Žurnalistinis eksperimentas
Praėjus dviem savaitėms po paskutinės audringos konsultacijos pas gydytoją Levą Chazaną, vis neduoda ramybės vienas klausimas: ar mano svoris krenta, ar ne?..
Tikiuosi, kad antrą mėnesį į stabilizacijos laikotarpį man trukdantys pereiti likę trys kilogramai vis dėlto tirpsta. Kad įsitikinčiau šimtu procentų, pakaktų užlipti ant svarstyklių, bet juk pažadėjau L. Chazanui iki gruodžio 3-osios ne tik griežtai paisyti mitybos reikalavimų ir maitintis gramas į gramą, bet ir mėnesį nesisverti.
Jeigu jau pažadėjau - šventa. Juolab kad nukišus svarstykles į atokiausią namų kampą, išsivadavau ir iš pastaruoju metu savo tvirtais pirštais mane smaugusios įtampos. Ir vėl pradėjau dažniau šypsotis - ir sau, ir kitiems. Ir švytėti - kaip koks laibas jonvabalis naktį...
Nors raktikauliai, šonkauliai ir kiti, ko gero, dar prieš penkiolika metų paskutinį kartą užčiuopti ir matyti kaulai išsimuša iš po odos vis ryškiau, tas džiaugsmas sukelia ir nepatogumų. Pavyzdžiui, gulint vonioje ant nugaros tenka dažniau keisti kūno padėtį, nes paskausta ta vieta, kuri skiria nugarą nuo kojų. Sėdimasis darbas redakcijoje kartais taip pat verčia susimąstyti, ar nepasieškoti minkštesnės kėdės. Žodžiu, laibi žmonės irgi turi rūpesčių!
Daugiau - lyg ir nieko nauja: namuose nevalgau, rytais tik susitepu "chazaniškus" sumuštinius, pirmadieniais - iškrovos dieną - į darbą pasiimu kefyro ir juodos duonos, penktadienį pasiruošiu varškę. Kasdien pietauju "Pramogų banke", iš ten vienkartiniuose induose parsitempiu mišrainių vakarienėms.
Tiesa, atsisakiau saldžių vakarienių - varškės sūrelių su razinomis ir nesaldžiais sausainiais - psichologinių poveikio priemonių kelyje į saikingą saldumynų vartojimą man jau nebereikia. Juk dabar svarbu ne mėgautis, o kuo greičiau tirpinti svorį. Priešingu atveju, L. Chazanas lieps man lieknintis iki sausio mėnesio, o aš taip noriu Kalėdų ir Naujųjų metų.
Kad taip, gink Dieve, neatsitiktų, praėjusį penktadienį net prisiverčiau atsisakyti kvietimo į šefo gimtadienį bei tokiu atsakingu momentu, kaip dabar, vengti bet kokių pagundų.
Stengiuosi be reikalo nekišti nosies ir į maisto parduotuves. Nors esu įsitikinusi, kad draudžiamų produktų į skrandį neprisikiščiau, tačiau branginu atgautą psichologinę pusiausvyrą.
Mūsų - tūkstantis
Beje, ar žinote, kad per pastarąjį pusmetį Lietuvoje labai padaugėjo lieknų ir laimingų moterų? Ir net gi vyrų, tik jie tuo nesidžiaugia garsiai.
Praėjusią savaitę "Vakarų ekspreso" svetainėje internete skaitytoja Inga pasiūlė pabandyti suskaičiuoti, kiek gi, startavus žurnalistiniam eksperimentui mūsų dienraštyje, lieknėjimo virusu užsikrėtė žmonių.
Toks siūlymas sudomino aktyviausius komentatorius. Per keturias dienas užsiregistravusiųjų pateikti duomenys - įspūdingi: "Vakarų ekspresui" už nemokamą galimybę atsikratyti antsvorio dėkojantys skaitytojai iš visos Lietuvos ir net užsienio, pradėję lieknėti skirtingu laikotarpiu, bendrai atsikratė beveik 600 kilogramų!
O tikromis mano bičiulėmis tapusios skaitytojos sako, kad besiliekninančiųjų yra dešimteriopai daugiau, mat ne visi net išgalvotais vardais drįsta arba nori pristatyti ir t. t. Atsižvelgiant į atsiliepimus, plūstančius elektroninius laiškus ir telefono skambučius, šiuo metu į "Vakarų ekspreso" lieknėjimo eksperimentą gali būti įsijungę keli šimtai dalyvių, savo sėkmingais asmeniniais pavyzdžiais užkrėtę dar mažiausiai po kelis žmones. Vadinasi, mūsų - ne mažiau vieno tūkstančio.
Jeigu bent vienas dar abejojate, ar verta stoti į kovą su gyventi trukdančiu antsvoriu, žvilgtelkite į šalia dienoraščio patalpintą sąrašėlį. Mums visiems pavyko - pavyks ir jums.
Natalija MOGUČAJA
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą