Visais šiais pojūčiais, norais ir išgyvenimais prisipildė vakarykštė diena, ketvirtadienį užplūdusią melancholiją ir tingėjimą pavertusi jau praeitimi. Juolab užlipusi ant svarstyklių pamačiau akivaizdžius pokyčius: svarstyklės rodė 84 kilogramus.
O kai pasitraukė ir per karščius atsiradę alkio priepuoliai, tai ir penktadieninis varškiadienis tapo kaip reta maistingu. Jeigu anksčiau į man priklausančius 250 g varškės su medumi ir graikiniais riešutais žvelgiau kaip į apgailėtiną maisto porciją, tai vakar ją vos įveikiau.
Teisingai sakoma, kad kuo daugiau esi užimtas, tuo lieka mažiau vietos galvoje klajoklėms mintims. Štai vakar ryte lėkiau į Palangą pasakoti į seminarą sugūžėjusiems Kauno apskritiems valdininkams apie plunksnos brolių bei seserų darbo virtuvę, po pietų tvarkiau asmeninius reikalus, susijusius su nekilnojamuoju turtu, kurį šiuo metu mūsų šeima įsigyja.
Užsilaksčiau taip, kad apie maistą prisiminiau ne todėl, kad gurgė skrandis, o tiesiog laikydamasi maitinimosi grafiko (penktadieninį maisto racioną turiu suvalgyti norimu laiku per penkis-šešis kartus).
Iki šešioliktos valandos puikiai jaučiausi išgėrusi nemažą puodą kavos, išplumpinusi kelis buteliukus gazuoto mineralinio vandens ir sukramsnojusi vieną obuolį pusrytiniu laiku.
Varškę padalinau į tris dalis ir pirmąją porciją pavakarę suvalgiau vos ne per prievartą.
Šiomis dienomis turėjau galimybę pasikalbėti ir su viena patyrusia gydytojo Levo Chazano paciente. Telefonu į redakciją paskambinusi 68-erių metų klaipėdietė Lena pasakojo, kad pas garsųjį latvį liekninosi dar prieš gerus dešimt metų. Ji pasakojo įdėmiai sekanti mūsų eksperimentą ir pastebėjo, kad nūdien L. Chazano pacientams meniu jau yra pakoreguotas. Lenos teigimu, anksčiau antrajame lieknėjimo etape nebuvo nei sausainių vakarienei, nei uogų ir vaisių pietums.
Ponia Lena prisipažino, kad gydytojo lieknėjimo metodas jai padėjo atsikratyti keliasdešimties kilogramų, tačiau jai pritrūko valios visą procesą užbaigti iki galo: "Tada nesuvokiau, kuo svarbi ta po trijų lieknėjimo etapų prasidedanti stabilizacija ir nebesekiau svorio - vėl prisiauginau nereikalingų kilogramų. Man tada stigo supratimo, kad nepakanka atsikratyti antsvorio, kad reikia dar keisti mąstymą."
O taip, reikia keisti mąstymą ir dar kaip! Bet vis dėlto aš nesu pasiruošusi visą gyvenimą visiškai nebevalgyti saldumynų, bent retsykiais vis tiek planuoju skanauti picų, mėgautis bulvėmis su kastiniu ir visais kitais be proto skaniais ar maloniais dalykais. Na, o kadangi mano genetika ir kūno konstitucija yra tokia, kad turiu polinkį storėti, vadinasi, lepinimąsi maistu teks "atidirbti".
Reguliari mityba, galvojimas apie tai, ką dedi į burną, sportas - tai trys drambliai, ant kurių laikysis mano kūno pasaulis.
O dvasinėse kertelėse taip pat viskas gana, sakyčiau, neblogai. Prieš lieknėjimo eksperimentą man prireikė daug laiko ir pastangų prisipažinti sau, kad esu stora ar apkūni - kaip pavadinsi, taip nepagadinsi.
Tai nėra lengva, ir tie, kurie turi ar turėjo panašių problemų - tikrai supras. Juk nei vienas kvailys neprisipažins esąs toks, badys pirštais į kitus.
"Labai džiaugiuosi už tave, Natalija, matau, kaip švyti tavo akys", - dabar rytais žiūrėdama į veidrodį pasisveikinusi su savo atvaizdu būtent šiais žodžiais. Su ta Natalija, kuri žvelgia į mane iš veidrodžio, pastaruoju metu nebesipykstame ir viena kitos neįžeidinėjame. Regis, mes pagaliau tapome geros draugės.
Natalija MOGUČAJA
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą