Nors ir retai, tačiau sulaukiu ir užuojautos kupinų žvilgsnių, kuriuos lydi žodžiai, neva esu vargšelė, gyvenu dėl grožio pusbadžiu ir kankinuosi.
Tačiau, kai paklausiu, ar mano veido išraiška primena kankiniams būdingą sunkumų iškreiptą grimasą, pabyra įtikinėjimai, jog atrodau linksma ir energinga.
Suprantama, kai daugelis žmonių bando atsikratyti antsvorio kraštutiniais metodais - rydami šalutiniais reiškiniais organizmui kenkiančius medikamentus, badaudami ar ryždamiesi abejotinoms operacijoms, atsiranda ir neigiami vertinimai.
Tačiau aš nepailstu kone kasdien sumaniusiesiems pasikalbėti apie lieknėjimą kartoti, kad dėl gydytojo Levo Chazano pacientams galiojančių mitybos taisyklių nejaučiu jokio diskomforto. Anaiptol: savijauta pagerėjo, energija trykšte trykšta, nuotaika - nuostabi, laibėjantis kūnas ir ženkliai sumažėjęs maisto poreikis.
Nuoširdžiai sakau dėdama ranką prie širdies: valgau mažomis porcijomis ne todėl, kad reikia, o todėl, jog daugiau ir nesinori.
Aišku, ne per vieną dieną tai įvyko. Pirmąsias kelias savaites savo dienoraščiuose atvirai rašiau, kad buvo sunku. Kad kamavo alkis. Kad nervai "nelaikė" ir liejosi ašaros. Kad buvo akimirkų, kai norėjosi spjauti į visus lieknėjimus ir patenkinti mėgstamo maisto poreikį bei susitaikyti su antsvoriu bei jo sukeltais sveikatos prastėjimo padariniais.
Visa tai buvo, bet praėjo. O vakar ryte, kramsnodama sumuštinį su sūriu, pagalvojau: noriu, kad taip būtų visada. Tiksliau, - tai bus visada. Labai tuo tikiu.
Na, o skeptikams, manantiems, kad lieknėjimas ir malonumas negali būti sinonimais, norisi priminti britų rašytojo Artūro Klarko kadaise pasakytus žodžius: "Naujos idėjos turi tris etapus: pirmas - tai neįmanoma. Antras - tikriausiai tai galima padaryti, bet neverta. Trečias - aš visada žinojau, kad tai gera idėja!"
Trečiąjį "klarkišką" etapą jau seniai pasiekiau.
Natalija MOGUČAJA
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą