Pinigai gimtinės

Trisdešimtmetė Jurgita Barkauskaitė po 7 metų, praleistų JAV, grįžo į Lietuvą. Sako, kad net įvertinimas darbe ir solidus atlygis neužpildė tuštumos, kurią jautė be artimųjų šalia. Čia mergina dirba už triskart mažesnį atlyginimą, tačiau nė karto nesigailėjo grįžusi ir tvirtina, kad neįveikiamų krizių nėra.

Metai virto septyneriais

Jurgita nebuvo viena tų, kurie į užsienį pabėgo krizei prispaudus uodegą. Kaip pati sako, tiesiog pasitaikė galimybė, kuria nepasinaudoti būtų buvę apmaudu. O proga padirbėti JAV susiklostė dar merginai studijuojant Šiaulių universiteto Siuvinių dizaino ir technologijos programos antrame kurse.

J.Barkauskaitė išėjo akademinių atostogų ir pagal jaunimo mainų programą išvyko į Čikagą padirbėti aukle.

„Gyvenau su tėvais, atrodė, ištrūkti bus į naudą - pasidairysiu, kalbos pramoksiu, o tie vieneri metai praeis greitai. Grįšiu ir kaip visi baigsiu mokslus“, - savo apsisprendimą aiškina mergina.

Jurgitai užteko ryžto ir drąsos už jūrų marių vykti visiškai vienai: „Čikagoje nieko nepažinojau, nei giminių turėjau - tuo metu buvo tiek drąsos ir noro... Traukė Amerika, atrodė, kad tai - galimybių šalis, į kurią tiesiog būtina nuvykti“, - prisimena pašnekovė.

Tiesa, ji pripažįsta, kad pirmasis pusmetis dėl kalbos barjero ir šeimos ilgesio buvo nelengvas.

Po metų Jurgitos planai pasikeitė: su kultūriniais skirtumais apsipratusi, ji nusprendė Amerikoje likti dar ketveriems metams - kol baigs mokslus.

Įstojo į Kolumbijos koledžo Čikagos fakultetą. Ten įgijo rinkodaros komunikacijos ir reklamos bakalauro laipsnį.

Tačiau ir to ambicingai merginai nepakako: „Nusprendžiau, kad namo negaliu vykti tol, kol neišbandysiu savęs ten dirbdama pagal specialybę“.

Tikslą įgyvendino - išeivė įsidarbino rinkodaros koordinatore didelėje Čikagos kompanijoje.

Nesaldu ir svetur

J.Barkauskaitei dirbti sekėsi. Tačiau ji tvirtina, kad net ir svajonių šalimi vadinamoje Amerikoje gyvenimas nėra rožėmis klotas: priešingai nei mano lietuviai, Amerikoje tenka „arti“ dar sunkiau nei Lietuvoje.

„Amerikiečiai labai daug dirba - darbo valandos tokios ilgos, kokias dirbti nedaug lietuvių norėtų. Reikia planuoti kiekvieną valandą - net kada galėsi pabūti su šeima. Jei Lietuvoje tiek dirbtume, galbūt antra tiek geriau gyventume. Visada reikia rinktis - arba daug dirbi ir turi pinigų, arba turi daug laisvo laiko“, - sako mergina.

Sugrąžino šeimos ilgesys

Septinti metai Amerikoje emigrantei buvo lemtingi. Sako, tada labai greit - vos per keletą savaičių - apsisprendė vykti namo, nors nei artimieji spaudė grįžti, nei darbe nesisekė.

„Tiesiog tuo metu buvo jausmas, kad kažko trūksta, - prisipažįsta mergina. - Juk sakoma, kad kas septynerius metus žmogaus gyvenimas radikaliai pasikeičia. Aš jaučiau tuštumą. Nors ir viskas buvo - ir darbas, ir pinigų, - trūko ryšio su šeima, artimo žmogaus“.

Pasak Jurgitos, tuo metu daugeliui draugų - tiek lietuviams, tiek amerikiečiams, - buvo sunku paaiškinti savo apsisprendimą. „Juk JAV daugiau galimybių, niekas nenori grįžti atgal“, - įtikinėtojų argumentus prisimena ji.

O ir finansų krizė 2009 metais Lietuvoje buvo ką tik įsisiūbavusi.

Tačiau apie tai, ar pavyks rasti darbą, ar tenkins atlygis, mergina sako nė nesusimąsčiusi. Esą sudėtingomis sąlygomis išmokstama pasitikėjimo ir optimizmo: jei pavyko įsitvirtinti, kur niekas nepadėjo, nepažinojo, nepalaikė, ir Lietuvoje pavyks.

Erzino pesimizmas

Įsitvirtinti Tėvynėje vis dėlto pavyko, tačiau ir tai ne iškart. Jurgita sako, kad nesinorėjo dirbti bet ką, todėl ir su darbo paieškomis savęs neskubino.

Nuo šio pavasario mergina dirba vienoje sostinės įmonių. Pareigos panašios kaip ir JAV, o atlyginimas mažesnis tris kartus. Tačiau J.Barkauskaitė nesigaili grįžusi: „Yra dalykų, kurie nusveria materialiąją pusę - šeima, tradicijos, mylimas žmogus“.

Beje, tą mylimą žmogų mergina sutiko dar prieš emigruodama - meilės neužgesino nei laikas, nei atstumas. Dabar pora apsigyveno kartu, svajoja apie šeimą. Ir, žinoma, ją kurs tik Lietuvoje, nes Jurgitai labai svarbu, kad jos vaikai mokėtų gimtąją kalbą ir brangintų savo šaknis.

„Tik ryšys grąžina atgal“

Mergina įsitikinusi, kad ne didesni atlyginimai ir ne geresnis gyvenimas emigrantus vilioja grįžti, o ryšys su savo šaknimis.

„Ten, kur artimi žmonės, jauti tą ryšį. Nežinau, kaip būtų buvę, jei būčiau su visa šeima išvykusi. Jei žmonės su artimaisiais išvažiuoja, jie išsiveža tai, kas sieja su Lietuva. Pažįstu tokių, kurie išvyko ne vieni ir liko gyventi svetur. Baisu, kad emigruoja šeimos - turbūt didesnė tikimybė, kad jie negrįš. Lietuva pinigais tikrai jų neprisivilios“, - sako ji.

Pasak Jurgitos, seniai į JAV išvykusios šeimos jau ir Lietuvos dorai neprisimena: „Tie, kurie Lietuvoje buvo prieš 20-30 metų, įsivaizduoja, kad viskas čia taip, kaip paliko. Stebisi: tai pas jus ir bananų yra pirkti?“

Pačios Jurgitos ilgai nematyta Tėvynė nenuvylė. Tačiau iš pradžių esą erzino lietuvių pesimizmas: „Reikėjo priprasti prie kitokio mąstymo. Išmokti suprasti, toleruoti, tačiau ir savo požiūrio neprarasti - vis dėlto norisi išlikti optimiste. Lietuvoje nemažai žmonių, kurie į viską žiūri neigiamai: kaip žmogus, matantis tik bloga, nesupranta, kad pats sau kenkia?“

Mergina tiki, kad Lietuva gali įveikti krizę: „Tik tokie išbandymai siunčiami, kokius galime įveikti. Be to, yra dalykų, kurių jokiais pinigais neišmatuosi. Ir Lietuvoje ne visi žmonės gyvenimą pinigais matuoja: matau, mina pagyvenę žmonės žiemą dviratį vieškeliu, šypsosi, švyti - jiems viskas gerai. Dar ir svetimu pasirūpins - pasiteiraus: vaikeli, ar nieko netrūksta? Taip norėtųsi, kad daugiau žmonių pakeistų požiūrį“.