Visų pirma, šįryt galiu jaustis smagiau nei vakar, nes pagaliau nutirpo keturioliktasis kilogramas. Antra, vakare suėjus trims dešimtims metų nuo mano gimimo, galėsiu džiaugtis, jog šio amžiaus cenzo ribą peržengsiu sverdama tiek, kiek svėriau vėlyvą 2001-ųjų pavasarį.
Tą laikmetį atsimenu puikiai, nes kūno apimtys buvo labai svarbios, kai, ruošiantis vestuvėms, reikėjo išsirinkti nuotaikos suknelę. Tuomet nesukau sau galvos dėl dydžių. Nesijaučiau modeliu, bet ir neatrodžiau pati sau stora, veikiau - tiesiog stamboka. Ir, be abejo, negalvojau apie tai, kad organizmą reikia tausoti, save - mylėti, o maistui - ne vergauti.
Dabar ir vėl galiu dėl tokių mažmožių nebekvaršinti sau galvos. Nors puikiai atsimenu ir turbūt niekada nepamiršiu į neviltį stumiančio vaikščiojimo po parduotuves, kai drabužius tekdavo rinktis ne pagal tai, ar jie man tinka ir patinkam, o tiesiog turėjau džiaugtis, kad apskritai į ką nors madingesnio dar telpu.
Tačiau drabužiai, mano galva, - niekis, palyginti su tuo, kas vyksta viduje, kai tampi panaši į normalių kūno apimčių moterį, lengviau pakeli fizinius krūvius, grįžta puiki nuotaika ir energija, galva prisipildo minčių, idėjų bei planų.
Gal net siekiantiesiems sulieknėti patarčiau šio rimto ir atsakingo veiksmo griebtis būtent trisdešimtmečio priešaušryje. Tuomet tikrai pavyks bent jau išvengti šio amžiaus žmonėms primetamų stereotipų.
Ir svarbiausia - atsikratyti ne tik nereikalingų kilogramų, bet ir pristabdyti ar net pasukti biologinio laikrodžio rodykles atgal. Juk dauguma moterų stengiasi atrodyti jaunesnė nei yra iš tikrųjų.
Nors kolegės redakcijoje mane jau spėjo priskirti lieknųjų gretoms, o iš aplinkinių sulaukiu vis daugiau pagyrų, kad atrodau penkeriais metais jaunesnė, viduje vis tiek jaučiuosi kaip trisdešimtmetė: su šiokia tokia gyvenimiška patirtimi, žiniomis ir besiformuojančia išmintimi.
Tai - svarbiausias turtas, kurio žuvimi, mėsa, vaisiais ar kitais produktais, laibomis kojomis, didele krūtine, prabangiais drabužiais, aštuoniolikmetės žavesiu ar dideliais pinigais nei padidinsi, nei sumažinsi. Tačiau ir šie turtai turi būti saugomi gražioje ir nesulūžusioje skrynioje. Klausimas, kas tuo turi pasirūpinti, jau nebekyla.
Nuvažiavusi pas gydytoją Levą Chazaną būtinai jam padėkosiu už tai, kad šiais skubėjimo, visuotinio užimtumo laikais pastūmėjo prisiminti apie pačią save.
Dar negaliu tvirtinti, kad savąjį "aš" visiškai pažinau, bet tai, kad jis tūno keturiolika kilogramų mažiau sveriančiame kūne, suteikia galimybę "mudviem" greičiau suartėti.
P.S. "Vakarų ekspreso" žmonės sveikina šiandien jubiliejų švenčiančią Nataliją!
Natalija MOGUČAJA
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą