Keturiolika vaikų mirus mamai liko našlaičiais. Vyresnieji ėmė dėliotis savo gyvenimą, jauniesiems grėsė vaikų namai. Šešis brolius ir seseris pasiryžo globoti Žydrūnė Šidlauskienė, kuriai tik sukaks 25-eri. Neturtas, vargas ir nelaimės jaunos moters nepalaužia. „Svarbiausia – rasti į ką atsiremti. Viską į vietas sudėlios laikas. Reikia ne tik verkšlenti ir svajoti, bet daryti“, – įsitikinusi Žydrūnė.
Trijų kambarių bute – 9 žmonės
Žydrūnė prie krūtinės glaudžia katytę Kikę, kurią prieš tris mėnesius kartu su vyru išgelbėjo nuo žūties. Vieną vakarą, žliaugiant lietui, jie važiavo darbo reikalais, ir vos nesuvažinėjo į kelią išbėgusio kačiuko. Sustojo, paėmė. Nuvežė pas veterinarą paklausti, ar sergantis gyvūnėlis išgyvens. Veterinaras pasakė, kad kačiukas išlošė loterijoje – be žmonių globos būtų mirtinai sušalęs arba suvažinėtas.
Be kačiuko, trijų kambarių nuomojamame bute gyvena devyni žmonės: Žydrūnė su vyru, beveik trejų metų mažyliu ir trimis broliais bei trimis seserimis.
Prieš trejus metus sausio 24-ąją mirė mama. Namas, kurio viena aštuntoji dalis priklausė mamai, sudegė kovo 1-ąją.
Nelaimė įvyko, kai viena iš mergaičių užkūrusi krosnį išėjo į mokyklą. Susidarius kamščiui iššovė krosnies durelės, visiškai sudegė du kambariai, visa kita buvo apipilta vandeniu. Nepaisant to, jog būstas jau buvo nebegyvenamas, Žydrūnė už mamą išmokėjo paliktas skolas. Gulėdama ligos patale mama keletą metų nemokėjo mokesčių už komunalinius patarnavimus, elektrą.
Brolius ir seseris Žydrūnė ėmė globoti dar anksčiau, nes mama sirgo, prireikus nebegalėjo vaikų lydėti pas gydytojus, lankytis mokyklos susirinkimuose. Pasitarusi su vaikų teisių specialistais Žydrūnė įteisino laikinąją globą, kad galėtų atstovauti mamai. Jai mirus tapo nuolatine brolių ir seserų globėja.
Jau gyvendama su vyru ji ateidavo po darbo į mamos namus pagaminti vaikams valgyti, padėti ruošti pamokas, duodavo dalį pinigų iš savo atlyginimo. Cerebriniu paralyžiumi sirgusia seserimi padėjo rūpintis kartu gyvenusi močiutė.
„Buvo sunku, tikrai labai sunku. Kiti sako: va, gimdo, kad gautų pinigų, gyventų iš pašalpų... Sunku žmonėms paaiškinti. Net kai pasiėmiau vaikus, sunku paaiškinti, kad tie 520 litų, gaunami už vaiko globą, nėra daug. Mes vien mokesčiams daug išleidžiame – beveik 9 kubai karšto, šalto vandens. Vaikai nori apsirengti taip pat gražiai ir madingai, kaip ir jų bendraamžiai“, – sako Žydrūnė.
Siūlė palikti vaikų namuose
Ž. Šidlauskienė nesuabejojo savo teisingu sprendimu prisiimti atsakomybę už brolius ir seseris.
„Kalbų buvo įvairių. Man sakė, kad nėra taip prastai tuose vaikų namuose, atiduok juos ten... Bet aš negalėjau“, – susigraudina.
Iš 14 vaikų šeimos Žydrūnė yra šeštas vaikas. Vyriausioji sesuo ir dar keli broliai, seserys gyvena užsienyje, su jais šeima beveik nepalaiko ryšių. „Buvo grįžę vasarą, gal iš pagarbos atvažiavo vaikus apžiūrėti, kaip jie čia gyvena, ar tikrai, kaip sakiau, o ne taip, kaip jie patys įsivaizduoja...“ – bendravimą apibūdino Žydrūnė.
Jokios finansinės paramos jie nesiunčia. Brolis iš Ispanijos kartais įdeda dovanų vaikams. Šiauliuose gyvenanti sesuo žadėjo padėti globoti vaikus, kai jie sulauks pilnametystės.
„Nėra ir nereikia. Užaugome patys, be jo“, – nedaugžodžiauja Žydrūnė, paklausta apie tėtį.
„Augome sunkiomis sąlygomis, bet aš didžiuojuosi, ką perėjau, kad taip gyvenau. Jei kada kas atsitiktų, aš viską mokėsiu – ir malkas susikapoti, ir vandenį iš šulinio parsinešti...“ – neabejoja Ž. Šidlauskienė.
Prispausta rūpesčių ji pagalvoja – buvo ir blogiau. Perėjo sunkumus, išliko kartu, neišsibarstė, niekas neįniko į alkoholį. Laikas viską sudėlioja į vietas, reikia būti kantriems. Jei ne dabar, bus vėliau.
Vyras – didžiausias ramstis
Savo vyrą Ž. Šidlauskienė vadina didžiausiu ramsčiu, be kurio sunkumai būtų nepakeliami. Kartu jie beveik devynerius metus. Pradėję draugauti nuo 15 metų, aštuoniolikos apsigyveno kartu, vėliau susituokė.
„Vyras mano sprendimui neprieštaravo, jam nebuvo kitos išeities... Žinoma, iš džiaugsmo nešokinėjo, nes buvo aišku, kad bus nelengva, niekas ant lėkštutės nieko neatneš“, – pasakojo Žydrūnė.
Moteris rūpinasi namų ūkiu, jos vyras – vaikų auklėjimu. 14–17 metų broliams ir seserims kaip tik maištavimo, paauglystės amžius. „Kiekvienas su savo principais, įsitikinimais, bet jei reikia, sutariame, esame kaip vienas kumštis, vieni kitiems padedame, palaikome“, – sako Žydrūnė.
Ji pripažįsta, jog mama vyresniuosius vaikus auklėjo griežtai, bet jauniesiems teko daug nuolaidų. „Man pasiėmus vaikus reikėjo jau suaugusius, įsitvirtinusius medelius nulenkti. Dabar jie atsidėkoja kaip gali, padeda namų ruošoje“, – šypsosi moteris.
Patarimų broliams ir seserims Žydrūnė duoda iš savo patirties. Juokauja, jog protingi mokosi iš svetimų klaidų, o kvailiai – iš savų. Tenka patarti, kad nekartotų jos padarytų klaidų, nori, kad vaikai būtų už ją protingesni.
Vaikai ją vadina Žydre arba sese. Jiems skaudu, kada kas nors pavadina mama. „Mamą mes turim, nesvarbu, kad jos nebėra. Kai sakydavo: „Va, parnešk savo mamytei“, atšaudavo, kad „Mamytė mirusi“, – pasakoja sesuo. – Vaikai yra labai žiaurūs. Bemamiais, benamiais, betėviais išvadindavo. Kol aš jiems išaiškinau, kad mama yra, ji jūsų neatsisakė, neišmėtė, todėl turite laikyti galvą iškėlę“.
Kentėti patyčias dėl to, kad yra iš daugiavaikės šeimos, mokykloje teko ir Žydrūnei. Pradinėse klasėse mokytoja ją pastatė prieš visą klasę ir pasakė su ja nebendrauti.
Padeda daug gerų žmonių
Didelei šeimynai rasti išsinuomoti būstą buvo be galo sudėtinga – niekas nenorėjo priimti būrio vaikų. Iš daugiau nei trisdešimties skambučių tik dabartinė buto šeimininkė sutiko butą išnuomoti.
Prieš atsikraustydama šeima nieko neturėjo – tik drabužių. Už vienkartinę išmoką už sudegusį namą nusipirko sofų ir lovų, susimokėjo pirmąją nuomą. Vėliau savininkė kurį laiką nuomos net neėmė.
Į duris paskambina vyras, pardavinėjantis bulves. Pasak Žydrūnės, jis taip pat vienas iš gerų žmonių. Yra buvę, kada šeima mėnesio gale nebeturi pinigų, todėl pardavėjas, pasitikėdamas nuolatiniais klientais, sutinka duoti bulvių skolon.
