Kovo 5 d. vyko Klaipėdos „Aukuro“ gimnazijos organizuota respublikinė interaktyvi konferencija „Littera docet, littera nocet“ („Raidė moko, raidė kenkia“), kurioje pranešimus skaitė bemaž 20 skirtingų šalies mokymo įstaigų mokiniai, mokytojai, mokslininkai. Europos Parlamento narys Liudas Mažylis, profesorė Dalia Kiseliūnaitė, docentė Žydronė Kolevinskienė ir rašytojas Rimantas Kmita dalinosi mintimis apie žodžio svarbą istorijoje, tekste, literatūrinio lauko dialoge.
Profesorius Liudas Mažylis papasakojo apie Vasario 16-ąją pasirašytą ir jo rastą Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą, kuris skelbė valstybės bei tautos laisvę, apie tai, jog ten esantys žodžiai lėmė Lietuvos ateitį ir atvėrė daug galimybių: plėtojosi mokslas, kultūra.
Įdomu buvo išgirsti habilituotos humanitarinių mokslų daktarės, profesorės Dalios Kiseliūnaitės įžvalgas, kaip mes skirtingai suprantame žodžius. Dažnai tie patys žodžiai vienus gali įskaudinti, kitus pralinksminti, o dar kitiems - nieko nereikšti. Profesorė pasakojo, kaip neapgalvotas leptelėjimas gali virsti šmeižtu. Prieš komentuodami viešai, turėtume visada pagalvoti ir atsargiai suformuluoti mintį, nes neapmąstyta skambi frazė, metafora ar posakis ne visada pasiekia norimą tikslą. Ironija, sarkazmas gali labai įžeisti žmogų.
Vytauto Didžiojo universiteto docentė Žydronė Kolevinskienė informatyviai paaiškino žodžio svarbą dialoge, kuris žmonėms yra labai reikalingas - naikina skirtį ir padeda išlikti, išlaukti, suprasti. Žinoma, kai neturime su kuo pasikalbėti, galime kalbėtis su savimi, bet vis dėlto mums reikia tikro pokalbio, tokio, kuris neprarastų prasmės, kur kalbantieji dalintųsi mintimis ne tuščiai. O tos tuštumos šiandien, deja, nemažai.
Konferencijoje kalbėta ir apie tai, kad mokiniams informacinės technologijos įgauna vis didesnę svarbą. Ypač šiuo metu, kai mokomasi nuotoliu. Tauragės „Šaltinio“ progimnazijos mokinys Raigardas papasakojo, kaip besaikis jų naudojimas kenkia ne tik sveikatai, bet ir jų žodynui. Bendraudami socialiniuose tinkluose vartojame anglų kalbą, pamirštame savo, pradedame trumpinti žodžius. Liūdna, nes tokia kalba imama vartoti ir kuriant tekstus.
Vertėjai šiais laikais taip pat susiduria su daug sunkumų, reikalaujančių kruopštaus darbo. Panevėžio „Minties“ gimnazijos mokinys Dovydas Kornelijus atkreipė dėmesį, kad verčiant pasitaiko žodžių, kurie net neturi atitikmens, todėl neretai tenka pasitelkti savo vaizduotę, gilintis į kontekstą. Kitose kalbose žodžiai turi net kelias reikšmes, todėl vertėjai turi žinoti, kaip juos pritaikyti, nes vienas netinkamas žodis gali visiškai pakeisti sakinio esmę.
Klaipėdos „Aukuro“ gimnazijos antrokė Evelina kalbėjo, kaip iš žmonių vardų ir pavardžių kilo bendriniai daiktavardžiai, o kolegos iš Klaipėdos „Versmės“ progimnazijos papasakojo apie atliktą ekspermentą, kurio tikslas buvo parodyti žodžio poveikį ryžiams: į vieną indą sudėtus ryžius eksperimento organizatoriai ignoravo, kito indo ryžiams sakė piktus žodžius, o tretiems pasisekė – girdėjo pozityvius, skatinančius žodžius. Po kelių savaičių ignoruojamame inde ryžiai supelijo, sukietėjo, kitame, kuriam sakė piktus žodžius, taip pat supelijo ir net ėmė skleisti blogą kvapą, o ryžiai, kuriems buvo sakomi gražūs žodžiai – praktiškai nepakito. Rezultatas parodė, kad ir mes, žmonės, girdėdami pykčio ar gėrio pilnus žodžius, galbūt keičiamės.
Norėtųsi rašyti apie kiekvieną kalbėjusį iš Klaipėdos „Žemynos“, „Varpo“, Plungės „Saulės“, Šiaulių Simono Daukanto, Vilniaus Simono Daukanto, Šilalės rajono Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio, Raseinių rajono Ariogalos gimnazijų, Kėdainių Juozo Paukštelio, Panevėžio „Vilties“, Radviliškio Vaižganto progimnazijų, Kauno Šančių mokyklos-daugiafunkcinio centro, Gargždų „Kranto“ pagrindinės mokyklos, Klaipėdos technologijų mokymo centro, apie tai, kodėl Balčikonis nesutiko su garso č užrašymu raidėmis tš (pakanka perskaityti jo pavardę...), kodėl fizikos pasaulis ne toks tolimas literatūros pasauliui, bet bijau, kad tam gali neužtekti ir jaučio odos. Šįkart stabteliu ties pabaigoje nuskambėjusia humanitarinių mokslų daktaro, rašytojo Rimanto Kmitos mintimi- konferencijos apibendrinimu, jog žodis yra labai svarbus literatūriniuose tekstuose: išmoko jausti, gyventi ar elgtis, skatina siekti svajonių, nors nebūtinai visada parodo tikrą gyvenimo pusę; stabteliu ties inspiracija nebijoti kelti drąsių klausimų.
P.S. Žodžiai turi labai daug galios. Prisiminkime ryžius. Tad visada prieš ką nors sakydami pagalvokime - gal užtenka tik vieno vienintelio žodžio, kad pakeistume savo, kitų gyvenimą, o gal net ir pasaulį?
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą