Arkadijus Vinokuras: "Kai atsibostu sau, tampu Misteriu Arkadu"

Arkadijus Vinokuras: "Kai atsibostu sau, tampu Misteriu Arkadu"

Žodis "išbandęs" nėra tikslus. Aš visa tai darau. Jei atsiranda galimybė versti, - verčiu. Atsibosta, - rašau. Noriu savo gyvenimą nugyventi įdomiai. Esu Arkadijus Vinokuras, kuris, atsibodęs sau, virsta Misteriu Arkadu.

Esate dviejų valstybių pilietis - Lietuvos ir Švedijos?

1975 metais išvažiavau į Austriją, iš ten - į Izraelį, o 1976 metais persikėliau į Švediją. Ten pragyvenau 27-erius metus. 1980 metais man suteikė Švedijos pilietybę.

Kas privertė palikti tų laikų Lietuvą?

Buvau iš tų žmonių, kurie rodė nepasitenkinimą sovietine sistema. 1971 metais įkūrėme Baltijos antisovietinę jaunimo organizaciją. Suėmė ir įkalino. Platinome pogrindines knygas ir jauniems vaikinams padėdavom bėgti iš Tarybinės armijos. To meto disidentams taikė griežtas bausmes - siųsdavo į kalėjimą arba į psichiatrinę ligoninę. Man grėsė aštuoni įkalinimo metai už pagalbą dezertyrams. Esu žydiškos kilmės. Todėl vietoj kalėjimo pasirinkau emigraciją į Izraeilį.

Kas inspiravo jūsų drąsą veikti prieš sovietų valdžią ir tapti persona non grata?

Buvau ne vienas. Veikėm kartu su draugais. Jaunystėj negalvoji apie pasekmes. Reikšmės turėjo ir pantomimos menas - tai buvo vienintelė galimybė sakyti viską, ką galvojome. Niekas negalėjo cenzūruoti.

Kodėl grįžote atgal? Juk Švedijoje menininkui sudaryta daugiau galimybių?

Žmogus pats susikuria galimybes ir sąlygas, kurios atitinka jo poreikius, nesvarbu kokioje šalyje jis gyvena - Švedijoje ar Lietuvoje. Gyvenimas Lietuvoje daugumai žmonių nėra lengvas. Ypač nelengva meno žmonėms. Bet menininkas negali būti priklausomas nuo institucijos. Jam reikalinga laisvė. Tarkim, Švedijoje aktorius turi visas socialines garantijas, kurios palengvina gyvenimą. Asmeniškai man tai - kūrybinė mirtis. Geromis sąlygomis kurti sunku.

Vaidinti Lietuvoje ir Vakaruose - du skirtingi dalykai, bet aš norėjau grįžti namo. Be to, dalį savo veiklos ketinu skirti visuomenei, kad ji taptų saugesnė ir humaniškesnė.

Ar laikote save kosmopolitu?

Kosmopolitizmas - tai platesnės pažiūros, kurios palengvina gyvenimą. Ar reikia prisirišti prie vietos, kur gimei, kur viskas pažįstama? Manau, kad taip, nes žmogus negali būti be šaknų. Tiek metų pragyvenęs svetimoje šalyje, jaučiau, jog Lietuvos man labai trūko. Trūko tos vietos, kur pasakai žodį, ir tave visi supranta. Mano draugas, cirko direktorius, sakydavo: "Arkadijau, tu tik kalbi lietuviškai". Aš taip nemanau. Galbūt esu labiau atitrūkęs nuo provincialumo ir geriau susipažinęs su vakarietiška kultūra. Man tai padeda suprasti žmones ir būti tolerantiškam.

Kur Jūsų šaknys?

Kaune. Kauno senamiestyje prabėgo mano linksma ir nerūpestinga vaikystė. Blogai pasijaučiau paauglystėje, kai suvokiau, jog gyvename ne taip, kaip norime. Visada norėjau būti laisvas. Toks dabar ir esu.

Ar noras būti laisvam ir pagimdė susidomėjimą teatru, metaforomis ir iliuzijų pasauliu?

Tai paveldėjau iš mamos, kuri ir dabar, būdama 74-erių, šoka ir dainuoja. Izraelyje su draugėmis net tapo pensininkų festivalio nugalėtojomis. O teatras - galimybė pabėgti nuo savęs. Būdamas Arkadu, galiu daryti tai, ko Arkadijus sau neleidžia. Kiekvieną sekundę stengiuosi padaryti įdomią. Nuobodumas užmuša. Mano tikslas - grožėtis ir jausti gyvenimo malonumą. Panašiai kaip su moterim...

Esate avantiūristas?

Jei turite galvoje nuotykius, - taip. Be jų negaliu gyventi. Jei jų nėra, - susigalvoju pats.

Ar šeima Jus supranta?

Sūnus mąsto tolerantiškai. O žmonos Aušros (Aušra Chlevickaitė - dailininkė. - Aut. past.) nenustoju stebinęs. Ji gimė ir visą laiką gyvena Lietuvoje. Natūralu, jog požiūriai į tam tikrus dalykus nesutampa. Tačiau mūsų tikslas - pažinti vienam kitą. Žmogus nėra tobulas. Todėl ko nors reikalauti iš jo negalime. Tolerancija turi padėti išspręsti tarpusavio nesutarimus.

Mokate daug kalbų. Režisierius J. Miltinis yra pasakęs: kiek kalbų moki, tiek gyvenimų gyveni.

Eilėraščius rašau penkiomis kalbomis. Negaliu jų versti iš vienos kalbos į kitą - dingsta grožis. Kalbant švediškai, mąstymas transformuojasi į švediškąjį mentalitetą, žodis įgauna skambesį. Todėl ir eilėraščiai, rašomi ta kalba, gražesni nei verstiniai.

Tarkim, "Tavo akys nakties juodumo" ispaniškai skamba visiškai kitaip nei lietuviškai (deklamuoja ispaniškai. - Aut. past.). Tardamas tai ispaniškai, jaučiu juodų akių aistrą... Gal J. Miltinis ir teisus.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder