- Lietuvos edukologijos universiteto rektoriumi esate jau dešimtmetį. Kaip per tiek laiko pasikeitė pats universitetas, jūs, švietimo sistema?
- Pirmiausia norisi sakyti, kad per tuos dešimt metų, kiek esu rektoriavęs, daug kas keitėsi ir pačioje Lietuvoje.
Prieš 7-8 metus buvau išrinktas į Lietuvos Respublikos Seimą. Dėkui Dievui, aš turėjau proto ir ten dirbti nenuėjau. Po rinkimų pas mane pradėjo eiti studentai, profesūra. Ragino, kad jokiu būdu neičiau į politiką ir tesėčiau tai, ką pažadėjau nuveikti dirbdamas rektoriumi. Atsisakiau Seimo nario mandato ir nusprendžiau likti ten, kur man geriausia. Šiandien aš dėl to absoliučiai nesigailiu. Man šitas darbas, kuriame yra daug kūrybinio prado, atrodo labai svarbus, prasmingas.
Žinoma, jame yra ir kasdienės rutinos, monotonijos, ypač kai tenka pasirašyti 350 diplomų per vieną dieną. Įsivaizduokite - tai trunka 3 valandas.
Tačiau rektoriaus darbe - daug erdvės pramanumui. Pavyzdžiui, man kilo mintis pavadinti auditorijas žymių žmonių vardais: turime auditoriją istorikui Adolfui Šapokai, daktarei Meilei Lukšienei, dvasininkui, politikui Mečislovui Reiniui, Adolfui Ramanauskui-Vanagui ir kt. Tai tarsi priminimas apie tuos iškiliausius Lietuvos žmones. Man labai svarbu, kad studentai universitete jaustųsi kaip tikroje kultūros institucijoje. Tai turi būti ypatinga aplinka, kurioje net sienos, simboliai primintų, ko tu čia atėjai - dirbti, gilinti žinių, paruošti save tai ypatingai mokytojo švietėjo veiklai. Žinoma, ne tik aplinka ir sienos turi žmogų ugdyti, įkvėpti.
Kas man patinka dirbant universitete - tai jaunystės pojūtis. Tai vienas didžiausių privalumų ne tik man, bet ir kiekvienam dėstytojui. Jaunystės eliksyras duotas ne kiekvienai profesijai. Pasižiūrėkite, kaip greitai apsamanoja, apkerpėja įvairiausių kitų institucijų darbuotojai. Tai ne dėl finansų stokos, bet dėl aplinkos - jie prie jos prisitaiko ir supilkėja. O universitetas - tai terpė, kuri verčia žmogų pasitempti, nes tavo aplinka - amžinai jauni žmonės. Man labai maloni ta jaunimo aplinka. Žavios ir jaunų žmonių klaidos, ir klystkeliai. Viską reikia priimti labai natūraliai. Žinoma, reikia nesuplakti dviejų dalykų - studijavimo ir studentavimo. Kai kas tarp jaunų žmonių tikrai labiau linksta į studentavimą...
Tiesa, aš noriu pasakyti, kad gyvenime reikia šiek tiek ir to, ir ano. Tam vidiniam balansui reikia brandos - tiek fizinės, tiek dvasinės. Ir pats per studijavimo metus buvau kaip visi: ir iš kai kurių paskaitų „pasiplaudavome“, ir patinginiaudavome. Tačiau viskas su saiku.
Vadinamieji darboholikai ilgainiui tampa nebeįdomūs. Nutinka taip, kad net tas protinguolis stropuolis nepadaro jokios karjeros, o kitas, kuris pasižymėjo fantazija, polėkiu, bet mokėsi prasčiau, įsikabina, pasiekia nepakartojamų rezultatų. Reikėtų atminti, kad karjera ir karjerizmas yra skirtingi dalykai.
Jauniems žmonėms aš visada sakau, kad reikia siekti ne tik žinių, kas, žinoma, yra labai svarbu, bet ir pajusti svajonių džiaugsmą, turėti fantazijos. Juk kai baigsi universitetą, prasidės solidesnis gyvenimo laikotarpis. Nieko taip neprisiminsi, kaip tų dienų universitete. Net dėstytojai kirviai tada tampa paauksuoti. Prisimeni ir juos, ir geruolius. Kodėl? Nes tas jaunystės laikotarpis yra pats žaviausias, kuris duotas žmogui per jo egzistenciją.
Aš galvoju, kad senatvėje negali būti nieko maloniau nei jaunystė.
- Bet ar jaunas visada gali priimti teisingiausią sprendimą?
- Štai man paskambino vienas bičiulis, medikas. Jo žmona irgi medikė. Paskambinęs jis man sako: „Padėk man, Algirdai. Tu neįsivaizduoji: mano dukra baigė šiemet gimnaziją ir ji nenori būti medike! Kas jai į galvą šovė? Ji nenori sekti mūsų pėdomis! Visai sukvailėjo - nori studijuoti filosofiją“.
Manęs paprašė tą mergaitę perkalbėti.
Ji atėjo pas mane ir pasakoja, kodėl ji panoro studijuoti filosofiją: „Rektoriau, filosofams nieko nereikia daryti. Tik vaikštai ir ateina mintys į galvą. Pamąstai ir taip gera gyventi. Nieko nereikia daryti, skirtingai nei kitiems“. Tam tikra prasme ji mane sužavėjo tokiais savo naiviais ir poetiškais samprotavimais. Man nekilo noras jos perkalbėti. Dabar ji studijuoja filosofiją.
- Gal toks ir yra šiuolaikinio jaunimo tikslas - eiti lengviausiu keliu, kad nereikėtų sunkiai dirbti?
- Deja, taip. Tai viena iš mūsų valstybinių problemų. Aš jau esu sakęs: jaunimas yra perėmęs hedonistinę gyvenimo filosofiją. Jie nori labai greitai viską gauti: įgyti diplomą, greitai įsidarbinti. Tačiau tas hedonizmas, t.y. noras lengvai gyventi, savaime nėra blogas dalykas.
Išsivadavus iš sovietizmo, tai suprantamas, paaiškinamas dalykas. Jaunimas matė savo tėvus, kurie nuolatos vargo, dirbo ir galbūt nieko nepasiekė. Dabartinė karta išaugo jau kitomis sąlygomis: laisvės, demokratijos. Jie jau kitaip įsivaizduoja save, kitaip įsivaizduoja vertybes.
Tai visuotinis reiškinys. Pavyzdžiui, ir Lietuvoje, ir Europoje apie 50 proc. stojančiųjų renkasi socialinius mokslus, o gamtos, fizikos, matematikos dalykai atsiduria už jų interesų ribų, nors tai labai svarbūs mokslai, kalbant apie visuomenės gerovę. Juk tikslieji dalykai sudaro praktinio gyvenimo pagrindus: inžinerija, išradimai ir t.t.
Nenoras rinktis tiksliųjų mokslų mūsų universitetui dabartiniu metu yra viena iš skaudžiausių problemų. Planuojame pradėti rengti sudvejintų ar sutrejintų specialybių mokytojus. Tokius, kurie galės mokyti ir fizikos, ir matematikos. O humanitarai - kalbų ir istorijos. Toks modelis egzistuoja Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitose šalyse.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą