Lieknėjimo dienoraštis. "Nustok žliumbti!"

Žurnalistinis eksperimentas

Lyg būčiau užkopusi ant didelio ledkalnio: nuo jo nenušoksi, nenulipsi, lieka vienintelis kelias - visu greičiu lėkti žemyn. O ar pasieksiu apačią nenusisukusi sprando, - priklauso vien tik nuo manęs.

Su tokiomis mintimis prieš savaitę užvėriau duris į gydytojo Levo Chazano priėmimo kabinetu paverstą viešbučio kambarį Palangoje, kur vos prieš akimirką siautė emocijų stichijos. Liūtį atstojo mano pasipylusios ašaros, gydytojo akys svaidė žaibus, o jo žodžiai skambėjo kaip perkūno trenksmai.

"Nustok žliumbti, išsišnypšk nosį ir eik toliau lieknėti",- atsidusęs tarstelėjo L. Chazanas, prieš tai meistriškai išbandęs įvairius psichologinius ėjimus. Kol pusvalandį žliumbiau ir buvau pasiruošusi pulti ant kelių, kad tik mane paleistų ištardamas lemtingus žodžius apie lieknėjimo pabaigą, gydytojas visus mano "nebegaliu", "nenoriu", "pavargau" atrėmė svariais argumentais.

O viskas prasidėjo nuo to, kad konsultacijos pradžioje užsilipau ant svarstyklių išdavikių, parodžiusių 72 kilogramus. L. Chazanas neslėpė nusivylimo ir, atsainiai mostelėjęs ranka, liepė man apsirengti. Kūno apimčių matavimo procedūra buvo praleista. Ir kam jas matuoti, jeigu per pastarąjį mėnesį ponia Natalija jokios pažangos nepadarė?

Ėmiau teisintis, o žodžiai akimirksniu susimaišė su pasipylusiomis ašaromis. Atvirai pasakojau, kad dvi savaites maitinausi griežtai pagal reikalavimus, bet svarstyklės rodė tą patį - svoris stovi vietoje. Tuomet pagalvojau: kokio velnio paisyti mitybos grafiko, jeigu rezultatas tolygus nuliui? Ir prasidėjo: pietums - šaukštu daugiau salotėlių, mėsos ar žuvies svoris į lėkštę keliauja pasvertas tik iš akies, vakare mišraines ėmė keisti "studentiško maisto" maišeliai. Pati net nepastebėjau, kaip praradau savikontrolę.

Gydytojas su keista šypsena mano veide klausėsi ir apie man buvusių jo pacienčių rekomenduotus, tačiau jo draudžiamus badavimus. Apie tai, kaip po vandens su citrina ir medumi dienos svoris žaibo greičiu šokteldavo žemyn pusantro kilogramo. Tačiau kitą dieną grįždavo atgal. Taip atsitiko ir tąkar: konsultacijos išvakarėse nuo galutinio tikslo - 69 kg - skyręs nelaimingas kilogramėlis vizito dieną virto trimis kilogramais.

Savo išpažintį užbaigiau pagal visas žanro taisykles: veiksmas įvyko, šviesos gęsta, o pagrindinio vaidmens atlikėja kančios iškreiptu veidu pripažįsta savo nuodėmes, atgailauja ir prašo išrišimo. Gydytojau, sakau, aš tikrai nebegaliu. Kol mačiau tikslą ir kovojau su antsvoriu, jokių problemų nekilo. Tačiau dabar, kai liko tie keli nelemti kilogramai, kurių turiu atsikratyti ne dėl savęs, o tik todėl, kad jūs norite, prisipažįstu - esu silpna, nenoriu, negaliu. Paleiskite mane. Pakelkite lieknėjimo eksperimento kartelę iki dabar esančių 72 kg ir perveskite mane į stabilizaciją. Arba leiskite apgauti save ir kitus, kad galutinį tikslą pasiekiau - juk niekas, išskyrus jus, nežinotų, kad tai - netiesa...

Nežinau, kas sunkiau: ar prašyti gydytoją tapti mano mažyčio melo bendrininke, ar viešai prisipažinti turėjus tokių nuodėmingų minčių. Bet kokiu atveju esu dėkinga L. Chazanui už tai, kad jis nesutiko žengti nesąžiningu keliu. Jo pasakyti žodžiai įstrigo ilgam: "Gali apgauti kitus, bet neapgausi savęs. Nūdien žmonės meluoja, kenkia aplinkiniams, juos apkalba, kiša jiems pagalius į ratus tik tam, kad jiems būtų geriau, o tiems kitiems - kuo blogiau. Kitaip tariant, parazituojama kitų sąskaita. O tu? Darai meškos paslaugą pati sau. Šiandien apgausi save dėl kelių kilogramų, po mėnesio - dėl penkių... Ir kokia tu būsi po metų - vėl nelaiminga ir nesveika boba, sverianti šimtą kilogramų?.."

Į mano nedrąsų įsiterpimą, kad ir dabar vis rečiau šypsausi ir jaučiuosi nelaiminga, L. Chazanas reagavo pritarimu: "Galvoji nesuprantu, kad pavargai? Kad atsirėmei į sieną? O kas sakė, kad bus lengva? Kai kiekvieną mėnesį atvažiuodavai pas mane kaskart vis lieknesnė, kai švytėjai iš laimės, viskas buvo gerai. O dabar - jau tragedija? Parašyk savo dienoraščiuose, kad kovoti su antsvoriu, kovoti su savimi yra labai labai sunku. Tai tolygu žygdarbiui, ir kas su tokiomis problemomis nesusidūrė - niekada nesuvoks, ką lieknėjantiesiems tenka patirti. O tu, mieloji, turi problemų. Ir dabar jos - ne endokrinologinės, o psichologinės. Tavo septyni kovos mėnesiai buvo dešimteriopai sunkesni, nes lieknėji viešai".

Buvo malonu, kad L. Chazanas, regis, mane supranta. Bet nuo to lengviau nepasidarė. Juolab, išgirdau, kad aš - ne pirma ir ne paskutinė jo pacientė, kuri ties finišo tiesiąja psichologiškai suklumpa. Tiesa, ir pats gydytojas turėtų prisiimti dalelę atsakomybės už tai, mat pavasarį jo ištarti žodžiai, kad lieknėjimas truks tik penkis mėnesius, nebuvo tiesa. Bandydamas mane prikelti tolesnei kovai su savimi, L. Chazanas sklaidė savo storą užrašų knygą, pateikdamas pacienčių pavyzdžius, kaip jos sėkmingai susitvarkė su paskutiniais sunkiai kritusiais kilogramais. Ir tik tada pamačiau, kad daugelio jų lieknėjimas truko septynis, devynis ir net dvylika mėnesių! Tai ką - tirpinsiu likusius kilogramus dar iki Velykų? - su siaubu akyse paklausiau.

"Dar trisdešimt dienų. Tik trisdešimt dienų. Tiek tavo charakteris ištvers? Iki gruodžio trečios dienos pažadėk man du dalykus: nesisverti ir maitintis griežtai pagal nurodymus. To pakanka, kad įveiktum psichologinį barjerą. Kita vertus, nors per paskutinį mėnesį lieknėjimo rezultatai tolygūs nuliui, galiu tave pasveikinti: maitintis mažesnėmis porcijomis ir laikytis mitybos režimo išmokai. Ir tai, kad svoris nors ir nebekrenta, bet ir nedidėja - puikus rezultatas. Tačiau lieknėjimui reikia drausmės. Maitinimosi gramas į gramą pagal mano nurodymus. Supratai? Susiimk. Dar trisdešimt dienų...",- išlydėdamas pro duris tėviškai porino L. Chazanas, pridūręs, kad jeigu nesu tikra dėl savęs, kontrolinei patikrai po dviejų savaičių jis lauksiantis manęs Liepojoje.

Pažadėjau, kad įvykdysiu tai, kas liepta. O grįžusi į redakciją jaučiausi beveik taip pat tvirtai, kaip ir prieš septynis mėnesius. Tik 25 kg lengvesnė. Apibūdinti tokiai savijautai stinga žodžių. Tiesiog nepakartojama. Ir dar kaip tyčia, išseko svarstyklių baterija.

Vėl, be jokių improvizacijų, valgau tik griežtai sunormuotą maistą iš "Pramogų banko". Jis, nors ir nusibodo, tačiau - stabilus sėkmės palydovas. Liko dar trisdešimt dienų.

Natalija MOGUČAJA