Nutautėjimas jau išeina iš mados

- Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė yra pasakiusi, kad kiekvienas menas savąja esme privalo būti nacionalinis, jeigu tik jis yra tikras. Kiek jums pačiam kūryboje svarbūs nacionaliniai kontekstai ir ar sąmoningai ieškojote su jais jungčių suburdamas grupę „Žalvarinis“?

- Tikrai nereikėtų manyti, kad grupę įkūriau sąmoningai siekdamas, kad štai neva nuo šiol būsime svarbūs, nacionaliniai, dirbsime darbą tvirtindami tautos ir valstybės pamatus, o pasirinktoji mūsų misija nuo šiol bus nacionalinių vertybių puoselėjimas ir sklaida.

Ne, nieko panašaus nebuvo. „Žalvarinio“ ištakos - dutūkstantieji, buvome linksmi, nerūpestingi studentai, į grupę susibūrę savo pačių džiaugsmui. Galima sakyti, tik tada pats sau iš tiesų ir atradau lietuvių folklorą...

Matote, mano mama - aukštaitė, tėvas - ukrainietis. Taip nutiko, kad giminių susibūrimai su vakaronėmis, liaudies dainomis dažniau vykdavo anoje - Ukrainos giminių - pusėje, tad ir su ukrainiečių tautosaka buvau artimiau susipažinęs nei su lietuvių. Žinoma, buvo mokykla, tačiau ten lietuvių liaudies tautosaka buvo dėstoma taip atsainiai, kad jokio susidomėjimo nesužadino.

O štai studijų metais likimas mane suvedė su Ineta, kuri tapo „Žalvarinio“ vokaliste, kitais žmonėmis, kurie visa savo esybe buvo panirę į domėjimąsi baltiškąja kultūra, mokėjo galybę senovinių lietuvių liaudies dainų, sutartinių... Kaip tik tada man ir atsivėrė akys - ne tiek supratau, kiek pajutau, kas tas folkloras iš tiesų yra ir su kuo yra valgomas. Taigi, ligi to laiko grojęs vien sunkųjį roką, panūdau šiuos du skirtingus žanrus sujungti.

Na ir štai - „Žalvarinis“ gyvuoja jau penkiolika metų, per tą laiką esame išleidę penkis albumus, aktyviai kuriame toliau, šiuo metu įrašinėjame naująjį albumą, kur girdėsis taip pat ir garsiosios Veronikos Povilionienės balsas, intensyviai koncertuojame, taip pat ir užsienyje (beje, šiemet ketiname atstovauti Lietuvai pasaulio muzikos festivaliuose Kinijoje), ir vis dar nesibodime tuo, ką darome. Kaip jau sakiau, susibūrėme groti savo ir klausytojų džiaugsmui, tad ir ligi šiolei šis motyvas yra svarbiausias. O kaip bus įvertintos mūsų pastangos, kaip bus įvardyta mūsų kūryba, nėra taip svarbu. Netikiu, kad galima sėkmingai kurti, į save tuo pat metu žvelgiant kaip į analizuojamąjį objektą, modeliuojant vizijas, misijas ir sąmoningai siekiant sukurti nacionalinės svarbos produktą. Tikiu tik ta kūryba, kuri natūraliai plūsta žmogui iš širdies, neturint jokių išskaičiavimų - nei finansinių, nei ideologinių.

Na, o folkloras, visi neišsemiami tautosakos lobynai... Neapsimesiu dideliu folklorininku ir nacionalinio kultūros paveldo išmanytoju, bet mąstau taip: jeigu tu turi šaknis, savaime iš jų semiesi, savaime tuose kontekstuose gyveni, todėl, manau, nėra būtina viso to akcentuoti, dirbtinai įsvarbinti. Nereikia jokių „šitai darau tam, kad...“ Nes tai, kas deklaratyvu, bent jau man neatrodo nei nuoširdu, nei tikra.

- Scenoje esate jau penkiolika metų. O juk per tą laiką smarkiai keitėsi pati Lietuvos visuomenė, taip pat ir jos požiūris į nacionalines vertybes. Jų puoselėtojai, kitados visuotinai gerbiami, šiandien vadinami naftalininiais, laike paklydusiais kaimiečiais, nė kiek neįdomiais nūdienos Europai...

- „Žalvarinio“ atsiradimo laikais publikos buvome sutikti išskėstomis rankomis. Na, anais laikais folko grupių, išskyrus vienintelę „Atalyja“, Lietuvoje apskritai dar nebuvo, o folko jungtis su sunkiuoju roku buvo naujovių naujovė, tad buvome visiems įdomūs, egzotiški, viduramžiški, scenoje pasipuošę lininiais drabužiais, žalvariniais papuošalais su tautine simbolika... Taigi buvome kviečiami koncertuoti į solidžiausius festivalius, filmuojami užsieniui skirtiems filmams apie Lietuvą, mūsų muzika į vieną būrį sujungė sunkiosios muzikos ir folkloro gerbėjus, senjorus ir jaunuomenę...

Taip, visuomenė keitėsi, keitėsi jos požiūris į nacionalinius kontekstus, bet per tą laiką „Žalvariniui“ pavyko aplink save suburti gerbėjų ratą, kuris, nepaisant madų kaitos, ne tik pasiliko ištikimas, bet ir vis gausėjo.

Žinoma, dar nemažai Lietuvoje turime tokių, kuriems atrodo, kad šiuolaikiška muzika yra galima tik dainuojant angliškai, o tai, kas lietuviška, tėra „Duokim garo“, užstalės ir giliausių provincijų kultūros namų reikalai, tačiau turiu pridurti, kad taip manančiųjų mažėja. Mada demonstratyviai atsiriboti nuo savųjų šaknų ir transliuoti globalaus žmogaus įvaizdį tolydžio blėsta, jaunimas aistringai ima domėtis savosiomis šaknimis, baltų kultūra, liaudies dainomis. Folko grupės Lietuvoje dygsta it grybai po lietaus (ir „Žalvarinis“ jau turi būrį labiau ar mažiau vykusiai juos kopijuojančių sekėjų būrį), ir visoms joms pakanka publikos dėmesio ir aplodismentų.

- Malonu girdėti ir norisi tikėti tuo, ką sakote. Galbūt muzikos pasauliu besidominti visuomenės dalis tikrai bręsta greičiau nei likusioji, tačiau aš, dairydamasis aplinkui, matau daugiausia nuo nevisavertiškumo komplekso kenčiančius, savo nacionalinės tapatybės besigėdinančius lietuvius.

- Kitos tautos, kurių šalyse teko lankytis, išties savąja nacionaline skirtimi didžiuojasi kur kas visuotiniau ir drąsiau. Dalyvaudami festivalyje Ukrainoje, nuoširdžiai apstulbome pamatę, kiek daug žmonių vilki tautinius drabužius. Net ir pankai, net ir metalistai - gauruoti, auskaruoti, skiauterėti - vilki siuvinėtais ukrainietiškais marškiniais, dėvi šarovarus... Žmonės savęs nesigėdija, nekompleksuoja dėl savo skirtybių ir senųjų tradicijų, savo tautos praeities.

Taip pat yra ir Latvijoje, ir Estijoje - žmonėms ten normalu ir natūralu yra pagerbti savąsias šaknis, savo protėvius, jų tradicijas ir kultūrą... Pas mus to, deja, nėra - vieną kitą tautine simbolika pasidabinusį žmogų galima sutikti nebent per didžiąsias nacionalines šventes ar festivalyje „Mėnuo juodaragis“, tačiau net ir ten jų tiek mažai, kad iš minios jie išsiskiria it baltos varnos. Nuoširdžiai viliuosi, kad nusikratyti nevisavertiškumo komplekso ir nustoti gėdytis savęs pačių pagaliau ir mums, lietuviams, pavyks išmokti.

Kita vertus, sąlytis su nacionalinėmis šaknimis nėra deklaratyvus tautinių drabužių dėvėjimas ar apsisprendimas dainuoti vien liaudies dainas. Yra žmonių, kurie nacionalines vertybes suvokia tarsi muziejines, kurių neva liesti negalima, galima tik saugoti. Aš nesu iš jų gretų. Man daug artimesnis manymas, kad tautosakos lobynu reikia naudotis, nebūtina ją saugoti nuo nūdienos poveikio, daug išmintingiau būtų atrasti tinkamas formas jos tęstinumui, galimybei jai gyventi ne archyvuose, o šiandieniame mūsų gyvenime.

- Turit omeny, kad lietuvių liaudies dainos, skambančios sunkiojo roko stiliumi, kitą sykį klausytojų širdis gali pasiekti lengviau nei autentiškai atliekamos liaudiškose vakaronėse?

- Ne tik tai. Turiu omeny, kad viena yra dainuoti liaudies dainas, o kita yra patiems kurti savas, tačiau kurti jas atsispiriant nuo savojo kultūrinio paveldo. Naujajame „Žalvarinio“ albume kaip tik tai ir darome - ten rasite ne lietuvių liaudies, o mūsų autorines dainas, tačiau išgirdę jas, manau, nesuabejosite, kuriai tautai jos atstovauja.

- Tad vis dėlto pripažįstate kūryboje turįs taip pat ir patriotinių paskatų?

- Žinoma, aš to ir nemėginau nuneigti. Tiesiog patriotiškumą stengiamės rodyti savuoju elgesiu, o ne šūkiais ar deklaratyviu dainų turiniu. Dalyvaujame visose valstybinėse šventėse, kiek pajėgiame - visuose paramos ar labdaros koncertuose (beje, kiek įstengiame, remiame ir palaikome į kovą už laisvę pakilusią Ukrainą), neskaičiuodami, kiek paaukojame tam savojo laiko, lėšų ir jėgų. Tai darome vardan Lietuvos, kad ji ir jos kultūrinis paveldas niekada neišblėstų.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika" priedą „Žalgiris"