Popiežius - paprastas ir nuoširdus

- Ką 265-asis Katalikų Bažnyčios vadovas reiškė tikintiesiems?

- Jis, ko gero, buvo vienas intelektualiausių popiežių, bent jau dvidešimtojo šimtmečio. Dar netapęs popiežiumi, J.A.Racingeris buvo parašęs labai daug teologinių knygų. Štai pas mane jo knygomis - tiek vokiškomis, tiek lietuviško vertimo - yra nukrauta visa lentyna.

Tikriausiai nė vienas popiežius nėra parašęs tiek veikalų, žinoma, anksčiau nebuvo tiek daug priemonių tai padaryti, kaip dabar.

Aš jau seniai domėjausi J.A.Racingerio knygomis. Pamenu, tarybiniais laikais jo knygos buvo perspausdinamos mašinėlėmis ir platinamos. Ir tapęs popiežiumi jis pasižymėjo nepaprastu intelektualumu. Popiežius Jonas Paulius II pasižymėjo charizmatiškumu, o Benedikto XVI išskirtinis bruožas - intelektualumas.

- Kiek kartų jums teko asmeniškai susitikti su pontifiku? Atskleiskite, kaip ir apie ką kalbama su popiežiumi? Ar bendraujama kasdieniškomis, pasaulietinėmis temomis, ar vis dėlto galioja tam tikras protokolas?

- Su Benediktu XVI, kaip su popiežiumi, esu susitikęs tik kartą. Tai buvo 2006 m. Vatikane surengtame Lietuvos, Latvijos ir Estijos vyskupų susitikime. Tada kiekvienam vyskupui buvo skirta po 15 minučių pabendrauti su popiežiumi asmeniškai.

Galiu pasakyti, kad kai bendrauji iš arti, jis nėra toks oficialus. Kaip ir Jonas Paulius II, jis yra labai paprastas ir nuoširdus.

Tiesa, pirmas mūsų susitikimas (nors ne kaip su popiežiumi) buvo 2001 m. Mes skridome į Miuncheną vienu lėktuvu. Tada J.A.Racingeris dar buvo Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektas. Miunchene buvo kilusi audra, todėl nusileidome Augsburge. Ten laukėme keletą valandų, o kai skridome atgal į Miuncheną, aš jį pakalbinau ir pasakiau, kad esu vyskupas iš Lietuvos. Prisimenu, jis tada pasakė: „O, Lietuva! Tiek daug iškentęs tikėjimo kraštas“.

2006 m., kai jis tapo popiežiumi, per susitikimą su manimi pasiteiravo: „Kur aš jus mačiau?“ O aš sakau: „Miunchene. Oro uoste, kai mane apvogė“, mat tada oro uoste buvo dingęs mano lagaminas. Prisiminę tai, abu pradėjome juoktis. Buvo nuostabu, kad jis mane atsiminė.

- Įdomu, kokia kalba su vyskupais kalba popiežius?

- Aš su juo kalbėjau vokiškai, nes moku šią kalbą. Kai kurie vyskupai kalbėjo itališkai, angliškai. O tie, kurie nemokėjo šių kalbų, kalbėjo su vertėjo pagalba. Beje, per susitikimą jis paprašė, kad žemėlapyje parodyčiau, kur yra mano vyskupija. Pasiteiravo, kokių problemų esama Lietuvoje. Trumpai jas pristačiau, pasakiau, kad yra didžiulis kunigų trūkumas.

Man keista, kad kai kur rašoma, jog popiežius yra šaltas. Tai netiesa, nes jis labai nuoširdus ir paprastas. Kai buvo prefektas, taip pat buvo kuklus. Juk skridome ekonomine klase, nors tai buvo antras žmogus po popiežiaus! Antras žmogus bendruomenėje, kuriai priklauso 1,2 mlrd. tikinčiųjų! Jis pats viską darė, vaikščiojo registruoti bilieto. Didesnio paprastumo nerasi - juk net mūsų ministrai taip neskraido...

Beje, būdamas kardinolu, jis mėgdavo išeiti vakarais pasivaikščioti po aikštę. Kalbindavo vargšus, juos paremdavo, mielai bendraudavo. Jis sakydavo, kad tokie pasivaikščiojimai ir pasišnekėjimai jam yra atokvėpis po intelektualinio darbo.

- O kokią įtaką Benediktas XVI padarė lietuvių tikėjimui?

- Jis įteikė dovaną mūsų vyskupijai Krekenavoje - t.y. Krekenavos bažnyčią pripažino bazilika. O tai juk aukščiausia bažnyčių kategorija. Kol kas bazilikų Lietuvoje yra tik šešios. Taigi popiežiaus dėka turime Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų baziliką.

O jei kalbėti plačiau, tai jis, kaip ir visi popiežiai, labai rūpinosi tikėjimo išsaugojimu. Jis buvo tradicionalistas, o tradicijų išsaugojimas tikintiesiems yra labai brangus. Jis buvo konservatyvus. Užmezgė gerus santykius su stačiatikiais. Jam tai pasisekė labiau nei charizmatiškajam Jonui Pauliui II.

- Ar per tuos aštuonerius metus, kai Šventajam Sostui vadovavo Benediktas XVI, sustiprėjo Katalikų Bažnyčios vaidmuo?

- Tai sunku įvertinti, nes dabar pasaulis krypsta į modernumą, laisvumą. Norima, kad būtų įteisintos tos pačios lyties asmenų santuokos. Žinoma, bažnyčia visuomet sako tam „ne“. Katalikų Bažnyčia nepasiduoda ir, manau, per tą laiką ji išlaikė tą tvirtą poziciją, nors ir esame labai puolami.

Pontifikato aštuoneri tarnystės metai būtent ir pasižymėjo nepaprastu bažnyčios puolimu. Tai buvo ir teisingas puolimas (pavyzdžiui, dėl seksualinių kunigų nusikaltimų), ir nepagrįstas. Šventasis Tėvas, kilus tiems skandalams, labai gražiai pasakė: „Jei vienas kunigas nusidėjo, tai Bažnyčios kūne yra tokia baisi žaizda, kad reikia raudoti“. Tas puolimas buvo teisingas, nes Bažnyčia turi būti švari.

Popiežius ėmėsi ypatingų priemonių. Neliko kunigo nekaltumo prezumpcijos. Juk paprastai žmogus yra nekaltas, kol nėra įrodyta jo kaltė. O Bažnyčioje tokio dalyko nėra. Be to, pasaulietiniame pasaulyje nusikaltimams galioja senatis. O popiežius panaikino senatį, jei yra vykdomi seksualiniai nusikaltimai prieš nepilnamečius. Jis nusprendė, kad nors tas nusikaltimas ir prieš 50-60 metų padarytas, negali būti jokios senaties.

Jis ypač rūpinosi Bažnyčios reputacija. Tačiau galbūt todėl buvo nepaprastai puolamas. Juk suprantama, kad jei kovojama už moralę, žūtbūt stengiamasi parodyti, kas joje nemoralu. Tai tarsi savęs paguoda: tie, kurie nėra moralūs, nori jaustis ramiau.

- Kokių iššūkių, jūsų manymu, kils naujam popiežiui?

- Tai bus tie patys iššūkiai: homoseksualių porų santuokos, abortai, eutanazija. Katalikų Bažnyčia negali nukrypti niekur kitur, kitaip ji nustos būti Katalikų Bažnyčia. Katalikų Bažnyčia turi savas dogmas, kurių naujam popiežiui neįmanoma pakeisti.

O dėl moralės - negalima nė per nago juodymą nusileisti. Tų iššūkių šiandien tik daugėja. Net ir pats popiežius Benediktas XVI sakė, kad Katalikų Bažnyčia bus puolama.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"