Ukrainietės žino taikos kainą

„O kur Šiauliuose žmonės?“

Dvidešimt aštuonerių metų Tatjana ir dvidešimt trejų Natalija jau porą mėnesių gyvena Šiauliuose. Merginos kilusios iš Donecko, Rytų Ukrainos. Donecke šiuo metu gyvena merginų tėvai, artimieji, draugai. Ukrainietės pastaruoju metu gyveno Kijeve. Tatjana dirbo, o Natalija mokėsi Kijevo universitete, tačiau tėvus Donecke abi aplankė jau ir prasidėjus karui.

Tatjana ir Natalija susitiko ir susipažino Šiauliuose. Jos abi pasirinko būtent Šiaulius. Kodėl?

„Norėjosi pažinti draugišką mums šalį, juk gyvename visai netoli vieni kitų, o pažįstame vieni kitus mažai. Ukrainiečiai nelabai skiria Lietuvą nuo Latvijos. Mūsų klausia: na, kaip ten pas jus, Latvijoje? Tiesiog mes jus vadiname Pribaltika. Nors esate labai panaši į Ukrainą šalis, tik pas jus šiek tiek geriau. Lietuviai puikūs draugai, paslaugūs, šilti žmonės“, – dalijosi įspūdžiais merginos.

Tatjana pasirinko vadybininkės, vertėjos darbą Šiaulių transporto kompanijoje, o Natalija dirba informacinių technologijų įmonėje.

„Kai atvažiavau į Šiaulius, pirmasis įspūdis buvo: „O kur Šiauliuose žmonės? Kur gyventojai? Kodėl čia tiek mažai žmonių?“ – juokėsi merginos, atvykusios iš milijoninio Kijevo.

Tačiau merginoms miestas pasirodė puiki vieta atsigauti nuo to, kas vyksta jų šalyje.

Netikros paliaubos

„Skambinčiau tėvams į Donecką kasdien, nes man labai rūpi, bet iki šiol yra didelių telefono ryšių problemų. Šiuo metu jau kiek ramiau Donecke, bet kai ištisai krito bombos, nebuvo nei interneto, nei telefono ryšio, visiškai negalėjome susisiekti su savaisiais“, – pasakojo Natalija.

„Mano tėvai net ir paliaubų laiku, sako, nematantys didelio skirtumo: karas ten tebevyksta, nors bombarduojama mažiau, bet dalis žmonių, kai kuriuose Donecko rajonuose, vis dar gyvena slėptuvėse, rūsiuose. Todėl paliaubomis nėra kaip džiaugtis, nes jos netikros. Karas tęsiasi, ypač Donecko pakraščiuose“, – pasakojo Tatjana.

Natalija sako, kad ir jos tėvai tą patį patiriantys: „Toks kompromisas žmonių netenkina. To, kas dar vyksta Ukrainos Rytuose, tikromis paliaubomis nepavadinsi. Vis dar šaudoma, nors mažiau nei anksčiau. Žmonėms sakoma, kad reikės turėti naujus pasus naujų valstybių – Donecko liaudies respublikos, Luhansko liaudies respublikos...“

Valstybė – gabalais

„Kaip galima jaustis, kai tavo valstybė plėšoma į gabalus?“ – apie sukeltą karą Ukrainoje ir atskirtus nuo šalies rajonus svarstė merginos.

Tatjana ir Natalija tvirtina, kad Rytų Ukrainoje tikrai ne vien prorusiškos nuotaikos, nors ten gyvena daug rusakalbių žmonių. „Žmonės labai įvairūs, o visuomenės nuomone galima manipuliuoti. Tarp mūsų pažįstamų nėra žmonių, kurie norėtų, kad Ukraina būtų užgrobta ar kaip nors padalyta“, – žino ukrainietės.

Į Rytų Ukrainą sovietų laikais buvo atkelta daug rusakalbių gyventojų, bet visi iki šiol puikiai sugyveno ir nebuvo nacionalinės nesantaikos.

„Ukrainos žmonės visada kovingai buvo nusiteikę dėl savo nepriklausomybės. Juk mūsų šalyje daug gamtinių išteklių, žmonės neblogai gyveno iki karo. Visko užteko. Žinoma, buvo žmonių, kurie norėjo atgal į Sovietų Sąjungą, bet jaunimas tikrai to nenorėjo“, – tvirtino merginos.

Ukrainietės pasakojo, kad prasidėjus neramumams eiliniai žmonės nelabai suprato, kas čia bus. „Kažkas bėgo iš karo židinių, kažkas liko ir vylėsi, kad viskas labai greitai pasibaigs“, – sakė Tatjana.

Nei tarp Tatjanos, nei tarp Natalijos artimų žmonių, pažįstamų nėra nei žuvusių, nei dalyvavusių karo veiksmuose.

„Baisu, kai toje pačioje šalyje gyvenantys žmonės taip nesutaria. Daug Ukrainoje manančių, kad kalčiausi šiame kare yra Rytų Ukrainos gyventojai“, – mano Tatjana.

Duonos pakanka, nėra tik darbo

Merginos pasakojo, kad jų artimieji, likę Donecke, šiuo metu nebadauja. „Mieste veikia parduotuvės, daugelio produktų pakanka ir galima laisvai nusipirkti. Duonos, lašinių ir „horilkos“ galima nusipirkti – ko daugiau reikia?“ – juokėsi merginos.

Tik pieno produktų pritrūksta, nes jie greitai gendantys, o yra suardytų kelių, stovi kariški postai ir ne visada pavyksta pravažiuoti.

„Parduotuvėse, suprantama, sumažėjo asortimentas, bet Donecke prekybos centrai veikia. Nedirba tik daugelis kavinių, restoranų. Tiesiog žmonių sumažėjo, nes dalis išvažiavo į saugesnius Ukrainos rajonus. Dalis jau po truputį sugrįžta namo“, – pasakojo Tatjana.

Tatjanos tėvai mėnesiui buvo išvykę į Baltarusiją pasislėpti nuo karo baisumų, tačiau turėjo grįžti atgal į Donecką, nes ilgiau, nei mėnesį gyventi be registracijos Baltarusijoje negalima. Važiuoti į ramius Ukrainos miestus Tatjanos tėvai taip pat nesiryžo, nes būtų tekę nuomotis butą. „Kai žmogus nedirba, iš ko jis mokės už nuomą?“ – sakė Tatjana.

Natalijos brolis prasidėjus karo veiksmams pasitraukė iš Donecko priemiesčio į Kijevą, prasidėjus paliauboms norėtų grįžti atgal, tačiau negali, nes nėra jokio susisiekimo su miesteliu, kur yra jo namai.

Daugelis žmonių dėl karo veiksmų neina į darbą, pavyzdžiui, Donecke, neveikia daugelis įmonių – žmonės išleisti nemokamų atostogų.

„Gatvėse pastebimai sumažėjo prabangių automobilių, juos žmonės tiesiog išvežė į saugesnius šalies miestus. Tai, ką galima buvo išvežti iš brangesnių daiktų, taip pat išvežė. Žmonės rengiasi kukliau“, – pastebėjo Tatjana, kai lankėsi liepos viduryje pas tėvus Donecke.

Režimas – viena, tauta – kita

„Jeigu parduotuvėje matau, kad produktas pagamintas Rusijoje, dedu atgal į lentyną. Tai – mano protestas. Bet šūkio su keiksmažodžiu, paplitusiu ir Lietuvoje, apie Putiną nesakau, nes tai nedera išauklėtam žmogui“, – sakė Tatjana.

O Natalija net ir Lietuvoje ieško ukrainietiškų saldainių fabriko, kurio savininkas yra Ukrainos prezidentas Petro Porošenka, pagamintų saldainių.

Natalija sako, kad Kremliaus režimui jaučia neapykantą, tačiau ant rusų tautos žmonių negali pykti.

„Turiu labai daug draugų rusų, net vaikinas rusas iš Sankt Peterburgo man piršosi“, – sakė Natalija.

Merginos girdėjusios apie lietuvių palaikymo akciją Lenkijai, kuriai uždrausta įvežti į Rusiją lenkiškus obuolius.

„Obuolių tikrai Ukrainoje yra, tik nežinau, ar yra lenkiškų“, – sakė Natalija.

Taikus dangus

„Baisiausia, kad niekas nežino tikrosios tiesos, kodėl būtent Ukrainoje prasidėjo karas. Vyrauja dvi ukrainiečių nuomonės, viena, kad Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui prireikė naujų teritorijų. Kita nuomonė, kad, pavyzdžiui, Donecko, Donbaso gyventojai norėjo atsiskirti, nes skaičiuoja – atneša daug pelno į šalies biudžetą, o gauna mažai“, – pasakojo Natalija.

Merginos tvirtino, kad Ukraina turi būti nepriklausoma valstybė: „Su visais reikia draugauti, ypač su kaimynais, bet gyventi reikia savo atskirą gyvenimą ne kokioje nors sąjungoje. Mūsų šalis turi būti tiesiog laisva valstybė, ir tiek“.

Lietuviai daug diskutavo apie tai, kodėl Europos Sąjunga delsia pagelbėti Ukrainai. O ką apie tai mano patys ukrainiečiai?

„Sankcijos įvedamos. O daugiau... Palyginčiau valstybę su šeima. Kai jaunoje šeimoje kyla barnis, geriausia, kai niekas iš šalies nesikiša, nes gali tik pakenkti... O jaunieji vis tiek susitaikys“, – mano Natalija.

„Visi karai kada nors baigiasi, baigsis ir Ukrainoje, tik neaišku nei kada, nei kaip. Kuri pusė bus stipresnė? Savo šaliai norime palinkėti tik taikaus dangaus. Kai močiutės sakydavo, kad svarbiausia taikus dangus, nesuprasdavome, kodėl jo taip reikia, o dabar tai labai gerai žinome“, – apie ateitį svarstė ukrainietės.