Dar ir šiandien nostalgiją jaučiantys asmenys neretai beria argumentus apie laimingas šeimas ir šalies klestėjimą sovietiniais laikais, tačiau tikroji situacija slėpė didžiulius abortų skaičius, perpildytus vaikų namus ir smurtą artimoje aplinkoje.
Prieš 50 metų efektyviausiomis kontracepcijos priemonėmis buvo laikomas susilaikymas arba abortai, o nespėtus pastatyti darželius kartais pakeisdavo vaikų ar kūdikių namai. Šias problemas nagrinėjanti Lietuvos istorijos instituto doktorantė Ieva Astromskaitė teigia, kad gerų pavyzdžių tikrai netrūko, tačiau vyraujanti situacija šalyje buvo gana dramatiška.
Vietoj darželio – vaikų namai
Darželių, globos įstaigų statymo vajus prasidėjo pagerėjus finansinei situacijai šalyje. Kartu su naujais rajonais kilo ir darbininkų vaikus galėję priimti darželiai. Tačiau iki 8-ojo dešimtmečio kartais darželius atstodavo net tokios įstaigos kaip vaikų ar kūdikių namai, kurie beveik visada būdavo perpildyti. Ten atsidurdavo ir ne socialinės rizikos šeimose augdavę vaikai.
„Sunku pasakyti, kiek vaikų gyveno ne su tėvais. Nėra vienos patikimos statistikos, skiriasi duomenys tūkstančiais – vienur rašoma, kad 5000, kitur 15000, bet tikrieji skaičiai galėjo būti daug kartų didesni. Egzistavo kūdikių namai, vaikų namai, specializuoti vaikų namai, neįgaliųjų namai, kuriuose gyvendavo ir vaikai iš normalių šeimų.“, – teigia temą nagrinėjanti Ieva Astromskaitė.
Nors viešojoje erdvėje buvo tvirtinama apie valstybės galimybes pasirūpinti visais, tačiau realybė nuo minėtų teiginių skyrėsi gana radikaliai. Trūko visko – pradedant rūbais ir baigiant lovomis, pastatais. Nemažai prie globos įstaigų skurdo prisidėjo ir tuo metu vyravusios praktikos.
„Kiek teko skaityti Vilniaus kūdikių namų dokumentus, tai net nebūdavo kuo užkloti vaikų. Jie vaikščiodavo be batų lauke, arba su vienu batu. Kai darbuotoja pastatoma prieš faktą, kad mes tave pagavome vagiant iš vaikų namų maistą, rūbus, paklodes ar panašiai, ji pasiaiškindavo, kad visi taip daro tik kitų dar nepagavo. Sistema visada kaltesnė“, – teigia istorikė.
Situacija kai kuriose globos įstaigose priminė karo belaisvių stovyklas – globos namai buvo perpildyti, dažni ligų protrūkiai, smurtauti nevengdavo ir personalas. Tokiomis sąlygomis per metus vaikų namuose mirdavo iki 20 ar 30 globotinių. Kartais prie mirčių statistikos prisidėdavo ir personalas.
„Ligos sklisdavo greitai, vaikai nepasveikdavo. Yra keletas mirties atvejų, kai yra paminima, kad tai įvyko dėl personalo nerūpestingumo. Apie vaikų mirtis analizę rašydavo medicinos įstaigos, pavyzdžiui ligoninė, į kurią patekdavo vaikas su didelėmis traumomis arba jau miręs ir gydytoja analizuodavo, kas įvyko. Iš principo smurtauti prieglaudose būdavo nevengiama prieš vaikus“, – teigia I. Astromskaitė.
Nors vaikų apsauga turėjo rūpintis tam įsteigta nepilnamečių reikalų komisija, tačiau smurtas tiek šeimose, tiek priežiūros įstaigose buvo suvokiamas kaip auklėjimo dalis. Tačiau situacija skirtingose priežiūros įstaigose skyrėsi – būdavo ir pasišventusių auklėtojų, gerai prižiūrimų globos įstaigų, tačiau dominuojanti situacija buvo prasta.
„Vaikų teisės propagandiškai buvo pateiktos, kad vaikai yra privilegijuota klasė, tačiau šeimose, globos įstaigose situacija buvo kitokia, nevengta smurto ir priežiūros samprata buvo visai kitokia. Kraštutiniais atvejais, kuomet vaikas pastebimas su žymiais sužalojimais arba šeima išskirtinai nerūpestinga, tuomet gal įsikišdavo nepilnamečių reikalų komisija, kuri sekdavo kažkiek, kas vyksta ar šeimoje, ar mokykloje. Bet tik tiek“, – teigia pašnekovė
Duomenų apie įsivaikinimą aptikti sunku. Bylos, kuriose atsispindi to meto realijos, dėl asmenų apsaugos įstatymo nėra prieinamos. Situaciją apsunkina ir viena tuo metu egzistavusi praktika vaikus atiduoti laikinai globai.
Darbymečio metu ar keliaujant atostogų tėvai nevengdavo perduoti vaikų globos institucijoms, kurios laikinai jais rūpindavosi. Galimybė mėnesiui ar keliems išsiųsti vaikus į globos įstaigas tapdavo savotišku išsigelbėjimu.
Kiek plačiai buvo naudojama tokia praktika – atsakyti sunku dėl duomenų trūkumo. Laikinas perdavimas į vaikų namus vėliau ne retai tėvų nedžiugindavo – esą vaikai į šeimas grįždavo sulysę, apsirgę ir netvarkingi.
„Darbymečio metu kaimo žmonėms kūdikiai tampa našta. Aš nekalbu apie vyresnius vaikus, kurie galėdavo padėti darbuose. Jaunesni tapdavo tuo metu našta. Būdavo tokios praktikos, kai tėvai nuspręsdavo laikinai atiduoti į vaikų namus. Miesto atveju tai vykdavo, kai tėvai norėdavo išvažiuoti atostogų“, – teigia doktorantė.
Savotiškų priemonių buvo imtasi siekiant skatinti įsivaikinimą, tačiau net kalbant apie įsivaikinimą buvo taikoma ciniška praktika. Iš globos įstaigų vaikus buvo galima įsivaikinti, o vėliau ir grąžinti, jeigu vaikas neatitiko keliamų lūkesčių.
„Galiojo toks įstatymas, ir net guodžiama taip propagandinėje literatūroje apie įsivaikinimą, kad vaikų, kuriuos galima įsivaikinti yra, nors labai nedaug, bet nesijaudinkite – jeigu įsivaikinote vaiką ir pasirodė, kad jis nėra visiškai sveikas, tai jūs jį galite atiduoti atgal“, – teigia doktorantė.
Gimdavo vienas iš penkių
Sovietų Sąjungoje nuo neplanuoto nėštumo kontracepcijos priemonės gelbėjo retai, nors jų buvo. Viena vertus, tai lėmė ir neigiamas nusistatymas, kita vertus, egzistavo deficitas, dalis priemonių nebuvo efektyvios. Sklandė savotiškas juokelis apie tai, kad geriausia kontracepcija Sovietų Sąjungoje – gimdymas.
7 dešimtmetyje ženkliai išaugus itin ankstyviems nėštumams ir prasidėjus venerinių ligų protrūkiui pradėta kalbėti apie lytinio švieitmo pamokas mokyklose, bet tai ir liko tik kalbomis. Situacijos nesikeitė – nuo 1955 m. legalizuoti abortai buvo daromi masiškai ir gerokai lenkdavo bet kokius gimstamumo rodiklius.
„Lytinis švietimas buvo moralizavimas arba biologijos pamoka. O dominuojanti retorika tokia, kad nevisada gali suvaldyti, kas vyksta. Teigta, kad žmonės atsiduria ne savo valioje, jie tiesiog nepajėgūs atsispirti, mąstyti, priimti atsakingus sprendimus, ypač vyrai atsiduria tokioje situacijoje, kur jie nieko nebegali sukontroliuoti. Diegta tokia valios neturinčių žmonių kultūra“, – teigia I. Astromskaitė.
Kaip ir vaikų auginimo, taip ir kontracepcijos priemonių skatinimas, naudojimas buvo paliktas moterų kompetencijoje. Vyrai procese nedalyvavo, o prezervatyvo naudojimas suvoktas kaip nepatogus ir garbės nedarantis procesas. Neplanuotų nėštumų buvo kone dvigubai daugiau nei planuotų.
„Visu laikotarpiu buvo vykdoma iš viršaus nuleista programa kalbanti apie abortų žalą, – kova prieš abortus. Apie tai kalbant buvo akcentuojama ne asmeninė psichologinė drama, bet darbingumo praradimas, sovietiniam piliečiui netinkantis egoizmas“, – teigia I. Astromskaitė.
Istorikė teigia, kad statistika byloja apie šiurpius skaičius. Anot jos, nemaža dalis abortų buvo atliekama jau vaikų turinčioms ar ištekėjusioms moterims.
Nemaža dalis jų patirdavo tiek fizinį, tiek psichologinį smurtą namuose, todėl drastiškam žingsniui ryždavosi siekdama apsaugoti nuo to vaikus.. Esą smurtas namuose visada buvo traktuojamas kaip šeimos reikalas, į kurį aplinkiniai kištis vengdavo.
„80 – 90 proc. moterų, kurios pasidarydavo abortą, buvo ištekėjusios moterys ir jau turinčios vaikų. Nebuvo tai kažkokie kraštutiniai atvejai. Oficiali statistika šiurpoka, Gimimų Lietuvoje kiekvienais metais buvo apie 20 tūkstančių.
Abortų buvo mažiausiai dvigubai daugiau, ir tai tik oficialiai fiksuoti skaičiai, bet reali situacija buvo bent trečdaliu didesnė, nes dar nemaža dalis buvo kriminalinių abortų arba dokumentuose nefiksuotų atvejų.“, – teigia doktorantė.
Jeigu šalyje abortai buvo atliekami legaliai, tai kokios priežastys skatindavo ieškoti alternatyvų? Anot I. Astromskaitės, pirmiausia tai lemdavo slaptumas. Esą medicininėse įstaigose tokia informacija dažniausiai iškeliaudavo už kabineto durų.
Vaikų teisės propagandiškai buvo pateiktos, kad vaikai yra privilegijuota klasė, tačiau šeimose, globos įstaigose situacija buvo kitokia, nevengta smurto ir priežiūros samprata buvo visai kitokia
Plačiai paplitę buvo kriminaliniai abortai, kuomet nėštumas moteriai būdavo nutraukiamas ne medicinos įstaigoje. Kartais dėl tokios procedūros komplikacijų moteris patekdavo į ligoninę, komplikacijos baigdavosi ir mirtimis. Šie atvejai būdavo perduodami prokuratūrai, turėjo būti pradedamas ikiteisminis tyrimas, tačiau realių bausmių beveik neaptinkama.
Prie didžiulio abortų skaičiaus šalyje prisidėti galėjo ir pačių žmonių požiūris į kontracepcijos priemones. Apsisaugojimas buvo laikomas moters reikalu, tačiau net ir saugantis garantijų buvo ne tiek ir daug.
„Esu radusi trumpą pokalbio su ginekologu Gruzijoje ištrauką, kuris sakė, kad kas antras prezervatyvas pagamintas Sovietų Sąjungoje plyšta, tai ką bekalbėti apie tablečių kokybę. Čia buvo daugiau kokybės klausimas.
Visos modernios kontracepcijos priemonės Sovietų Lietuvoje egzistavo. Bet vienos buvo nenaudojamos, nes niekas nenorėjo jų naudoti, arba jos sukeldavo per daug šalutinių efektų, kitų, pavyzdžiui tablečių, nebūdavo užtikrinamas tiekimas – vieną mėnesį gauni, kitą ne“, – teigia doktorantė I. Astromskaitė.
Vyras grįš vėliau
Priežasčių, kodėl šalyje vaikų namai buvo perpildyti ar abortų skaičiai buvę tokie dideli, reiktų ieškoti pirmiausia pačiose šeimose. Pokario laikotarpį Sovietų Sąjungoje, o taip pat visoje Europoje lydėjo dideli socialiniai lūžiai. Karo nualintoje visuomenėje smarkiai kito ir šeimos samprata, ir tėvų padėtis šeimoje.
Anot istorikų, Sovietų Sąjungoje itin didelis vaidmuo tekdavo moterims, kurios dažniausiai perimdavo daugumą ir vyro funkcijų, o smurtas, kurį patirdavo moterys ir vaikai, esą buvo suvokiamas kaip pačių šeimų reikalas.
„Vaikų planavimas šeimoje tekdavo moterims. Joms tekdavo ir šeimos planavimas, visa buitis, o dar greta to turėdavo dirbti, daryti karjerą. Ypač tai svarbu, jeigu tai vieniša moteris, ir jai tekdavo šeimą išlaikyti vienai, tokių šeimų sovietinėje Lietuvoje buvo daug“, – teigia problemą tirianti Lietuvos istorijos instituto doktorantė Ieva Astromskaitė.
Karo patirtys, alkoholizmas, psichologinės traumos ir pakitusi šeimos politika sovietmečiu vyrus, tėvus neretai išstumdavo iš iki tol įprasto „šeimos galvos“ vaidmens. Situacijos absoliutinti nevertėtų, tačiau vyraujanti situacija buvo nuvilianti.
„Iš dalies vyrai nemanė esantys atsakingi už šeimos reikalus, jos planavimą, buitį, gerovę. Tai buvo užkrauta moterims. Bet ir egzistavusi kultūra buvo tokia, kuri legitimavo vyrų neatsakingumą.
Vadiname tai sovietmečiu paplitusiu „mačo“ vyrų būdu. O moterys suprasdavo, kad čia gi vyrai. Iš jų ir nebuvo tikimasi padoraus elgesio ar atsakingų veiksmų.“, – teigia I. Astromskaitė.
Darbas, rūpinimasis namų aplinka, vaikais, o kartais ir senais tėvais, giminaičiais versdavo ieškoti alternatyvų. Prie viso to prisidėti galėjo ir menkos pajamos, deficitas. Šios priežastys neretai ir versdavo ieškoti alternatyvų – abortų ar vaikų atidavimo į globos institucijas.
Priešingai nei buvo skelbiama, valstybės parama šeimoms buvusi simbolinė. Motinystės atostogų apmokėjimas ar pašalpos daugiavaikėms motinoms, atsiradusios tik vėlyvojo sovietmečio laikotarpiu, siekdavusios vos pusę minimalaus atlyginimo. Valstybiniu lygmeniu vykdoma skatinimo kampanija taip pat remdavosi į trapias vertybes.
„Tekstuose kuriuose skatinta daugiau gimdyti, teigta kad jeigu moteris turi vaikų, tai ji tampa ne tokia irzli, jai mažiau skauda galvą, „mažiau staiposi pries veidrodį“ apeliuota į moters egoizmą, be to sprendimas šeimoje turėti vaikų ar ne, ir kiek – absoliučiai moters reikalas ir vyras čia neegzistuoja“, – pokalbį užbaigia doktorantė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą