Žurnalistinis eksperimentas
Šiandien sukanka lygiai septyni mėnesiai nuo tos dienos, kai balandžio penktąją "Vakarų eksprese" startavo lieknėjimo eksperimentas. Startavo, bet niekaip nesibaigia...
Šį kartą nebandysiu atsukti laiko atgal ir vėl svarstyti, ką padariau ne taip, ar ko neįvertino gydytojas Levas Chazanas, pavasarį ištardamas lemtingą frazę, jog sveikatos ir grožio vardan iki rugsėjo penktosios turiu atsikratyti 28 kilogramų.
Tada, sverdama 97 kg, sutikau su visomis garsaus latvio sąlygomis be jokių išlygų. Nes labai norėjau sulieknėti, bet netikėjau, kad galiu. Nes neįsivaizdavau, kad galiu būti tokia, kaip dabar - savimi pasitikinti trisdešimtmetė, kuri neseniai paslapčia svajojo atsikratyti bent dešimties kilogramų ir atrodyti taip, kaip per savo vestuves 2001-ųjų pavasarį. Beje, neseniai žiūrėjome vestuvių įrašą ir mano penkiametė dukra tiesiai šviesiai rėžė: "Mama, o tu su balta suknele biškuti stora buvai..."
Savaitgalį morališkai ruošdamasi šiandien po pietų vyksiančiai konsultacijai pas L. Chazaną Palangoje, įvertinau ne tik visus šiuos pasiekimus, bet ir prisiminiau prieš mėnesį gydytojo tvirtai išsakytus žodžius. Užverdamas duris jis pasakė: "Viliuosi, kad lapkričio penktąją atvyksi atsikračiusi likusių 3,5 kg ir pagaliau sverdama 69 kg. Tu tai gali, žinau..."
Dar spalio pradžioje, išgirdusi šį gydytojo pageidavimą, žinojau, jog, atsižvelgiant į paskutiniųjų kelių mėnesių lieknėjimo rezultatus, kai tirpo vos po kelis kilogramus, negaliu to padaryti fiziškai. Ir mano nusiteikimą atkartojo dešimtys skaitytojų laiškų, kuriuose jos atvirai rašė, kaip sunkiai ir ilgai vyko jų kovos su paskutiniais kilogramais. Pavyzdžiui, kelios L. Chazano pacientės paskutinio kilogramo kratėsi net po tris mėnesius. Ką gi, blogiausiu atveju finišo tiesiąją galima kirsti bent jau iki Kalėdų.
L. Chazanas - puikus psichologas, gebantis rasti raktelį kiekvienai paciento spynelei taip greitai, lyg būtų turėjęs galimybę analizuoti žmogų visą gyvenimą. Jis labai teisingai suformulavo paskutinį sakinį, įstrigusį mano galvon ilgam: "Tu gali". Jeigu būtų pridėjęs vieną žodelį "ar", pavertusį teiginį klausimu, būtų buvę kitaip. O dabar nebereikia svarstyti, ar esi kupranugaris, ar ne. Tiesiog avansu jautiesi nugalėtoja. Kokia galinga pozityvaus nuteikimo, žodinio įvertinimo jėga, - patyrėme kiekvienas....
Tad šį mėnesį toks gydytojo užtaisas privertė mintyse pereiti savotiškus devynis pragaro ratus: ryžtą kovoti iki galo keitė abejonės savo jėgomis, jas - savavališkas eksperimentavimas su gydytojo nurodymais ir vėl bandymas grįžti į mitybos vėžes. Ačiū, pone Chazanai, kad neleidote likti abejinga sau...
Regis, Musolinis yra sakęs, kad tikslas pateisina priemones. Kadangi lieknėjimo eksperimento tikslas, nepaisant nusiteikimo, po kelių savaičių nepriartėjo nė per sprindį, griebiausi skaitytojų aprašytų vadinamųjų pogrindinių būdų, priverčiančių likusius paskutinius kilogramus kryptingai judėti žemyn. Vienas jų - vandens diena. Bet ir čia neapsieita be pagalių kaišiojimo į ratus: po šilto vandens su citrina ir lašeliu medaus dienos svarstyklės demonstruodavo nuolankumą - tapdavau lengvesnė beveik visu kilogramu. Tačiau kitą dieną apimdavo tokie alkio priepuoliai, jog tas nukritęs "džiaugsmelis" po paros sugrįždavo. Antrasis eksperimentas su vandeniu davė geresnių rezultatų, nes jau žinojau, ko galiu sulaukti.
Kadangi pirmosios dvi spalio mėnesio savaites maitinausi griežtai pagal grafiką, bet tai nedavė apskritai jokių teigiamų postūmių, raminau save, jog neigiamas rezultatas - irgi rezultatas. Tad likusį laiką blaškiausi tarp vandens dienų, sumuštinių, mėsos ir raudonosios mišrainės ar žuvies bei baltosios žuvies porcijų, papildomų varškiadienių, kefyro, kefyro ir duonos iškrovų.
Prieš savaitę svarstyklės rodė 71,7 kg, vakar - 70,1 kg. Bet nei džiaugsmo, nei palaimos man tai nesuteikė - išvaizda nebesikeičia, o pelytės, savo noru atsidūrusios spąstuose, statusas vargu, ar veikia teigiamai. Kai aplinkiniai, įdėmiai ir nevaržomai mane nuo galvos iki kojų apžiūrėję pasiteirauja apie savijautą, šypsausi taip, lyg būčiau išgirdusi nevykusį anekdotą.
Liko tik pabandyti dar kartą atsipalaiduoti ir pajausti malonumą. Bent jau tam, kad nuraminčiau save dėl vėl mano veidą išmarginusių spuogų. Nors stengiausi būti maksimaliai atvira, dienoraštyje gal nutylėsiu ne pačius maloniausius lieknėjimo padarinius, sukėlusius hormonų audras. Bet neslėpsiu, kaip vieną rytą ėmiau sau ir leidau su kava sukramtyti karamelinių vaflių. Organizmas į saldžiąją premiją sureagavo neutraliai - matyt, kūnas jau gyvena stabilizacijos ritmu.
Beje, įvykdžiau ir sau, ir L. Chazanui duotą pažadą pasirodyti kardiologui - garsusis latvis, kadaise reagavęs į mano širdies ritmo sutrikimus bei silpnumo priepuolius tik kaip į laikiną reiškinį, buvo teisus. Konsultacijos pas kardiologą metu jokių blogybių neaptikta. Tiesa, kardiologas, atsižvelgdamas į paveldėtą prastą genetinį foną, ragino pasidaryti gliukozės toleravimo testą bei išsitirti cholesterolį frakcijose. Detaliau neaiškinsiu, nes pati tų medicininių "sudėtingumų" nelabai supratau. Buvo aišku tik tiek, kad cholesterolis tose frakcijose yra labai svarbus parametras būtent moterims, o paprastas cholesterolio bei cukraus nustatymo kraujyje tyrimas situacijos iš esmės gali ir neatspindėti.
Na, o aš jaučiu, jog artėja lieknėjimo eksperimento pabaiga, todėl vėl pasidariau imlesnė kitiems gyvenimo iššūkiams - tiek maloniems, tiek ne itin. Toks jau mano kovingas būdas: kažką teigiamo turi pasiimti net iš sudėtingiausios ar žlugdančios situacijos, kai atsiveria dar iki tol neaptikti resursai. Banalu, bet tiesa: per kančias - į žvaigždes.
Prieš kelias dienas pajutau begalinį norą mankštinti savo kūną. Kadangi į garantinį aptarnavimo centrą iškeliavęs bėgimo takelis namo dar negrįžo, tai dabar krentu ant grindų bent kojas pakilnoti ar atsilenkimus padaryti. Ne dėl to, kad svoris kristų, o dėl to, kad tiesiog to noriu. Ir galiu.
Tik dabar supratau kadaise smarkiai sulieknėjusios draugės paaiškinimą, kodėl ji kone kiekvieną dieną skuba į sporto salę. Nepatikliai klausiausi jos žodžių, kad noras sportuoti atėjo savaime. Tada maniau, kad toks noras į mano gyvenimą net per klaidą vargu, ar užklystų...
Iki kito pirmadienio (gal paskutinio?).
Natalija MOGUČAJA
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą