Nebūtų tokių žmonių - niekas nieko neatrastų

Iš 49 savo gyvenimo metų 25-erius G. Paulionis skyrė kelionėms. Jis daug kartų rizikavo, daug kartų buvo patekęs į keblias situacijas, bet vis išsisukdavo. Pats jis yra sakęs, kad keliaudamas ant galimybių ribos jaučiasi tikrai gyvenąs, kad viską lemia tikėjimas. Tačiau, deja, vienas kartas nemelavo.

1994 m. savo paties pasidaryta irkline valtimi, kurią jis pavadino danų keliautojo Alfredo Jenseno vardu, vienas perplaukė Baltijos jūrą ir pasiekė Kopenhagą (Danija). 1994-ųjų spalio 2 d. G. Paulionis grįždamas iš Kopenhagos pateko į uraganą ir žuvo visiškai prie pat namų, pakrantėje ties Preila.

Ir tada, ko gero, ir dabar žmonės šį jo žygį vertina įvairiai - vieni jį laiko šalies didvyriu, kiti - kvailyste, nes keliautojas plaukė neturėdamas jokios susisiekimo priemonės, be jokių palydovų.

Vaikščiojantis paminklas

Preiloje gyvenanti moteris prisipažino, kad melsdavosi, jog jūros bangos bent jau nenuplautų paminklo G. Paulioniui. Besirinkusieji prie skulptoriaus Juliaus Narušio paminklo ant Baltijos jūros kranto ties Preila, simbolizuojančio irklus, pasakojo apie tai, kaip buvo bandoma gelbėt paminklą. Iš užuominų buvo galima suprasti, kad tai jiems padaryti nebuvo lengva. Neringos savivaldybės vicemeras Vigantas Giedraitis net sakydamas kalbą padėkojo visiems, kurie prisidėjo prie kitos vietos paminklui parinkimo ir jo perkėlimo.

Buriuotojai norėjo pagerbti G. Paulionio atminimą tiesiog paguldydami akmenį su užrašu ant kranto, toje vietoje, kurioje buvo išmestas jo kūnas. Tačiau J. Narušis pasakęs, kad padarysiąs taip, kaip reikia, ir tarpininkaujant architektui Ričardui Krištapavičiui atsirado paminklas ant apsauginio kopagūbrio, kuris, deja, po audrų "vaikšto". G. Paulionio žmonos Irenos Paulionienės manymu, šis J. Narušio paminklas geriausiai atspindi Gintaro dvasią ir yra vienas įspūdingiausių jo darbų Lietuvoje.

Žygis buvo labai svarbus

Marijampolės buriuotojų klubo vadovas, jachtos "Sūduva" kapitonas Rimantas Dovydaitis, buriuojantis jau 60 metų, prisipažino esąs kaltas ir dėl paminklo pastatymo, ir dėl 20-ųjų metinių paminėjimo. Jis pasakojo, kad G. Paulionis buvo buriuotojas ir tais laikais, kai gyveno Marijampolėje, turėjo jachtą. Žavėjosi Danijos keliautoju A. Jensenu, net jo valties štorminė burė turėjo Danijos vėliavos elementų.

R. Dovydaitis atkreipė dėmesį į tai, kad Gintaro žygis pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais buvo labai svarbus - reikėjo nešti pasauliui žinią apie tokią šalį kaip Lietuva, pasakyti, kad ji yra laisva. Be to, visiems norėjosi iš arti pamatyti tą "supuvusį" kapitalistinį pasaulį. 1993 m. Danijos karalienė leido keliautojams įplaukti į šalį be vizų. Tad buriuotojai iš Lietuvos ir traukė į šį kraštą.

"Sūduvos" kapitonas prisiminė, kaip tais lemtingais metais jachtų "Vilnis", "Sūduva" ir "Audra" buriuotojai buvo sutikę Gintarą vieną kartą Bornholmo saloje, kitą kartą Kopenhagoje, kaip kvietė jį plaukti kartu su jais, o valtelę tiesiog parvilkti. Tačiau G. Paulionis buvęs toks žmogus, kuris kartą nutaręs savo minties neatsisakydavo.

"Jeigu nebūtų tokių žmonių kaip Gintaras, niekas nieko neatrastų", - sakė R. Dovydaitis.

Po šio vienišo keliautojo žygio valtele per Baltijos jūrą vėliau per ją buvo plaukiama ir baidarėmis, ir kanojomis, ir netgi burlente. Beje, vienas iš tų nutrūktgalvių, 2010-aisiais per jūrą plaukusių baidarėmis, buvo G. Paulionio vyresnysis sūnus Paulius, kuriam tada, kai tėvas žuvo, buvo 17 metų.

Lietuvos kapitonas Kruzas

Buvęs G. Paulionio bendradarbis Viktoras Dackys, kuriam teko su juo daug metų dirbti viename Marijampolės gamyklos skyriuje, sakė jautęsis kaip studentas fuksas, o Gintaras priklausęs intelektualų grupei, kurių planai buvę kur kas įdomesni. Kartą Gintaras buvo dingęs dviem savaitėms. Turėjo grįžti iš atostogų, bet nepasirodė darbe. Vėliau paaiškėjo, kad sraigtasparnio pilotas jį užmiršo ir jis dvi savaites prabuvo taigoje.

Grįžęs iš kelionių G. Paulionis pasakodavęs visokių juokingų istorijų, kaip, pavyzdžiui, jis kuprinėje lėktuve vežėsi meškos kailį, kuris pasmirdo.

"Jis patyrė labai daug nuotykių, o vieną kartą likimas jo nepagailėjo", - kalbėjo V. Dackys.

V. Giedraitis pavadino G. Paulionį Lietuvos kapitonu Kruzu. Kad ir kaip būtų, mūsų šalyje mažai tokių žmonių, kurie nebūtų nieko apie jį girdėję.

"Jūrą lietuviai sieja su laisvės troškimu, su išėjimu į pasaulį. Gintaras Paulionis buvo didis žmogus, tėvynės garsintojas. Džiugu, kad Lietuvoje yra tokių tvirtų žmonių. Tikiu, kad jų bus ir ateityje", - sakė V. Giedraitis.

Architektūros profesoriaus neringiškio Vlado Stausko manymu, Paulionio žygis turėtų būti paminėtas ir tarptautiniu mastu. V. Stauskas stebėjosi, kad iš 20 turistinių bukletų apie Kuršių neriją tik trijuose mažytėmis raidelėmis pažymėta G. Paulionio pavardė. Anot jo, Kuršių nerijoje turistams užsieniečiams reikia rodyti ne tik kopas ir vokiečių palikimą, jiems reikia paaiškinti, kad mūsų šalis turtinga ir įvykiais, kad ji turi ir naująją istoriją. Architekto manymu, šį paminklą reikia rodyti ir šalies abiturientams, ir universitetų studentams, tačiau dabar nėra net rodyklės, informuojančios apie paminklą keliautojui.

"Man reikėjo paprasto tėvo"

G. Paulionio žmona Irena sakė, jog šiemet spalio 3 d. jie su Gintaru būtų šventę vestuvių 25-ąsias metines. Viena spalio 3-ioji jai buvo laimingiausia diena gyvenime - tekėjo, o kita, po 5 metų, suteikė labai daug skausmo - išgirdo apie vyro žūtį.

Tai, kad galėjo būti šalia tokio nuoširdaus žmogaus, prisiliesti prie jo, moteris vadina likimo dovana. Ji mano, kad Gintaras būtų buvęs sūnui Lukui nuostabus tėvas. Kai jis žuvo, sūneliui buvo tik ketveri.

"Tokie žmonės labai paįvairina mūsų gyvenimą, bet artimiesiems šalia jų yra labai nelengva. Nežinai, kiek ilgai galėsi būti kartu. Dabar džiaugiuosi, kad sūnus užaugo toks, kokiu galiu didžiuotis", - sakė I. Paulionienė.

Lukui dabar 24-eri. Sakė nedaug ką prisimenąs apie tėvą, daugiausia apie jį žinąs iš motinos ir brolio Pauliaus iš pirmosios tėčio santuokos, tėvo draugų, su kuriais teko bendrauti, pasakojimų. Pats teturi tik kelis, bet labai ryškius prisiminimus - kaip tėvas vežėsi jį dviračio krepšyje žvejoti, kaip atėjęs į darželį jo pasiimti nemokėjo normaliai apvilkti kombinezono, sukišo kojas į rankoves, kaip prie Naujojo turgaus Klaipėdoje jie kartu leido sraigtasparnį.

Lukas studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete filosofiją, po to grįžo į Klaipėdą. Sakė visada norėjęs likti Klaipėdoje, sukurti šeimą ir parodyti, jog galima gyventi ir Lietuvoje, nes dauguma jaunimo traukia į užsienį. Kurį laiką ieškojo darbo, o dabar įsidarbino valstybės tarnyboje.

"Su jūra mano ryšys visada buvo ypatingas ir ypač ne vasarą. Trauką keliauti jaučiu, galbūt ne tokią didelę ir mano užmojai ne tokie dideli kaip tėvo. Vienas ar su draugu einu pėsčias į dviejų trijų dienų žygį iki Juodkrantės, iki Nidos. Dar neatsakiau sau į klausimą, ar mano ryšys su jūra ypatingas dėl to, kad jūroje netekau tėvo. Mano mintys apie jį įvairios. Juk būdamas tėvas jis paliko šeimą... Bet žmogus rado savo sritį, kas pavyksta tik nedaugeliui. Matyt, kai ko gyvenime turėjo atsisakyti, kad galėtų visas atsiduoti siekiamam tikslui. Jeigu nebūtų sukūręs šeimos, manęs nebūtų. Negaliu pasakyti, kad džiaugiuosi, jog turėjau tokį tėvą. Buvo daug tokių situacijų, kai man reikėjo ne herojaus, ne didvyrio, o paprasto tėvo šalia, kuris padėtų mamai, man, papasakotų apie vyriškus dalykus, apie bendravimą su merginomis... Man šito trūko. Bet kartu didžiuojuosi juo, nes myliu Lietuvą ir mano patriotinis jausmas stiprus. Atrodo, tėvas man to neskiepijo, mes tiesiog tiek nebendravome, bet manau, kad jis prie to vis dėlto prisidėjo. Pasąmonėje vaikystėje, o dabar ir sąmonėje jo žygdarbis, jo didis plaukimas yra užsifiksavęs manyje ir vienaip ar kitaip pasireiškia", - kalbėjo Lukas.

Jam atrodo, kad vyresnysis brolis Paulius turi be galo daug panašumų su tėčiu, jis labai aktyviai gyvena, daug keliauja, rūpinasi paminklu tėvui ir yra puikus žmogus.

"Pažiūrėjęs į jį tikrai pasakytum, kad jis Gintaro sūnus", - sakė Lukas, į kurį pažiūrėjus taip pat gali pasakyti tą patį.