Vietoje piliulių - menas

Netradiciai gydymo būdai

"Aš ištapysiu sodo pavėsinę", "Oi, aš dabar nesuksiu galvos, ką padovanoti draugei gimtadienio proga, - išpaišysiu butelį",- klegėjo moterys po pirmojo meno terapijos kurso užsiėmimo klube "Modus Vivendi".

Vakarų Lietuvos onkologinių ligonių informacijos ir pagalbos centre jau seniai girdėta apie meno terapiją, tačiau nežinota, į ką kreiptis norint išmėginti jos poveikį. Dėl to centro direktorė Aldona Kerpytė labai nudžiugo, kai susipažino su Audrone Mockuviene, meno terapijos kursų vadove. Kursus lankyti pasišovė aštuonios moterys. Tačiau du mėnesius trukusių kursų etapus teįveikė tik keturios atkakliausios.

Plėšė ir piešė

Pirmojo užsiėmimo pirmoji užduotis buvo iš popieriaus lapo išplėšyti žmogučio figūrą. Žinoma, kiekviena stengėsi jį išplėšyti kuo gražesnį. Tačiau aštuonioms moterims žmogučiai išėjo labai skirtingi. Kita užduotis - ant to popierinio žmogelio rankų surašyti savo svarbiausias charakterio savybes, o ant kojų - kokie tikslai atvedė į tuos užsimėmimus. Kai kurioms moterims tikrai reikėjo gerokai pasukti galvas, nurodant charakterio savybes. Kas antrai apskritai toks klausimas niekada ir nebuvo kilęs.

Kita užduotis buvo iš piešinių krūvelės atsirinkti kelis ir, juos atkartojant, prifantazuojant nupiešti kompozicijas. Įvairių profesijų moterims buvo sudėtinga ne tik tai padaryti, bet net atsirinkti piešinėlius.

Kol kas nei išplėšyti žmogeliukai, nei piešinukai nebuvo komentuojami. Prie jų sugrįžta tik meno terapijos kursų pabaigoje.

Pačios nustebo

Antroji užsiėmimų dalis prasidėjo nuo vaizdinės vizualizacijos (kažkas panašaus į meditaciją). Kai kurioms gainioti po savo kūną liepsnelę pavyko, kitoms - ne. Juk vizualizacijai taip pat reikalingas ir darbas su savimi, ir įgūdžiai.

O po to visos gavo po butelį, kurį turėjo ištapyti. Moterys nustebo, kokie gražūs jie išėjo. Ar tai padarė jos, pirmą kartą gyvenime rankose laikiusios teptukus?

Ponia Zina buvo kupina entuziazmo: "Aš sode ištapysiu pavėsinę". Ji pajuto kūrybos džiaugsmą. Atrodo, piešiniais ant butelių buvo patenkintos ir kitos kursų lankytojos. Kai ištapytus butelius sudėjo į vieną vietą, moterys turėjo paaiškinti, kodėl piešė taip, o ne kitaip. Žinoma, paaiškinimai buvo labai skirtingi.

Pradmenys

"Na, ir kas iš to?" - gali paklausti koks skeptikas. Jeigu moterys per pirmąjį užsiėmimą jau pajuto kūrybos džiaugsmą - ar to maža?Vienas iš meno terapijos tikslų - išjudinti dėl įvairių priežasčių niekada neliestus sugebėjimus kurti.

Meno terapijos užuomazgos - XX a. pirmoji pusė. Maždaug 1960 m. meno terapija pradėta taikyti medicinoje, visų pirma gydyti sergantiesiems psichikos ligomis. Vėliau meno terapija buvo pradėta taikyti ir sergantiems labai sunkiomis ligomis, tokiomis kaip vėžys, dar vėliau - AIDS. Stebuklingais pagijimais meno terapijos specialistai neskuba didžiuotis ir juos vardinti. Juk pasveikę žmonės buvo ir operuoti, ir vartojo medikamentus. Meno terapija - tik priedas prie visko. Tačiau jos ypatinga vertė yra ta, kad žmogaus mintys nukreipiamos pozityvia linkme. Ir užsiėmime dalyvavusios moterys pripažino: kokios jos bebūtų stiprios, kaip begintų nuo savęs neigiamas emocijas, tačiau baimė, kad liga atsikartos, vienokiu ar kitokiu pavidalu grįžta.

Gavo raktą

Ką meno terapijos kursas davė atkakliausioms - Aldonai, Almai, Mildai, Stanislavai?

Aldona teigė: "Aš maniau, kad apie save žinau viską. O kursai suteikė galimybę save pamatyti tarsi iš šono. Pačios susikurtas ir tikrasis vaizdas gerokai skiriasi. Kiekvienas užsiėmimas vedė vis į kitokį savęs pažinimą. Tačiau vardan to reikėjo būti drąsiai ir... atvirai. O jeigu ką nutylėjai ar pats nesuvokei, kad vienas ar kitas potyris glūdi užspaustas kažkur gelmėse, tą išdavė piešiniai".

Pasak du kartus operuotos moters, mes gyvename ir nekreipiame dėmesio į savo emocijas. Arba jas slopiname. "Kursuose gavau raktą, kaip jas valdyti. Mano aplinkoje daug kam atrodo, kad aš labai stipri, kad viską galiu. Ir tą bet kokiomis jėgomis bandžiau pateisinti. O reikia išmokti pasakyti "ne". Ir gyventi taip, kaip trokšta širdis, o ne tam, kad kam nors įtiktum ar pateisintum savo "įvaizdį" kitų akyse. Aš tikrai pasikeičiau".

Tą jos pojūtį tik sutvirtino pažįstamų žmonių spėlionės: "Aldona, kas įvyko? Tavo akys laimingos." "Aš iš tiesų jaučiuosi laiminga. Įgijau vidinę laisvę ir... pamilau save",- įspūdžiais dalijosi ji.

Įveikė nuolatinį stresą

Almos gyvenime pati didžiausia problema buvo nuolatinė stresinė būsena dėl laiko stokos. O štai ką ji teigia šiandien: "Kursus lankyti pradėjau su mintimis, kad piešiu ir patirsiu didelį malonumą. Tačiau čia ne tai buvo svarbiausia. Gilinomės į save. Jeigu kas prieš du mėnesius būtų pasakęs, kad aš šeštadienį ir sekmadienį "pustysiu laiką" kažkokiems piešiniams, išpažintims, meditacijoms, niekada nebūčiau patikėjusi. "Nėra laiko, nėra laiko",- buvau nuolatinėje streso būsenoje. Atsirado to laiko. O svarbiausia, kad absoliučiai niekas nesugriuvo. Dabar išmokau save valdyti. Esu čia ir dabar. Ir man visai nesvarbu, kokie darbai manęs laukia. Ir viskas puikiausiai susidėlioja..."

Dėkinga savo ligai

Mildos vėl kitokia patirtis: "Man atrodo - kokia buvau, tokia likau. "Mylėk artimą kaip pats save". Kaip mylėti artimą - žinau. O kaip mylėti save? Ir stop. Kursai padėjo atsitiesti. Pastebėjau, kad lengviau visokias iškylančias problemas sprendžiu. Kai viską vertinti pradėjau ramiau, mažiau kyla konfliktų ir visokių nesusipratimų. Kursuose bent kiek pažinau save. Ir turiu būti dėkinga savo ligai - jei ne vėžys, į karstą būčiau atgulusi nepažinusi savęs..."

Stanislava teigė kursus pradėjusi lankyti visiškai sugniuždyta ir kupina juodžiausių minčių: "Per tuos du mėnesius aš patyriau tiek... Per vieną užsiėmimą raudojau, raudojau. Tą kartą gal išraudojau vaikystėje patirtą nuoskaudą? Ji jau manęs nebegriaužia. Prieš pradedant lankyti kursus namuose tvyrojo baisi įtampa. O dabar pasikeitė vyras, pasikeitė sūnus. O iš esmės juk pasikeičiau aš - noriu šokti, dūkti. Aš laisvesnė ir švelnesnė. Atvirai prisipažinsiu - į užsiėmimus eiti turėjau prisiversti. Čia dėjosi oi nelengvi dalykai. Aš nepratusi atvirauti. O čia turėjome dvasiškai apsinuoginti. Tai nėra paprasta. Bet yra rezultatai".

Pakitimus išduoda piešiniai

Baigiamajame užsiėmime moterys neprieštaravo, kad kursų vedėja A. Mockuvienė pademonstruotų jų piešinius - pieštus kursų pradžioje ir pabaigoje. Visiškai kiti motyvai ir spalvos. Kursų pradžioje viena užduočių buvo nupiešti, kaip suvokia savo ligą ir savijautą. Bene emocionaliausias buvo Aldonos piešinys - raudona širdis, slegiama didelio ir juodo akmens. Paskutiniame piešinyje juodo akmens - nė ženklo. Visai kita spalvų gama. "Aš taip ir jaučiuosi, kaip piešiau. Pirmą kartą pas onkologus tikrintis ėjau be baimės išgirsti ką nors bloga",- teigė Aldona.

Atsisveikinant moterys tikino esančios labai dėkingos medikams, kurie pasirūpino jų sergančiais kūnais. Bet sielomis jau reikia rūpintis pačioms. Meno terapija, pasak jų, atvėrė kelius į savo pačių nepažintąjį "aš".

Gražina JUODYTĖ