Vaidutis Laurėnas: "Klaipėdos universitetas - kasmet vis labiau jūrinis"

"Niekada neketinome tapti vien marinistais, tačiau mūsų misija - ugdyti jūrinės valstybės piliečius", - akcentuoja naujasis Klaipėdos universiteto rektorius prof. dr. Vaidutis Laurėnas. Gruodžio viduryje ėmęsis naujų pareigų, jis džiaugiasi, kad iki švenčių pavyko patvirtinti ilgai tobulintą įstaigos strateginį plėtros planą 2012-2020 m., kurio pagrindinė idėja - suvienyti skirtingų sričių atstovus, dirbančius po vienu alma mater stogu, glaudžiam bendradarbiavimui ir padaryti šį patrauklų ir įdomų tiek Lietuvai, tiek užsieniui.

Akademinėje bendruomenėje juokauta, kad rektoriaus rinkimuose vienu iš jūsų koziriu tapo pateiktos veiklos programos apimtis - esą ši buvusi gerokai didesnė nei kitų kandidatų...

Taip, kolegos juokėsi, esą surašiau viską, ką galvojau: kadangi dirbu universitete kiek ilgiau, programoje siūliau ne tik didinti, gerinti, tobulinti, bet ir nurodžiau, ką ir kada daryti, todėl taip ir išėjo, - šypsosi V. Laurėnas, 18-a metų ėjęs universiteto prorektoriaus pareigas. - Rimtai kalbant, universiteto tikslai išdiskutuoti seniai ir yra aiškūs; naująją strategiją pradėjome rengti 2009-aisiais, atlikome kelias studijas. Kasmet jaučiamės vis labiau jūrinis univeristetas: prie jūros mokslinių tyrimų, technologijų srities studijų ansamblio prisidėjo ir vadinamasis Jūrinis slėnis, o iš tikrųjų - integruotas mokslo, studijų ir verslo jūrinis centras.

Tačiau niekad neketinome tapti vien marinistais. Jūros tyrimams reikalingi biomedicinos, fiziniai, technologijos mokslai. Bet strategijoje numatėme, kad lygiagrečiai turi būti plėtojami humanitariniai, socialiniai mokslai ir menai - tarsi antras mūsų katamarano plaustas. Šitaip norime išlaikyti daugiasritiškumą - nors neturime Viduramžių kvapo,teisės ir medicinos studijų, KU bene vienintelis iš Lietuvos universitetų plėtoja visas penkias lietuviško klasifikatoriaus mokslo sritis bei menus.

Jų pagrindu norime plėtoti tarpdiscipliniškumą: hidrologai gali bendradarbiauti su archeologais, sociologai - su aplinkotyrininkais. Juolab kad jau turime du tarptautiniu lygiu pripažįstamus tyrimų centrus: Baltijos pajūrio aplinkos tyrimų ir planavimo insitutą bei Baltijos regiono istorijos ir archeologijos insitutą, pasižyminčius tarpdisciplininiais tyrimais. Dar vienas rūpestis - universiteto administracinių ir akademinių padalinių struktūrinis pertvarkymas.

Strategija - daugelio metų kolektyvinio darbo vaisius. O kiek daug universitete reiškia vadovas ir jo asmenybė?

Universitetas - labai įdomi organizacija. Domiuosi, kaip jie valdomi pasaulyje, ir išskirčiau dvi dominuojančias nuomones: viena teigia, kad universitetas gali būti valdomas kaip verslo įmonė, kita akcentuoja jo specifiškumą.

Manau, kad tiesa - kažkur per vidurį, nes universitetui būdingas akademinis anarchizmas. Studentai yra reiklūs ir veržlūs, jie nori studijuoti tai, kas jiems patinka, ir, tarkime, reikalauja pakeisti profesorių. Dėstytojai, ypač - profesoriai, yra orūs, tad studentams ir rektoriui sako: "Mes žinome, ką reikia dėstyti." Mokslininkai - dar viena padermė; jie ambicingi, kryptingi tarsi sportininkai, nori būti pirmi savo tyrimų srityje. Norint valdyti įstaigą, kurioje visi yra raštingi, atsakingi ir argumentuojantys savo nuomonę, reikia nuolat būti diskusijoje, įveikti nesibaigiantį idėjų srautą. Antraip niekuomet nesudarysi paskaitų tvarkaraščio ir neįvykdysi biudžeto, - šypsosi.

Su kokias rūpesčiais žengiate į Naujuosius metus?

Esame įsigiję labai daug modernios įrangos, kurį mūsų mokslo ir studijų įstaigą technologiniu lygiu kelia į pažangiausių pasaulio mokslo centrų gretas. Planavome ne tik pirkti paskutiniam technikos klyksmui prilygstančias naujoves, bet ir jau 2013-aisiais įkurdinti jas Jūrinio slėnio pastatuose. Deja, šių statybos iki šiol nė nepradėtos. Turto mainų programa po krizės tapo neekonomiška, o valstybė neteko galimybių mus finansuoti. Tačiau įgyvendinti projektą privalome iki 2014-ųjų, todėl Jūrinio slėnio programa - nuolatinis mano darbotvarkės klausimas, nes kito tokio šanso gali neturėti nei KU, nei Lietuva.

Studijuoti pradedančiam jaunimui aktualūs ir buitiniai dalykai. Kaip sekasi spręsti viena iš opiausių - bendrabučių - problemą?

Du trečdaliai KU bendrabučių yra apverktinos būklės. Porą bendrabučių reikėtų uždaryti - kalbu kaip rektorius ir tėvas, bet prastos sąlygos pigiame būste daugeliui yra parankesnis variantas nei nuomotis privačius butus rinkos kainomis. 2012-ųjų pavasarį už Mokslo ir technologijų parko turėjo būti iškilęs naujas 600 vietų bendrabutis, tačiau kol kas jis - tik piešiniuose.

Turto bankui nepavyksta parduoti senų bendrabučių tokia kaina, kad iš gautų lėšų būtų galima statyti naujus. Kita vertus, pinigų tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje yra - gauname pasiūlymų investuoti į bendrabučių, laboratorijų ir informacinių centrų statybą. Bet įstatymų bazė tokia, kad universitetai ir daugelis panašių įstaigų negali būti koncesijos gavėjai, o valstybinės institucijos, kurios tai gali, neturi nei žmogiškųjų išteklių, nei noro dalyvauti šiuose procesuose. Kadangi tokioje situacijoje yra ne vien mūsų universitetas, tikimės surasti sprendimą bendromis jėgomis su kitomis aukštosiomis mokyklomis.

Ambicingiems projektams įgyvendinti reikia ir savarankiškai dirbančių, atsakingų, pasirengusių žmonių, tačiau tokie specialistai prašosi atitinkamo atlygio, dėl jų sunku konkuruoti su privačiu sektoriumi, kur atlyginimai didesni. Papildomas stimulas gali būti nebent asmeninis patriotizmas ir ambicijos.

O kaip sekasi pritraukti studentų?

KU nėra Lietuvos universitetas numeris vienas. Turime programų, kurios lūžta nuo studentų gausos, bet jose nesiseka suburti gero dėstytojų kolektyvo. Yra tokių, kur dirba puikūs dėstytojai, tačiau studentų nėra, nes, pavyzdžiui, praėjo konkrečios specialybės mada. Studijų krepšelio sistema, kuri turi tiek pranašumų, tiek trūkumų, padeda būsimiesiems studentams pasirinkti, jų nuomone, geresnį universitetą, bei, gavus valstybės finansuojamą vietą Vilniaus arba Kauno aukštojoje mokykloje, išvažiuoti, užuot konkuravus gimtajame mieste. Manau, studentų sumažėjo po lygiai dėl dviejų priežasčių: krepšelio sistemos bei demografinės situacijos.

Tuo metu Trečiojo amžiaus universitetas - itin populiarus.

Taip, jį sumanęs prof. Artūras Razbadauskas pataikė į dešimtuką. Turime ir Jaunųjų mokslininkų mokyklą: čia į informatikos, dizaino užsiėmimus užsirašo 30-40 interesantų, o štai psichologijos paskaitų atvažiuojama klausytis šeimomis. Visa tai - universiteto rinkodara. Be to, 45 proc. mūsų studentų yra klaipėdiečiai, tad turime puoselėti ryšį su miestu. Kita vertus, kai kurių renginių, pavyzdžiui, Tyrėjų nakties, patirtis rodo, kad esame įdomūs ir vilniečiams.

Geriausia reklama - techninis įrengimas ir dėstytojų autoritetas. Pastaruoju aspektu ypač džiugu dėl mūsų humanitarų bei menininkų, kurių gretose apstu tituluotų asmenybių. Į Menų fakultetą traukia ne kas kita, kaip dėstytojai. Beje, naujų veidų dėka situacija šiame fakultete, dėl kurios teko būgštauti anksčiau, stabilizavosi. Tikiuosi ir linkiu, kad pripažinimą pelnys ir mūsų "tiksliukai".

Kaip jūs pats pasirinkote KU?

Mano istorija keista. Į Klaipėdą atsiyriau alkūnėmis: po studijų Maskvos M. Lomonosovo universitete mane ketino paskirti į Šiaulius, bet aš, ignalinietis, svarsčiau, kad leidusis į tokią kelionę reikėtų atkakti iki pajūrio.

Ministerijoje įrodinėjau, kad noriu važiuoti į uostamiestį, nes Šiaulių pedagogininio insitutas čia turėjo padalinį - Klaipėdos ikimokyklinio auklėjimo fakultetą. Galiausiai man liepė tartis su šio instituto prorektoriumi. "Laurėnai, važiuosite į Šiaulius. Jeigu ne - atimsiu diplomą", - į diskusijas nesileido šis. Aš įžūliai atkirtau: "Ne jūs davėte, ne jūs ir atimsite." Kai po trylikos metų tapau KU prorektoriumi, jis mane pasveikino. "Pameni, kaip man vos infarkto neįvairei? - juokėsi. - Bet aš džiaugiuosi, kad tau nusileidau." Kai galiausiai gavau paskyrimą į Klaipėdą, mamos kaimynė Ignalinoje ją užjautė: "Danute, kaip tau nepasisekė - Vaidą į svieto galą nugrūdo!"

Uostamiestyje pradėjau dirbti 1981-aisiais. Įsikūrus Klaipėdos universitetui, pradėjau vadovauti katedroms, po kurio laiko pradėjau dirbti administracinį darbą.

Neturėjote pagundų išmėginti jėgas kitur?

Apie 1996-uosius mane kvietėsi į vieną Vilniaus universiteto padalinį vadovo pareigoms. Bet nesusigundžiau: jaučiausi prisidėjęs prie naujojo, Klaipėdos, universiteto gimimo ir tai labai branginu.