Lygybė tampa neįperkama
Šiandien mokyklinių uniformų kainos svyruoja nuo 60 iki 350 litų, priklausomai nuo jų sudedamųjų dalių skaičiaus.
Gausių šeimų bendrijos „Vilniaus šeimyna“ pirmininkė Angelė Kostogrizienė įsitikinusi, kad mokyklų vadovų pastangos suvienodinti mokinius - ne tėvų kišenei.
„Uniformų reikalavimas tėvus žeidžia. Jie priversti jas pirkti. Kiek tenka su tėveliais pakalbėti, jie sako: skolinamės pinigus ir perkame, nes kito pasirinkimo nėra. Vienas dalykas - tai kategoriškas reikalavimas, kai nebandoma ieškoti kompromiso. O antra - uniformų kainos be galo didelės. Ką daryti, kai jas reikia pirkti 2-3 vaikams? Taip, vienam vaikui paaugus, uniforma lieka jaunesniam. Tačiau nereikia pamiršti, kad, pavyzdžiui, 8-10 metų vaikai yra labai judrūs, jie drabužių nesugeba išsaugoti. Kaina aukšta, o kokybė prasta“, - kalbėjo gausių šeimų atstovė.
Jos žiniomis, tėvams už pilną uniformos komplektą tenka pakloti 250-350 litų.
Kastos egzistuoja ir tarp uniformuotų
Uniformų populiarėjimas valstybinėse mokyklose piktina ir Lietuvos edukologijos universiteto plėtros prorektorių profesorių daktarą Aivą Ragauską.
Jis įsitikinęs, kad jei uniformos socialinių problemų neišsprendė tarybiniais laikais, neišspręs ir dvidešimt pirmame amžiuje.
„Mes grįžtame prie sovietinių laikų, bandome drausminti vaikus, lyginti ekonominius-socialinius skirtumus. Kodėl tada mokytojai, tėvai neužvelka uniformų? Mano supratimu, uniformos turėtų būti privalomos tik privačiose mokyklose. O dabar įžvelgiu korupcinių elementų ir vaiko asmenybės suvaržymų“, - kalbėjo profesorius.
„Tai iš tikrųjų labai brangu ir socialinių skirtumų nemažina. Šiuo metu socialinius skirtumus labiausiai akcentuoja ne apranga, o mobilieji telefonai, nešiojamieji kompiuteriai. Kodėl telefonų mokyklose niekas nevienodina ir leidžia jais puikuotis? Aš matau primityvų, simbolinį mąstymą, neva aprangos kodas gali viską išspręsti. Niekaip nepakeisi tėvelio mašinos, kuria jis atveža vaiką į mokyklą. Ar tai irgi turime suvienodinti?“ - pridūrė A.Ragauskas.
Anot jo, socialinės lygybės idėjos subliūkšta, kai mokyklose pradedama laikytis dvejopų standartų: pavyzdžiui, abiturientams išleistuvės surengiamos prestižiniame, prabangiame naktiniame klube.
„Kalėjime kaliniai irgi nešioja uniformas, tačiau vis tiek yra kastos - visi žino, kas yra kas“, - teigė prorektorius.
Neturtingi perka dėvėtas
Šiaulių Lieporių gimnazijoje uniformos nešiojamos nuo 2003-iųjų. Mokyklos direktorė Sigita Malinauskienė pasakojo, kad tokį sprendimą priėmė mokyklos taryba, susidedanti iš mokytojų ir tėvų atstovų.
Iš pradžių mokiniai turėjo nešioti vienodus megztinius trikampiu kaklu, o dabar komplektą papildė švarkai, sijonai ir kelnės. Tiesa, privaloma tik viršutinė aprangos dalis.
„Su uniformomis vaikai tiesiog tvarkingiau atrodo. Nemanau, kad tai suvienodina žmones. Sakyčiau, priešingai - skatina vaiko išradingumą. Įdomu pažiūrėti į vaikus, kurie nešiodami vienodus rūbus sugeba atrasti savo išskirtinumą, sugalvoja originalių aprangos detalių“, - dėstė mokyklos vadovė.
Mokyklinio švarko kaina svyruoja tarp 160-180 litų, priklausomai nuo mokinio ūgio. Kaip elgiamasi, jei tokios sumos tėvai sukrapštyti negali?
S.Malinauskienė sako, kad tokiu atveju mokiniui siūloma alternatyva - 40 litų kainuojantis megztinis. „Dar vienas variantas - dėvėta uniforma. Abiturientai išeidami jas palieka. Vieni už simbolinę kainą parduoda, kiti dovanoja. Dėl uniformų prieinamumo tikrai nėra didelės problemos“, - pridūrė direktorė.
Su uniforma tampa drausmingesni
Šeduvos gimnazijos direktorius Laimutis Škleinikas įsitikinęs, kad mokyklinės uniformos tėvams netgi padeda sutaupyti.
Švarkai su šios mokymo įstaigos emblema kainuoja 60-80 litų. Kelnės ar sijonas mokiniams neprivalomi.
„Uniformos - vienas iš būdų, siekiant, kad visi vaikai būtų vienodi, nesimatytų tos didelės socialinės atskirties. Antra, uniforma mokinį įpareigoja pasitempti. Jei jį mato viešoje vietoje su ja, jis negali blogų dalykų daryti, nes iškart bus aišku, kad tai - mūsų mokyklos mokinys. Trečia, uniformos kuria gimnazijos tapatumo jausmą“, - aprangos kodo pranašumus vardijo L.Škleinikas.
Puikuojasi prabangos prekėmis
Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos direktorius Rimas Budraitis teigia, kad dėl uniformų mokykloje diskutuojama jau ne vienerius metus.
„Visada nuomonės pasiskirsto taip, kad pusė „už“, pusė „prieš“. Kai nėra ryškios nuomonių persvaros, palikome aprangos laisvę. Tačiau ir čia yra keletas taisyklių: apranga turi būti tvarkinga, padori. Kol kas esame patenkinti savo mokinių supratimu, kaip reikia rengtis einant į mokyklą“, - kalbėjo R.Budraitis.
Jis įsitikinęs, kad vienas iš mokyklinių uniformų įvedimo tikslų turėtų būti ekonomiškumas: „Jei uniforma įvedama - tėvams turėtų būti pigiau. Tačiau jei ji kainuoja brangiau nei kasdieniai drabužiai... Nemanau, kad sunkiai besiverčiančias šeimas tai gelbėja“.
R.Budraičio nuomone, ne tik drabužiai, bet ir prabangūs daiktai išryškina socialinius mokinių skirtumus. Pavyzdžiui, vairuotojo pažymėjimą gavę abiturientai mėgsta pasipuikuoti automobiliais.
„Žinote, aštuoniolikmetis automobilį dažnai naudoja tikrai ne kaip susisiekimo priemonę, o labiau kaip įvaizdžio detalę. Su „ratuotais“ mokiniais šiek tiek vargstame: jie ir su motociklu atvažiuoja, būna, ir su keturračiu. Dabar visi, sulaukę pilnametystės, masiškai puola laikytis teisių. Dažnai per susirinkimus sakome: pasirinkite, kas jums svarbiau - brandos atestatas ar vairuotojo pažymėjimas“, - kalbėjo mokyklos vadovas.
Aušra KURIENĖ, psichologė, Paramos vaikams centro direktorė:
Uniformos tikrai nėra skirtos socialinės nelygybės ar lygybės problemoms spręsti. Šiuo klausimu jos tik šiek tiek prisideda, nes suteikia vienodumo. Uniforma turi kitą funkciją - tapatumo, drausmės.
Socialinę padėtį rodo kiti dalykai: ar vaikas gauna nemokamą maitinimą, ar jis gali rinktis mokamus būrelius, lankyti prestižines sporto, meno mokyklas, ar išgali važiuoti į bendras ekskursijas.
Didžiausia bėda ta, kad suaugusieji apie nelygybės problemas nešneka. Vaikai visi yra lygūs, nes nė vienas jų neuždirba - jie turi tėvų pinigus. Apie tai mokyklose turi būti labai aiškiai šnekama.
O uniformos socialinės nelygybės nepanaikina. Gerai, jei mokyklos galvoja apie problemos sprendimą. Klausimas: kokie kiti jų žingsniai? Ar pasiruošta matyti, kalbėti, diskutuoti?
Pirmokai, atėję į mokyklą, nepradeda vienas kitam pasakoti, ką jo tėtis ar mama dirba. Svarbu, ką su šia informacija daro mokytojas, žinodamas, kad vieni gyvena geriau, kiti - prasčiau.
Patyčios mokyklose atsiranda todėl, kad vaikai gyvena suaugusiųjų pasaulyje. Iš suaugusiųjų išmoksta elgtis taip, kaip jie elgiasi. Patyčios yra ne vien mokyklų, bet ir visuomenės problema. Manau, kad šiandien tai didelė bėda. Jei apsidairysime, vakare įsijungsime televizorių, pamatysime, kad mažiausiai 30 proc. eterio yra vienokia ir kitokia patyčių forma.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą