Iš patirties žinau, kad prasta nuotaika mane užvaldo ne be pagrindo. Šįkart ilgai priežasčių ieškoti nereikėjo: kai savo vyrą perspėjau, ką jaučiu, šis kiek netikėtai atsakė, kad tai man "užėjo" ne šiandien, o daug anksčiau. Ir pridūrė suprantąs, kad man nėra lengva, kai penktą mėnesį gyvenu nustatytu režimu ir visa tai dar viešai žinoma bei aptarinėjama.
Geras... Iš šono visada geriau matyti. O aš naiviai maniau, kad lieknėjimas ir suprastėjusi nuotaika - jau tikrai niekaip tarpusavyje nesusiję dalykai. Bet permąsčiusi suvokiau, kad susiję. Nes man nusibodo.
Nusibodo vaikščioti pietų į "Pramogų banką", nusibodo maistą svertis ir su ilgesiu žvelgti į uždraustus produktus...
Gal būtų kitaip, jeigu lieknėjimo eksperimentas vyktų taip, kaip dar pavasarį numatė gydytojas Levas Chazanas: metu svorį iki rugsėjo, po to - pusmečio stabilizacija. Juk valgyti mažiau ir nustatytu laiku jau išmokau bei įpratau, pati sau vėl atrodau normali moteris, be per šonus drimbančių lašinių. O kas dabar? Nei aiškių terminų, nei dar ko. Kam dar papildomai pratęsinėti lieknėjimo laikotarpį?
Nusiraminau tik tada, kai pati sau pasakiau, kad turiu pasiekti pirminį užsibrėžtą tikslą ir numesti 28 kg, o visa kita - man nebeįdomu, ir visiškai nereikalinga. Ir daugiau nenoriu dėl to kvaršinti sau galvos.
Net palengvėjo. Ypač po to, kai išmečiau į šiukšlinę keistoko skonio parduotuvėje pirktą mišrainę (nusižengimas reikalavimui nevalgyti pirktinių mišrainių) ir atsiriekiau gabalėlį kekso su razinomis bei sukirtau su kefyru (nusižengimas reikalavimui nevartoti saldaus). Akyse prašviesėjo nerealiai, o mano vyras tik nusijuokė: "Oho, ką dabar reikės daryti?!Atrodo, jau iš karto pastorėjai..."
Na, o kitą rytą jau buvau pamiršusi, kas man ten vakar buvo nusibodę... Juolab kad svarstyklės rodė minus 300 g. Lieknėjam toliau!
Natalija MOGUČAJA
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą