. Jei paaiškėja, kad tėvai vis dėlto gali tinkamai pasirūpinti vaiku, jis išleidžiamas su jais namo. Tačiau jei ne - duodamas dviejų mėnesių terminas ir tą laiką vaikas gyvena Paramos vaikams ir šeimai tarnybos namuose. Jei šeimoje situacija nepasikeičia, vaikui ieškoma globėjų, o jei jų rasti nepavyksta - jis keliauja į globos namus.
„Dabar stengiamasi kuo greičiau spręsti susidariusią krizinę situaciją, kad vaikui nereikėtų nei pas mus ilgai gyventi, nei juo labiau keliauti pas globėjus ar į globos namus. Deja, pavyksta tai toli gražu ne visada, - sako V.Reikertienė. - Būna ir taip, kad tėvai vaiko gana ilgai nepasigenda ar net neranda laiko arba galimybių atvažiuoti jo aplankyti. Ir dabar turime vaiką, kurio tėvai nesirodė net mėnesį. Kai pagaliau atėjo, aiškino, kad neturėjo pinigų atvažiuoti... Dažniausiai tie pasiaiškinimai būna visiškai nerimti, tad supranti, kad jiems vaikas - našta.“
Socialinės įstaigos darbuotojai vaiką prižiūri, pasirūpina, kad jis lankytų darželį ar mokyklą, būtų pavalgęs, apsirengęs, pailsėjęs. Psichologai stengiasi padėti jam toje krizinėje situacijoje prisitaikyti, o tai dažnai nėra lengva. Vaikai dažniausiai jau būna patyrę gana daug negerų dalykų, tad jiems reikia ypatingos pagalbos.
„Iš visokių šeimų tie vaikai būna, tačiau vis dėlto dažniau iš asocialių, kuriose piktnaudžiaujama alkoholiu ar narkotikais, - sako V.Reikertienė. - Tačiau faktas, kad dažniausiai problemų pridaro alkoholio vartojimas. Lietuvoje jis nesmerkiamas, švęsti su alkoholiu - norma. Pavartoję tėvai kažkur išeina, užmiršta, kad namuose vieni palikti vaikai. Arba vaiką tiesiog pameta.“
Į aplinkos pasikeitimą vaikai reaguoja labai skirtingai - tai priklauso nuo amžiaus ir nuo to, kaip jie iki šiol gyveno. Kai kurie mažyliai bijo svetimų, kitiems nekyla jokių problemų - galima suprasti, kad namuose nuolat keičiasi žmonės, tad jie net nejaučia prisirišimo, kai tėvai ateina aplankyti, prie jų net neprieina. Kai kurie ilgisi savo tėvų, verkia, tad Paramos vaikams ir šeimai tarnybos darbuotojai jų ieško, ragina aplankyti vaiką. Deja, prisišaukia ne visus.
Vaikams reikia supratimo
Kasmet Paramos vaikams ir šeimai tarnybos namuose trumpiau ar ilgiau gyvena apie 200 vaikų. Nemaža dalis jų grįžta pas tėvus, tačiau kai kurių šeimų gyvenimo būdą ir požiūrį į vaikus bei pareigas pakeisti nėra lengva. V.Reikertienės teigimu, jauni žmonės dažnai būna nepasirengę šeimos gyvenimui, įsivaizduoja, kad gimus vaikui gyvenimas nepasikeis. O jis pasikeičia, nes vaikas turi poreikių, dėl jo tenka kažką aukoti.
Kai kurie vaikai, net ir grąžinus į šeimą, po kurio laiko ir vėl atsiduria Paramos vaikams ir šeimai tarnyboje. Kai tai pasikartoja trečią kartą, vaikui jau skiriama institucinė globa, nes vilties, kad šeimoje situacija pasikeis, beveik nebelieka.
„Graudu būna - matai vaiką, supranti, ko jam reikia, norėtum jam padėti, sukurti kažkokį stebuklą, bet negali to padaryti, - sako V.Reikertienė. - Kaip galima jautriai nereaguoti, kai vaikas prašo: aš noriu, kad jūs būtumėte mano mama. Buvo toks 12 metų berniukas, kuris, vos tik aš išeidavau, krisdavo ant grindų, verkdavo, šaukdavo. Teko ilgai su juo kalbėtis, aiškinti, kodėl negaliu būti jo mama. Ir kad jo gyvenimas nebus blogesnis, jeigu manęs jame nebus, kad kiti žmonės taip pat jam gali padėti. Jam reikėjo dėmesio - to, ko jis negaudavo iš savo artimųjų. Namie jis buvo nuolat žeminamas ir menkinamas, todėl čia visame kame siekė būti pirmas, o jei nebūdavo - blogai jausdavosi. Reikėjo padėti jam suvokti, kad tai, jog jis nėra pirmas, visiškai nereiškia, kad jis yra blogas.“
Aušra KURIENĖ, Nevyriausybinės organizacijos „Paramos vaikams centras“ vadovė, psichologė, psichoterapeutė:
Vienareikšmiškai - vaikui šeimoje yra geriausia, tačiau kartais šeima nėra šeima. Šeima yra tol, kol ji tenkina vaiko poreikius. Tačiau jeigu šeima tampa grėsminga vieta vaikui, reikia tą grėsmę pašalinti. Gal toje šeimoje yra kažkoks „grėsmingasis“, kuris turėtų išeiti, o vaikas liktų šeimoje. Smurto artimoje aplinkoje įstatymas nesako, kad visa šeima turi kažkur išsikraustyti, - jis sako, kad smurtautojas turi keliauti iš namų. Tačiau realybėje dažnai vaikas turi kažkur iškeliauti, o smurtautojas lieka namuose, nes nėra „smurtautojų namų“, kur jie išeitų pagyventi.
Jei vaiko gyvybei, sveikatai gresia pavojus, jam nesaugu toje šeimoje būti. Tai nereiškia, kad jis turi prarasti šeimą ir niekada nebūti į ją grąžintas, - jis turi turėti galimybę grįžti, jeigu ta šeima susivokia, stengiasi, dirba ir gali užtikrinti vaiko saugumą. Mano nuomonė yra vienareikšmiška: jeigu vaikui yra nesaugu, reikia padaryti viską, kad jis atsidurtų saugioje aplinkoje. Geriausia - kitoje šeimoje, kurioje gali saugiai, gydančiai gyventi ir sulaukti dienos, kai galės grįžti į savo šeimą.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą