- Viena vertus, džiugu, kad baigiasi tas triukšmas ir nesusipratimai mano aplinkoje. Kita vertus, liūdna, nes yra dar daug nepadarytų darbų. Liūdna atsisveikinti su žmonėmis, su kuriais būtų galima dar daug ką nuveikti, tačiau nebeteks, - sakė Dainius PAVALKIS.
- Ką išskirtumėte iš tų „nepadarytų darbų“?
- Aš manau, kad pirmas pagrindinis darbas būtų Mokslo ir studijų įstatymas. Aš jį vakar pristačiau Vyriausybės pasitarime, pirmą kartą oficialiai. To įstatymo pataisos įneštų aiškumo ir gaivumo į valstybės ir autonomiškų aukštųjų mokyklų santykius. Jei tas įstatymas būtų priimtas, galėtume kalbėti apie esminį kokybės pagerinimą.
Antras dalykas, kurio nespėjau padaryti, - tai kolektyvinės sutarties su švietimo profesinėmis sąjungomis pasirašymas. Ta kolektyvinė sutartis yra beveik parengta, tačiau trūksta mėnesio, dviejų ar net trijų, kad būtų galima kalbėti apie jos pasirašymą.
Trečia, ko aš tikrai nepadariau ir ką reikėjo padaryti, - tai mokyklų direktorių kadencijų įvedimo ir atestacijos tvarkos patvirtinimas, nes, kad ir kaip ten būtų, mokyklų direktoriai yra labai svarbi švietimo grandis. Ko gero, nuo jų daugiausia ir priklauso, ar mokyklose gyvuos patyčios, ar mokiniai dalyvaus neformaliame ugdyme, ar mokytojai dalyvaus kvalifikacijos kėlimo programose ir t.t. Aš tikiuosi, kad tie darbai bus anksčiau ar vėliau padaryti.
- Darbo partija jūsų darbą įvertino prastai. O kokį pažymį pats parašytumėte už tuos pustrečių metų, kai vadovavote Švietimo ir mokslo ministerijai?
- O pagal ką vertinti? Kaip pats jautiesi? Būdamas profesoriumi, dėstytoju dešimtuką labai retai rašydavau. Sau parašyčiau 7-8. Betgi viskas priklauso nuo to, kas mane vertina, už ką vertina, iš kurios pusės vertina ir kieno interesus gindamas. Žinote, mano darbo vertinimų yra kuo įvairiausių.
- Ką dabar veiksite? Neplanuojate grįžti dirbti į sveikatos sritį (iki 2012 m., kai tapo ministru, D.Pavalkis buvo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Chirurgijos klinikos profesorius - red. past.)?
- Iš politikos kol kas neketinu trauktis. Iš tikrųjų galvoju pasižiūrėti, kaip atrodys Darbo partijos suvažiavimas šio mėnesio gale. Tikiu, kad Lietuvoje dar yra sveikų politinių jėgų ir mes galime kalbėti apie programas, o ne tik populistiniais šūkiais.
O atsakydamas į klausimą, ar nenusivyliau politika, galiu pasakyti, kad, ko gero, ne - nenusivyliau. Kalbant apie visumą, nesu nusivylęs. Aš tikiu ir matau, kad politikoje dar yra žmonių, kurie mąsto valstybiškai, kurie galvoja apie Lietuvos ateitį, kurie galvoja apie tai, kaip padaryti, kad visiems Lietuvoje būtų geriau gyventi, ir iš lėto tuos darbus dirba. Sakyti, kad aš išeinu iš politikos, yra per anksti.
- Dalis mokytojų bendruomenės buvo nepatenkinti jūsų darbu. Gal iš tiesų niekas nenori jokių reformų, nors kartu pliekia švietimo sistemą už tai, kad ji neišugdo net bendrųjų gebėjimų?
- Švietimo srityje, kaip ir sveikatos apsaugos ar socialinių reikalų, visi yra ekspertai. Visi viską žino, kaip reikia daryti, ką reikia daryti, kas ne taip daroma. Kaip ir krepšinio trenerių turime daugybę, taip ir švietimo srityje visi galėtų būti konsultantais. Aš manau, kad pokyčių visada norima žodžiais, bet kai tos reformos paliečia ką nors asmeniškai, kai atsiranda būtinybė keistis, tada jau kalbama kitaip. Tada sakoma, kad ne nuo jų tuos pokyčius reikia pradėti, kad dar per anksti. Kitaip tariant, kitus reikia tvarkyti, o juos palikti ramybėje. Žmonės nenori keistis.
Audrius Jurgelevičius, Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pirmininkas:
Jei mokytojai galėtų rinktis ministrą, turbūt pasirinktų kitą, bet turėjome tokį, kokį turėjome, - sakė jis. - Iš tiesų šis ministras labai spalvingas - galima kalbėti ir apie neigiamus, ir apie teigiamus jo veiklos epizodus. Prie neigiamų priskirčiau aiškios veiklos strategijos neturėjimą. Jo ministravimo metu buvo priimti ar planuojami priimti kai kurie keisti sprendimai. Iš priimtų - tai mokslo metų ilginimas. Švietimo bendruomenė - nei mokytojai, nei tėvai, nei mokiniai - tam nepritarė. Mums buvo nesuprantamas ir noras keisti mokyklų vadovų priėmimo tvarką. Ministras buvo užsimojęs tikrinti mokytojų kompiuterinį raštingumą, kalbos kultūros įgūdžius. Tai rodo, kad žmogus blaškėsi arba buvo blaškomas kažkokių povandeninių srovių. O prie teigiamų veiklos epizodų galima priskirti tai, kad jis tikrai mokėjo išklausyti mokytojų, profsąjungų nuomonę. Toli buvo pažengta ties kolektyvine sutartimi. Gaila, kad jis priverstas trauktis būtent tada, kai laukia tos sutarties pasirašymas.
Kol nesibaigs intrigos dėl naujo ministro paskyrimo, švietimo ir mokslo sritis bus be vadovo.
Jei ministerijoje įmanoma dirbti be ministro, švietimo ir mokslo ministro pareigybė nėra reikalinga išvis. Lygiai tą patį galima kalbėti apie bet kurį kitą ministerijos vadovą ar net valstybės vadovą. Tos apgailėtinos intrigos dėl naujo paskyrimo... Iš šono atrodo, kad tai tik ambicijos. Tai rodo, kad tiems žmonėms, kurie įsivėlė į tą ambicijų karą, švietimas yra nė motais. Tas netaikoma tik pretendentui į ministro postą, nes jis šiuo atveju yra tik aplinkybių auka.
Darbo partijos siūlomas kandidatas - Seimo vicepirmininkas V.Gedvilas - mokytojų bendruomenei priimtinas, net jei jį prezidentė D.Grybauskaitė kritikuoja dėl neįvardytų nuodėmių, neva surašytų Specialiųjų tyrimų tarnybos pažymoje.
Iš to, kiek žinome apie tą žmogų, manau, kad jis yra tinkamas. O ar tas manymas teisingas, gali parodyti tik laikas ir jo darbai. Nėra priežasčių manyti, kad jis nėra tinkamas. Nei dalykine, nei moraline, nei jokia kita prasme. Aš manau, kad, jeigu žmogus gali užimti Seimo pirmininko ar Seimo pirmininko pavaduotojo vietą, kas būtų parašyta toje pažymoje, jis yra pakankamai lojalus eiti ministro pareigas.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą