Tokio kreipinio nebuvau girdėjusi mažiausiai penkerius metus. Ir ne šeimyniniame statuse čia esmė - juk ant kaktos neparašyta, ar aš ištekėjusi, ar ne. Tiesiog su visais savo ankstesniais gabaritais atrodžiau tikra "ponia" ir vyresnė nei mano tikrąjį amžių įrodantys paso duomenys. O dabar, pasirodo, peržengusi trisdešimties metų kartelę, vėl galiu pretenduoti į paneles...
Kiek gyvenime yra mažyčių dalykų, kurie gali džiuginti. Tereikia juos mokėti pamatyti ir pastebėti. Gal iš tiesų dėl to, kad tai sugebėtum, vertėjo susiremti su riebalų sankaupomis, anksčiau nepridėjusiems nei ūpo, nei sveikatos?
Prieš miegą tradiciškai skaitydama savo dukrai abiejų mūsų itin pamėgtas Vytauto V. Lansbergio pasakas (šįkart - apie angelus), užtaikiau ant savotiško savo vakarykščių minčių tęsinio: autorius mažiesiems skaitytojams porino apie tai, kodėl žemėje žmonės rojaus neberanda. Tada angelas Gabrielius, paklaustas ką tik sesutės netekusio Petriuko, kur to rojaus ieškoti, ragino jį ankstyvą vasaros rytą į mišką nueiti ir mėlynių uogas puošiančiuose rasos lašeliuose kylančios saulės spindulių atspindžio paieškoti...
Deja, bet juk suaugusiųjų gyvenime vien atspindžiais gyvas nebūsi, todėl dar penktadienio varškiadienio metu ėmiau mąstyti, kuo čia ta panelė (t.y. - aš) norėtų save palepinti, kokį gardesnį kąsnelį sukrimsti. Pernelyg sukti galvos nereikėjo, nes šeštadieniais pusryčiams valgomi du kepti kiaušiniai, iškepti mano vyro taip, kaip mėgstu, - jau yra laimė. O štai pietums pagal mitybos grafiką priklausantį žuvies racioną nusprendžiau pakoreguoti: nusibodo grilio prieskonis menkėje, sviestažuvėje ir lašišoje, užsimaniau paprastos silkės.
Tačiau šios idėjos vis dėlto atsisakiau. Juk silkė - ne žuvis, jeigu šalia jos lėkštėje neguli su lupenomis virta bulvė, kastinis, o bokale neputoja šaltas alus. Apsisprendusi, kad geriau savęs neerzinti tik vieno iš reikalingų komponentų buvimu, rinksiuosi krabų lazdeles. Prie jų trūks tik vieno komponento - majonezo, bet šis variantas atrodo paprastesnis nei atitinkamas asociacijas sukelianti silkė.
Dar reikia laiko, kad tas, kaip rašė viena iš skaitytojų, kodas, smegenyse saugantis senuosius mitybos įpročius, ilgainiui pasikeistų ir nesukeltų seilėtekio ir fantazijų.
Natalija MOGUČAJA
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą