Pasigydyk... muzikos garsais

Kaip dailininkas nustato, kokios spalvos tinka žmogui, kad jis nešiodamas tos spalvos drabužius jaustųsi patogiai, taip ir muzikos terapijos specialistas intuityviai randa paciento akustinį kodą, kaip savotišką akustinį DNR, esantį jame. Akustinis paciento portretas nupiešiamas pagal balsą, jo tebrą, muzikos supratimą, pagal tai, kokią muziką jis mėgsta ir pan. Visa tai atspindi žmogaus vidinę visumą. Improvizuojant gimusi muzika atspindi, kas yra tarp to žmogaus, į kurį žiūriu, ir manęs, kaip menininko.

Mokslo žurnaluose spausdintuose jūsų straipsniuose rašoma, kad muzikos gydymo sistema pagrįsta ne tiek kūrinio grožio poveikiu, bet garso vibracijomis.

Kad egzistuoja akustinė vibracija - kiekvieno organinio daikto skleidžiamos bangos, giliai išanalizavę ir išstudijavę užsienio muzikos terapijos institutai, ultragarso ir infragarso laboratorijos.

Kiekviena žmogaus organo sritis vibruoja tam tikru dažniu, tai įrodyta mokslo. Net fiziologiškai yra nubrėžtos aiškios vibracijų ribos hercų dažnumu, pvz., vienokias bangas skleidžia kaukolė, kitokias - rankos, trečioks širdies bangų diapazonas. Nuo 16 hercų iki 20 kilohercų (20 tūkst. hercų) - žmogaus girdėjimo riba. Žemesnių garsų jis nebegirdi, o štai šunys ir katės girdi dvigubai daugiau. Tuo galima paaiškinti, kaip žvėris pajunta žmogų - klausa. Mes, palyginti su gamtos pasauliu, esame kurti.
Kita vertus, ši girdėjimo riba apsaugo mus nuo daugelio psichiką žeidžiančių garsų, pvz., negirdime vibruojant televizoriaus ir pan. Pasaulis yra labai triukšmingas, jei viską girdėtume, negalėtume miegoti.

Kokie garsai padeda žmogų išgydyti?

Pirmiausia naudoju garsus, kurie atitinka paciento esamą būklę. Po to pereinu prie vadinamosios argumentinės terapijos - garsų, padedančių žmogui susivokti, kas jis yra, ką girdi, supriešinti kai kuriuos dalykus. Čia naudojami net garsai, kurie pacientui gali būti skausmingi. Kartais - žmogus dažnai klauso transo būsenos - bandau ištraukti iš pasąmonės tam tikrus prisiminimus, konfliktus, kurie jį kankino. Trečioji fazė - koreguojamoji, fokusuojamoji, padedanti sveikti.

Pvz., pacientė - motina, po sūnaus žūties papuolusi į psichiatrijos ligoninę. Instrumentu pavaizduoju jos nelaimę - improvizuoju sunkiais, žemais, liūdnais garsais. Žmogus savo nelaimę perkelia į meno sritį, savo nelaimę pajunta tarsi iš šalies. Pamažu garsai vis šviesinami. Šis šviesėjimas rodo, kad ir gyvenime liūdesys gali ištirpti. Žmogus sveiksta.

Senyvi žmonės mėgsta klausytis liūdnos muzikos. Jiems ji graži, nors klausydami nubraukia ir ašarą. Ar nereikėtų jiems tos muzikos vengti?

Psichologiškai vertinti - liūdna ar neliūdna muzika - yra neatsargu. Kas linksma šimtamečiui, nebus linksma vaikui ir pan. Kiekvienas mėgstame tik tam tikrą muziką. Tai taip pat liudija egzistuojant akustinį DNR - individualų garsų ir vibracijų santykį. Negali visiems patikti ta pati muzika. Kartą mačiau, kaip berniukas grojo linksmą vokišką šlagerį. Šalia buvusiam žydui tai sukėlė isterijos priepuolį. Pasirodo, jo gentainiai karo metu buvo šaudomi grojant tai pačiai muzikai. Taigi muzika - kaip aštrus peilis, kuriuo galima atriekti duoną, pamaitinti mirštantį iš bado, bet galima ir sužaloti.

Klausydamasis muzikoje žmogus ieško to, ko neranda gyevnime. Tai pasąmoninis pasitraukimas į antrą planą, išėjimas į kitą erdvę.

Kalbama, kad esama ir destruktyvios muzikos. Ką manote apie tai?

Pasauly žinoma muzikos, kurios tam tikri garsų intervalai naudojami piktam. Viduramžiais mirties bausmė būdavo vykdoma nusikaltėliui įėjus į didelio varpo vidurį, ir varpas buvo mušamas tol, kol nusikaltėlis krisdavo negyvas. Tyrimai parodė, kad nuo tam tikro decibelų skaičiaus yra audiniai. O ilgą laiką klausant tam tikro intervalo garsų, kurių vengia religinės muzikos kūrėjai, sutrinka centrinė nervų sistema - tai konclageriuose išbandė naciai. Taigi egzistuoja muzika kaip kankinimo priemonė.

Ar daina - kaip žodžių ir melodijos junginys - daro kokį poveikį?

Yra atskiras garsų tarimo menas, pasaulyje žinomas gydymas skiemenimis, garsais. Dainavimu galima pasigydyti rimtas ligas. Jei dainos žodžiai suprantami, jie irgi daro poveikį. Būna, kai kurių muzikos stilių, kaip satanistinio roko, žodžiai turi destruktyvų poveikį. Pvz., kai dainuojama: "eik namo, nužudyk mažą broliuką lopšy, apipilk motiną benzinu ir sudegink..."

Blogai, kad reklamos specialistai prekę bando įpiršti įsakomąja forma. Tai manipuliavimas silpnos psichikos žmonėmis, kurie neturi gynybinio bloko, kurie viskuo nusivylę ir jiems reikia tik nedidelio impulso. Tai Vakarų pasaulio žaizdos, kurias perėmėme mes.

Tad patartina gerai pagalvoti prieš imant klausytis kokios muzikos?

Dažnai savęs klausiu - kodėl klausome viską, kas brukama mums į ausis. Važiuodmas mikroautobusu esu priverstas klausyti negražios, nepriimtinos muzikos, kaip pvz., anksčiau dažnai skambėdavusios dainos, kurioj vis kartojama: "Duok duok duok į snukį". Gal reikės pusdienio, kad išmesčiau iš pasąmonės tai, ką į ją implantavo nepriimtina muzika...

Didžiąją muzikos dozę gauname jaunystėje. Paskui jos poreikis gęsta. Kodėl?

Kai žmogaus protas atvertas priimti pasaulį, jaunas organizmas geria viską, kas yra aplinkui, taip pat ir muzikos garsus. Kai pasisotins, subręs kaip asmenybė, supras, kad bet ko klausytis negalima, kaip negalima bet ką valgyti, eiti į bet kurį renginį, tikėti bet kuria politine partija. Žmogus pradeda atsirinkti, kas jam reikalinga.
Dažniausiai jaunimui reikia trankios muzikos. Kintant jo akustiniam portretui, kūno vibracijoms, kinta ir pomėgiai. Mūsų pasąmonė sklandžiai paklūsta tam akustiniam kodui, kurį turime, prisitaiko prie jo. Dirbtinai negalim nuspręsti grožio kategorijos, negalim užsibrėžti, kada kokia muzika mums patiks.

Išgirstus garsus nešiojamės savyje, negalim išmesti. Įkyrūs kokios muzikos garsai ar akordai net užmigus neduoda ramybės, nors ta muzika seniai baigėsi, kelias valandas po koncerto muzika skamba ausyse. Visa tai - metafizinės garso prigimties kurso dalykai, gaila, kad universtitetas jo atsisakė.

Dažnai klausiu, kodėl muzika apskritai yra. Ji buvo dar tada, kai nebuvo žmogaus. Čiulbėjo paukščiai, švilpavo vėjas, šiūravo nendrynai, šlamėjo medžiai. Visa organinė gamta ir gyvūnija skleidžia muziką.

Kuo skiriasi gamtos muzika nuo sukurtos žmonių?

Tai aiškina muzikos paleografija. Sovietmečiu uždraustas mokslas, besigilinantis į gilumines šaknis, kadangi muzika turi metafizinį ar dvasinį charakterį. Sovietiniai kultūrologai negalėjo paaiškinti muzikos kaip materialistinio reiškinio. Yra žinoma, kad kai žmogus pakeltu balsu pradėjo pamėgdžioti pirmuosius paukščių garsus, atsirado pirmos bažnytinės giesmės. Muzika buvo adaptuota iš gamtos. Melodija buvo dar tada, kai nebuvo žodžių, bet buvo garsai ir iš pradžių imta juos pamėgdžioti, išreiškiant tam tikras nuotaikas. Juk suprantame, ar šuo linksmai loja, ar liūdnai staugia. Net višta turi 20 muzikinių signalų, kurie reiškia vis ką kita: praneša, kad padėjo kiaušinį, šaukia viščiukus, turi pavojaus signalą "vanagas" - išgirdusios jį visos puola slėptis. Visa gamta kalba muzikos - ne žodžių kalba.

Vienas pažįstamas giriasi: mano šuo supranta 60 žodžių. Ne žodžius šuo supranta, o tų žodžių fonetiką, muziką! Šuo turi gerą garsinę atmintį, tuos garsus registruoja kaip komandas, ir jas vykdo. Šuo iš balso jaučia šeimininko nuotaikas ir į jas reaguoja.

Tad ne tik žmogaus kuriama muzika, bet ir natūralūs gamtos garsai gydo, ramina?

Pavargęs žmogus visais laikais ėjo pailsėti į gamtą. Kas natūralu - tai sveika, tikra ir patikrinta laiko. Gamta - savotiška gydykla. Jei žmogus dažniau kreiptųsi į gamtą, klausytųsi jos muzikos, pajustų skonį, uostų kvapus, būtų jis sveikas. Neatsitiktinai mano kūriniuose yra gamtinių elementų. Relaksacinė muzika kartais neužtarnautai pamirštama, griebiamasi sunkiojo metalo, kai šalia čiurlena upelis. Bet visa tai grįžta bumerangu.

Ar tiesa, kad skambant tam tikrai muzikai, karvės duoda daugiau pieno, augalai geriau auga?

Muzikos terapijos institutai yra ištyrinėję, kurie garsai kelia karvių pieningumą. Muzikos terapija apima ne vien žmonių, bet ir gyvūnijos pasaulį, yra biomuzikos terapija, veikianti augalų pasaulį. Pvz., yra žinoma, kaip pomidorą užauginti iki 5 kg. Norint nuvaikyti delfinus nuo laivo reikia paleisti sunkųjų metalą - jie sprunka kaip nuo atominės bombos. Gyvūnai iš visos muzikos, kurią yra sukūręs žmogus, priima tik dvasinę, bažnytinę, meditacinę muziką. Yra muzika, nuo kurios augalai nuvysta, yra tokios, nuo kurios dvigubai didesnį duoda derlių. Kai kurie garsai žmogų veikia nakotizuojančiai. Pasaulyje žinomas atvejis, kad jų veikiamas nuo išsekimo mirė tris paras šokęs jaunuolis. Tas garsas negirdimas, bet jaučiamas, žmogui sunku iš patalpos išeiti. Panašūs triukai naudojami kai kuriose sektose, kompaktiniuose įrašuose, kad daugiau būtų perkama.

Kadangi muzika daro stiprų poveikį, gal muzikiniam švietimui Lietuvoje derėtų skirti daugiau dėmesio?

Visa mūsų švietimo sistema turi vieną ydą - mokydamiesi savotiškai politizuotą ir ideologizuotą muzikos istorijos programą, pradėjom knygą skaityti nuo vidurio. Mažai dėmesio muzikos kilmei, paleografijai. Švietimas turėtų užpildyti šią baisią spragą. Ar normalu: mokinys, atėjęs į pirmą klasę, pirmiausia gauna penklinę, natas? Jis ateina pasiruošęs išgirsti, o susiduria su muzikos raštu. Aš pats tai išgyvenau kaip stresą. O būna, kad kiti nuo muzikos nusisuka...

Pradėti reikia nuo girdėjimo, metafizinės garso kilmės kursą galima padaryti garso klausymo mokykla. Išmokę išgirsti, įsiklausyti, suprasime daugelį dalykų, kurie padės mums gyventi harmoningai ir sveikai.