Sesuo nepaliko savo brolių ir seserų

Ke­tu­rio­li­ka vai­kų mi­rus ma­mai li­ko naš­lai­čiais. Vy­res­nie­ji ėmė dė­lio­tis sa­vo gy­ve­ni­mą, jau­nie­siems grė­sė vai­kų na­mai. Še­šis bro­lius ir se­se­ris pa­si­ry­žo glo­bo­ti Žyd­rū­nė Šid­laus­kie­nė, ku­riai tik su­kaks 25-eri. Ne­tur­tas, var­gas ir ne­lai­mės jau­nos mo­ters ne­pa­lau­žia. „Svar­biau­sia – ras­ti į ką at­si­rem­ti. Vis­ką į vie­tas su­dė­lios lai­kas. Rei­kia ne tik verkš­len­ti ir sva­jo­ti, bet da­ry­ti“, – įsi­ti­ki­nu­si Žyd­rū­nė.

Tri­jų kam­ba­rių bu­te – 9 žmo­nės

Žyd­rū­nė prie krū­ti­nės glau­džia ka­ty­tę Ki­kę, ku­rią prieš tris mė­ne­sius kar­tu su vy­ru iš­gel­bė­jo nuo žū­ties. Vie­ną va­ka­rą, žliau­giant lie­tui, jie va­žia­vo dar­bo rei­ka­lais, ir vos ne­su­va­ži­nė­jo į ke­lią iš­bė­gu­sio ka­čiu­ko. Sus­to­jo, paė­mė. Nu­ve­žė pas ve­te­ri­na­rą pa­klaus­ti, ar ser­gan­tis gy­vū­nė­lis iš­gy­vens. Ve­te­ri­na­ras pa­sa­kė, kad ka­čiu­kas iš­lo­šė lo­te­ri­jo­je – be žmo­nių glo­bos bū­tų mir­ti­nai su­ša­lęs ar­ba su­va­ži­nė­tas.

Be ka­čiu­ko, tri­jų kam­ba­rių nuo­mo­ja­ma­me bu­te gy­ve­na de­vy­ni žmo­nės: Žyd­rū­nė su vy­ru, be­veik tre­jų me­tų ma­žy­liu ir tri­mis bro­liais bei tri­mis se­se­ri­mis.

Prieš tre­jus me­tus sau­sio 24-ąją mi­rė ma­ma. Na­mas, ku­rio vie­na aš­tun­to­ji da­lis pri­klau­sė ma­mai, su­de­gė ko­vo 1-ąją.

Ne­lai­mė įvy­ko, kai vie­na iš mer­gai­čių už­kū­ru­si kros­nį išė­jo į mo­kyk­lą. Su­si­da­rius kamš­čiui iš­šo­vė kros­nies du­re­lės, vi­siš­kai su­de­gė du kam­ba­riai, vi­sa ki­ta bu­vo api­pil­ta van­de­niu. Ne­pai­sant to, jog būs­tas jau bu­vo ne­be­gy­ve­na­mas, Žyd­rū­nė už ma­mą iš­mo­kė­jo pa­lik­tas sko­las. Gu­lė­da­ma li­gos pa­ta­le ma­ma ke­le­tą me­tų ne­mo­kė­jo mo­kes­čių už ko­mu­na­li­nius pa­tar­na­vi­mus, elekt­rą.

Bro­lius ir se­se­ris Žyd­rū­nė ėmė glo­bo­ti dar anks­čiau, nes ma­ma sir­go, pri­rei­kus ne­be­ga­lė­jo vai­kų ly­dė­ti pas gy­dy­to­jus, lan­ky­tis mo­kyk­los su­si­rin­ki­muo­se. Pa­si­ta­ru­si su vai­kų tei­sių spe­cia­lis­tais Žyd­rū­nė įtei­si­no lai­ki­ną­ją glo­bą, kad ga­lė­tų at­sto­vau­ti ma­mai. Jai mi­rus ta­po nuo­la­ti­ne bro­lių ir se­se­rų glo­bė­ja.

Jau gy­ven­da­ma su vy­ru ji atei­da­vo po dar­bo į ma­mos na­mus pa­ga­min­ti vai­kams val­gy­ti, pa­dė­ti ruoš­ti pa­mo­kas, duo­da­vo da­lį pi­ni­gų iš sa­vo at­ly­gi­ni­mo. Ce­reb­ri­niu pa­ra­ly­žiu­mi sir­gu­sia se­se­ri­mi padėjo rūpintis kartu gyvenusi močiutė.

„Bu­vo sun­ku, tik­rai la­bai sun­ku. Ki­ti sa­ko: va, gim­do, kad gau­tų pi­ni­gų, gy­ven­tų iš pa­šal­pų... Sun­ku žmo­nėms paaiš­kin­ti. Net kai pa­siė­miau vai­kus, sun­ku paaiš­kin­ti, kad tie 520 li­tų, gau­na­mi už vai­ko glo­bą, nė­ra daug. Mes vien mo­kes­čiams daug iš­lei­džia­me – be­veik 9 ku­bai karš­to, šal­to van­dens. Vai­kai no­ri ap­si­reng­ti taip pat gra­žiai ir ma­din­gai, kaip ir jų bend­raam­žiai“, – sa­ko Žyd­rū­nė.

Siū­lė pa­lik­ti vai­kų na­muo­se

Ž. Šid­laus­kie­nė ne­sua­be­jo­jo sa­vo tei­sin­gu spren­di­mu pri­siim­ti at­sa­ko­my­bę už bro­lius ir se­se­ris.

„Kal­bų bu­vo įvai­rių. Man sa­kė, kad nė­ra taip pra­stai tuo­se vai­kų na­muo­se, ati­duok juos ten... Bet aš ne­ga­lė­jau“, – su­si­grau­di­na.

Iš 14 vai­kų šei­mos Žyd­rū­nė yra šeš­tas vai­kas. Vy­riau­sio­ji se­suo ir dar ke­li bro­liai, se­se­rys gy­ve­na už­sie­ny­je, su jais šei­ma be­veik ne­pa­lai­ko ry­šių. „Bu­vo grį­žę va­sa­rą, gal iš pa­gar­bos at­va­žia­vo vai­kus ap­žiū­rė­ti, kaip jie čia gy­ve­na, ar tik­rai, kaip sa­kiau, o ne taip, kaip jie pa­tys įsi­vaiz­duo­ja...“ – bend­ra­vi­mą api­bū­di­no Žyd­rū­nė.

Jo­kios fi­nan­si­nės pa­ra­mos jie ne­siun­čia. Bro­lis iš Is­pa­ni­jos kar­tais įde­da do­va­nų vai­kams. Šiau­liuo­se gy­ve­nan­ti se­suo ža­dė­jo pa­dė­ti glo­bo­ti vai­kus, kai jie su­lauks pil­na­me­tys­tės.

„Nė­ra ir ne­rei­kia. Užau­go­me pa­tys, be jo“, – ne­daug­žo­džiau­ja Žyd­rū­nė, pa­klaus­ta apie tė­tį.

„Au­go­me sun­kio­mis są­ly­go­mis, bet aš di­džiuo­juo­si, ką pe­rė­jau, kad taip gy­ve­nau. Jei ka­da kas at­si­tik­tų, aš vis­ką mo­kė­siu – ir mal­kas su­si­ka­po­ti, ir van­de­nį iš šu­li­nio par­si­neš­ti...“ – nea­be­jo­ja Ž. Šid­laus­kie­nė.

Pris­paus­ta rū­pes­čių ji pa­gal­vo­ja – bu­vo ir blo­giau. Pe­rė­jo sun­ku­mus, iš­li­ko kar­tu, neiš­si­bars­tė, nie­kas neį­ni­ko į al­ko­ho­lį. Lai­kas vis­ką su­dė­lio­ja į vie­tas, rei­kia bū­ti kant­riems. Jei ne da­bar, bus vė­liau.

Vy­ras – di­džiau­sias rams­tis

Sa­vo vy­rą Ž. Šid­laus­kie­nė va­di­na di­džiau­siu rams­čiu, be ku­rio sun­ku­mai bū­tų ne­pa­ke­lia­mi. Kar­tu jie be­veik de­vy­ne­rius me­tus. Pra­dė­ję drau­gau­ti nuo 15 me­tų, aš­tuo­nio­li­kos ap­si­gy­ve­no kar­tu, vė­liau su­si­tuo­kė.

„Vy­ras ma­no spren­di­mui ne­prieš­ta­ra­vo, jam ne­bu­vo ki­tos išei­ties... Ži­no­ma, iš džiaugs­mo ne­šo­ki­nė­jo, nes bu­vo aiš­ku, kad bus ne­leng­va, nie­kas ant lėkš­tu­tės nie­ko neat­neš“, – pa­sa­ko­jo Žyd­rū­nė.

Mo­te­ris rū­pi­na­si na­mų ūkiu, jos vy­ras – vai­kų auk­lė­ji­mu. 14–17 me­tų bro­liams ir se­se­rims kaip tik maiš­ta­vi­mo, paaug­lys­tės am­žius. „Kiek­vie­nas su sa­vo prin­ci­pais, įsi­ti­ki­ni­mais, bet jei rei­kia, su­ta­ria­me, esa­me kaip vie­nas kumš­tis, vie­ni ki­tiems pa­de­da­me, pa­lai­ko­me“, – sa­ko Žyd­rū­nė.

Ji pri­pa­žįs­ta, jog ma­ma vy­res­niuo­sius vai­kus auk­lė­jo griež­tai, bet jau­nie­siems te­ko daug nuo­lai­dų. „Man pa­siė­mus vai­kus rei­kė­jo jau suau­gu­sius, įsi­tvir­ti­nu­sius me­de­lius nu­lenk­ti. Da­bar jie at­si­dė­ko­ja kaip ga­li, pa­de­da na­mų ruo­šo­je“, – šyp­so­si mo­te­ris.

Pa­ta­ri­mų bro­liams ir se­se­rims Žyd­rū­nė duo­da iš sa­vo pa­tir­ties. Juo­kau­ja, jog pro­tin­gi mo­ko­si iš sve­ti­mų klai­dų, o kvai­liai – iš sa­vų. Ten­ka pa­tar­ti, kad ne­kar­to­tų jos pa­da­ry­tų klai­dų, no­ri, kad vai­kai bū­tų už ją pro­tin­ges­ni.

Vai­kai ją va­di­na Žyd­re ar­ba se­se. Jiems skau­du, ka­da kas nors pa­va­di­na ma­ma. „Ma­mą mes tu­rim, ne­svar­bu, kad jos ne­bė­ra. Kai sa­ky­da­vo: „Va, par­nešk sa­vo ma­my­tei“, at­šau­da­vo, kad „Ma­my­tė mi­ru­si“, – pa­sa­ko­ja se­suo. – Vai­kai yra la­bai žiau­rūs. Be­ma­miais, be­na­miais, be­tė­viais iš­va­din­da­vo. Kol aš jiems išaiš­ki­nau, kad ma­ma yra, ji jū­sų neat­si­sa­kė, neiš­mė­tė, to­dėl tu­ri­te lai­ky­ti gal­vą iš­kė­lę“.

Ken­tė­ti pa­ty­čias dėl to, kad yra iš dau­gia­vai­kės šei­mos, mo­kyk­lo­je te­ko ir Žyd­rū­nei. Pra­di­nė­se kla­sė­se mo­ky­to­ja ją pa­sta­tė prieš vi­są kla­sę ir pa­sa­kė su ja ne­bend­rau­ti.

Pa­de­da daug ge­rų žmo­nių

Di­de­lei šei­my­nai ras­ti iš­si­nuo­mo­ti būs­tą bu­vo be ga­lo su­dė­tin­ga – nie­kas ne­no­rė­jo priim­ti bū­rio vai­kų. Iš dau­giau nei tris­de­šim­ties skam­bu­čių tik da­bar­ti­nė bu­to šei­mi­nin­kė su­ti­ko bu­tą iš­nuo­mo­ti.

Prieš at­si­kraus­ty­da­ma šei­ma nie­ko ne­tu­rė­jo – tik dra­bu­žių. Už vien­kar­ti­nę iš­mo­ką už su­de­gu­sį na­mą nu­si­pir­ko so­fų ir lo­vų, su­si­mo­kė­jo pir­mą­ją nuo­mą. Vė­liau sa­vi­nin­kė ku­rį lai­ką nuo­mos net neė­mė.

Į du­ris pa­skam­bi­na vy­ras, par­da­vi­nė­jan­tis bul­ves. Pa­sak Žyd­rū­nės, jis taip pat vie­nas iš ge­rų žmo­nių. Yra bu­vę, ka­da šei­ma mė­ne­sio ga­le ne­be­tu­ri pi­ni­gų, to­dėl par­da­vė­jas, pa­si­ti­kė­da­mas nuo­la­ti­niais klien­tais, su­tin­ka duo­ti bul­vių sko­lon.

„Yra la­bai ge­rų žmo­nių. Ki­ti net ne­si­var­gin­tų, sa­ky­tų – ne­tu­riu ir eik lauk“, – gra­žių žo­džių ne­gai­li Žyd­rė. Už pa­gal­bą šei­mai ji la­bai dė­kin­ga ir Šiau­lių mo­te­rų „Lions“ klu­bui ir „Lie­tu­vos du­jų“ Šiau­lių fi­lia­lo di­rek­to­riui Al­gir­dui Ga­vė­na­vi­čiui.

„Da­bar vis­ką tu­ri­me, man net gė­da pra­šy­ti. Ma­no di­džiau­sia sva­jo­nė – tu­rė­ti sa­vo na­mus. Bet tai ne sva­jo­nė, o tiks­las. Dėl to vy­ras ža­da ieš­ko­tis ant­ro dar­bo, aš mo­kau­si dirb­ti drau­di­mo kon­sul­tan­te, ruo­šiu pa­mo­kas va­ka­re. No­rė­čiau mo­ky­tis so­cia­li­nio dar­bo“, – pa­sa­ko­ja mo­te­ris.

Po mo­ti­nys­tės ato­sto­gų ji ėmė dirb­ti par­da­vė­ja ke­pyk­lė­lė­je, kur ūk­ve­džiu dir­ba ir jos vy­ras. „Šis dar­bas jam at­si­ra­do ne­ti­kė­tai, kaip iš dan­gaus nu­kri­to. Aš kar­tais gal­vo­ju, kad ma­ma man iš ana­pus pa­de­da“, – šyp­te­li.

Taip nu­ti­ko su minkš­tu kam­pu, ku­rį jai ne­bran­giai per­lei­do kai­my­nė. Žyd­rū­nė ste­bi­si tais, ku­rie verkš­le­na, esą ne­tu­ri au­to­mo­bi­lio – me­tus tau­py­da­ma pi­ni­gus šei­ma au­to­mo­bi­lį nu­si­pir­ko.

„Dirb­ti įvai­rius dar­bus, ne­šio­ti laik­raš­čius pra­dė­jau jau nuo ke­tu­rio­li­kos me­tų. Nie­ka­da ne­no­rė­jau bū­ti iš­lai­ko­ma. No­riu sė­dė­ti ant sa­vo spar­no, ne kam nors ant gal­vos. Kai te­le­vi­zi­jo­je ro­do, kad šei­mos, gi­mi­nės, iš­ti­sos kar­tos gy­ve­na iš pa­šal­pų, ne­jau­ku. Vai­kams sa­kau – rei­kia dirb­ti. Kaip į ta­ve žiū­rės, jei sė­dė­si iš­tie­sęs ran­ką. O ką tu duo­si? Rei­kia kaž­ką duo­ti, kad gau­tum“, – įsi­ti­ki­nu­si Ž. Šid­laus­kie­nė.

Tarp šur­mu­lio ir ra­my­bės

Lai­ki­nai na­muo­se gy­ve­na ir dvi­de­šimt­me­tė se­suo. Bu­vo iš­si­kraus­čiu­si, bet gy­ve­ni­mas at­ski­rai ne­su­sik­los­tė, grį­žo at­gal. Anks­čiau kar­tu gy­ve­no ir aš­tuo­nio­lik­me­tis bro­lis. Jis bu­vo iš­va­žia­vęs į už­sie­nį, trum­pam grį­žo ato­sto­gų ir po ke­lių die­nų jį, va­žiuo­jan­tį dvi­ra­čiu, par­tren­kė au­to­mo­bi­lis. Me­ta­lais bu­vo su­kaus­ty­tas rak­ti­kau­lis, į dar­bą už­sie­ny­je ne­beg­rį­žo. Žyd­rū­nė bro­liui pa­ta­rė mo­ky­tis pro­fe­si­nė­je mo­kyk­lo­je res­tau­ra­to­riu­mi, vai­ki­nas lai­ko­si vai­ruo­to­jo tei­ses.

„Drą­si­nu vai­kus gy­ven­ti sa­va­ran­kiš­kai, bet vi­sa­da sa­kau – jei ne­pa­si­seks, grįž­ki­te, pa­dė­siu“, – sa­ko Žyd­rū­nė. Ir pur­to gal­vą pa­va­din­ta la­bai ge­ra. „Bū­na, pyks­tu, ba­ruo­si, rei­ka­lau­ju tvar­kos, šva­ros. Vai­kai ir ra­ga­na iš­va­di­na“, – juo­kia­si ji.

Va­sa­rą di­de­lė šei­ma pir­mą kar­tą pra­mo­ga­vo – po­rą die­nų nak­vo­jo pa­la­pi­nė­se prie Bi­jo­tės eže­ro. Trimis rei­sais vis­ką nu­si­ve­žė. Kar­tais va­žiuo­ja į Nau­ją­ją Ak­me­nę pas vy­ro ma­mą. Ten Žyd­rū­nė vai­kams duo­da veik­los so­de – pjau­ti žo­lę, ra­vė­ti dar­žo­ves. „Tam, kad neuž­mirš­tų, kas yra dar­bas“, – paaiš­ki­na.

Ne­se­niai pra­dė­ju­si nau­ją dar­bą ke­pyk­lė­lė­je Žyd­rū­nė da­bar la­bai užim­ta. To­dėl eg­lu­tę su vai­kais puo­šė ne Kū­čių va­ka­rą, kaip įpras­tai, bet po­ra die­nų anks­čiau. Kiek po ja bus ka­lė­di­nių do­va­nų?

„Ka­lė­dų Se­ne­liui rei­kia steng­tis. No­rai neįp­ras­ti – tai fir­mi­nių kve­pa­lų, MP3 gro­tu­vo, įkrau­na­mo, ne su ba­te­ri­jo­mis...“ – šyp­so­si se­suo. Pak­lau­sta, ko no­rė­tų do­va­nų pa­ti, ji su­si­mąs­to: „Vis­ką tu­riu. Ne­su ma­te­ria­lis­tė.“

Kar­tais do­va­nų ji no­rė­tų ra­my­bės ir ty­los. No­rė­da­ma pa­si­slėp­ti nuo šur­mu­lio, išei­na pa­si­vaikš­čio­ti, pa­bū­ti su sa­vi. Čia pat svars­to, kad sui­ru­tė jai rei­ka­lin­ga, kad jaus­tų­si gy­va.