„Yra labai gerų žmonių. Kiti net nesivargintų, sakytų – neturiu ir eik lauk“, – gražių žodžių negaili Žydrė. Už pagalbą šeimai ji labai dėkinga ir Šiaulių moterų „Lions“ klubui ir „Lietuvos dujų“ Šiaulių filialo direktoriui Algirdui Gavėnavičiui.
„Dabar viską turime, man net gėda prašyti. Mano didžiausia svajonė – turėti savo namus. Bet tai ne svajonė, o tikslas. Dėl to vyras žada ieškotis antro darbo, aš mokausi dirbti draudimo konsultante, ruošiu pamokas vakare. Norėčiau mokytis socialinio darbo“, – pasakoja moteris.
Po motinystės atostogų ji ėmė dirbti pardavėja kepyklėlėje, kur ūkvedžiu dirba ir jos vyras. „Šis darbas jam atsirado netikėtai, kaip iš dangaus nukrito. Aš kartais galvoju, kad mama man iš anapus padeda“, – šypteli.
Taip nutiko su minkštu kampu, kurį jai nebrangiai perleido kaimynė. Žydrūnė stebisi tais, kurie verkšlena, esą neturi automobilio – metus taupydama pinigus šeima automobilį nusipirko.
„Dirbti įvairius darbus, nešioti laikraščius pradėjau jau nuo keturiolikos metų. Niekada nenorėjau būti išlaikoma. Noriu sėdėti ant savo sparno, ne kam nors ant galvos. Kai televizijoje rodo, kad šeimos, giminės, ištisos kartos gyvena iš pašalpų, nejauku. Vaikams sakau – reikia dirbti. Kaip į tave žiūrės, jei sėdėsi ištiesęs ranką. O ką tu duosi? Reikia kažką duoti, kad gautum“, – įsitikinusi Ž. Šidlauskienė.
Tarp šurmulio ir ramybės
Laikinai namuose gyvena ir dvidešimtmetė sesuo. Buvo išsikrausčiusi, bet gyvenimas atskirai nesusiklostė, grįžo atgal. Anksčiau kartu gyveno ir aštuoniolikmetis brolis. Jis buvo išvažiavęs į užsienį, trumpam grįžo atostogų ir po kelių dienų jį, važiuojantį dviračiu, partrenkė automobilis. Metalais buvo sukaustytas raktikaulis, į darbą užsienyje nebegrįžo. Žydrūnė broliui patarė mokytis profesinėje mokykloje restauratoriumi, vaikinas laikosi vairuotojo teises.
„Drąsinu vaikus gyventi savarankiškai, bet visada sakau – jei nepasiseks, grįžkite, padėsiu“, – sako Žydrūnė. Ir purto galvą pavadinta labai gera. „Būna, pykstu, baruosi, reikalauju tvarkos, švaros. Vaikai ir ragana išvadina“, – juokiasi ji.
Vasarą didelė šeima pirmą kartą pramogavo – porą dienų nakvojo palapinėse prie Bijotės ežero. Trimis reisais viską nusivežė. Kartais važiuoja į Naująją Akmenę pas vyro mamą. Ten Žydrūnė vaikams duoda veiklos sode – pjauti žolę, ravėti daržoves. „Tam, kad neužmirštų, kas yra darbas“, – paaiškina.
Neseniai pradėjusi naują darbą kepyklėlėje Žydrūnė dabar labai užimta. Todėl eglutę su vaikais puošė ne Kūčių vakarą, kaip įprastai, bet pora dienų anksčiau. Kiek po ja bus kalėdinių dovanų?
„Kalėdų Seneliui reikia stengtis. Norai neįprasti – tai firminių kvepalų, MP3 grotuvo, įkraunamo, ne su baterijomis...“ – šypsosi sesuo. Paklausta, ko norėtų dovanų pati, ji susimąsto: „Viską turiu. Nesu materialistė.“
Kartais dovanų ji norėtų ramybės ir tylos. Norėdama pasislėpti nuo šurmulio, išeina pasivaikščioti, pabūti su savi. Čia pat svarsto, kad suirutė jai reikalinga, kad jaustųsi gyva.
Rašyti komentarą