Iš didmiesčio į kaimą...
Daiva Dlugoborskienė gimė ir augo Kaune, gausioje šeimoje. Turi tris seseris ir brolį. Ten susipažino ir su savo vyru, apsivedė, susilaukė dvynukų. Laikinojoje sostinėje šeima gyveno gerai. Daiva dirbo siuvykloje, vyras taip pat turėjo darbą. Kiekvieną vasarą galėdavo sau leisti ir prie jūros nuvažiuoti pailsėti.
Tačiau prieš aštuonerius metus Dlugoborskių gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Daivos senelis, gyvenantis Degučiuose liko gyventi vienas. ,,Kažkam reikėjo čia sugrįžti ir jį prižiūrėti arba vežti į senelių globos namus. Tačiau aš pasiryžau, nusprendžiau palikti gyvenimą mieste ir kraustytis į senelio sodybą. Ir vyrui pasakiau, kad aš jau nusprendžiau. Jis sutiko“, - pasakojo Daiva. Tiek Daiva, tiek jos vyras visą savo gyvenimą gyveno Kaune.
Ten ir visi jų artimieji, tėvai, broliai, seserys. ,,Degučiuose mes visiškai vieni. Tačiau nors gimiau ir augau Kaune, visos mano vasaros buvo praleistos šioje senelių sodyboje. Galbūt todėl mane ir traukė sugrįžti“, - kalbėjo moteris. Seserys dar bandė Daivą atkalbėti. Juk ji pasiryžo palikti visus savo artimiausius žmones, jie nebegalės, esant reikalui, padėti jai, sakė, kad čia tik vargti turėsianti. Seserų žodžiai išsipildė... Tačiau tuomet niekas neperkalbėjo Daivos. Ji, vyras ir trys jų sūnūs atsikraustė į senelio sodybą. ,,Tuomet, kai atsikraustėme, čia buvo baisu... langai bebaigiantys išvirsti, grindys sulūžusios, nebuvo net vandentiekio, - prisiminė Daiva. – Buvo be galo sunku, senelis nepratęs prie mūsų, mes – prie jo, atsitikus bėdai neturėjome artimųjų, kurie galėtų mums padėti. Seserų žodžiai išsipildė, prasidėjo mūsų vargai“.
Po truputėlį šeima tvarkėsi, įsivedė vandentiekį, susitvarkė langus, grindis, namą aptvėrė tvora. Ir viskas, daugiau niekam neturėjo pinigėlių. Be to, vos po metų gimė ketvirtasis Dlugoborskių sūnus.
Daiva įsidarbino Žemaičių Naumiesčio mokinių bendrabutyje budėtoja, čia gauna minimalų 800 Lt atlygį, vyras taip pat kurį laiką ten dirbo, tačiau jam sumažino atlyginimą, teko dirbti tik puse etato. Tuomet šeimos pajamos buvo vos 1 150 Lt per mėnesį. Septynių asmenų šeimai išgyventi buvo itin sudėtinga.
Vyriausieji dvyniai, kuriems dabar jau 19 metų, mokėsi Degučių mokykloje, taip pat muzikos mokykloje. Vėliau įstojo į Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją, bet tik metus galėjo ten mokytis. Jie grojo akordeonu, o mokytojai reikalavo, kad dvyniai nusipirktų savo instrumentus. Tėvai tam pinigėlių neturėjo. Konservatoriją teko palikti... Tačiau ir tie metai jiems davė labai daug. Dabar jie groja namie, vienas su akardeonu, kitas – sintezatoriumi. Abu mokosi Šilutės žemės ūkio mokykloje, žinoma, ir dirba. Vienas Šilutėje, kitas – Klaipėdoje.
,,Bet vis tiek jiems reikia padėti, atlyginimai jų nedideli, o būna ir nesąžiningų darbdavių, kurie nesumoka visų uždirbtų pinigų. Tačiau kad ir kai ten būtų, gerai, kad bent truputėlį užsidirba. Mums vis lengviau“, - rūpesčiais dalijosi Daiva. Vidurinysis sūnus mokosi Žemaičių Naumiesčio gimnazijoje, taip pat mokėsi groti klarnetu ir altu, tačiau vis dėlto futbolas muziką nugalėjo. ,,Nespėjame gydyti jo lūžių, gerai, kad bent jau apsidraudę esame“, - pasakojo degutiškė. Pats mažiausiasis Dlugoborskių sūnus šiemet pradėjo eiti į pirmą klasę.
Užsienyje laimės nesurado
Prieš metus Daivos vyras gavo pasiūlymą dirbti Vokietijoje, išvažiavo. ,,Truputėlį mūsų finansinė padėtis pagerėjo, galėjome atiduoti skolas“, - džiaugėsi moteris. Dirbo ten keturis mėnesius, o tuomet jį apgavo. Į Lietuvą grįžo neturėdamas nė 100 eurų, o likusių uždirbtų pinigų taip ir nebesumokėjo. Vis žadėjo, kad greitai galės atvažiuoti toliau dirbti, taip melavo pusmetį. Tuo metu septynių asmenų šeima gyveno iš Daivos uždirbamų 800 Lt. ,,Abu puolėme į depresiją, buvo labai sunku.
Galiausiai supratome, kad vyras taip ir nebeišvažiuos į Vokietiją, teko stoti į biržą, kad ir kaip nenorėjome“, - prisiminė degutiškė. Tačiau niekada nei Daiva, nei jos vyras nenustojo ieškoti darbo, bet kol kas nieko nesurado. ,,Taip ir gyvename. Tik šį mėnesį buvo kur kas geriau. Gavome 900 Lt socialinę pašalpą“, - sakė moteris.
Auginami gyvuliai padeda nebadauti
Šeima stengiasi išsiversti kaip begalėdami. Šiuo metu augina karvę, buliuką, kiaulių, daržovių. ,,Turime ir savo pieno, varškės, mėsos. Jei neaugintume gyvulių, nežinau kaip išgyventume. Kai šeimoje net šeši vyrukai, daug maisto reikia, o iš kur gausi pinigėlių viskam nupirkti. Būtų neįmanoma“, - pasakojo pašnekovė. Nors Daivos senelis ir gauna pensiją, tačiau prie išlaidų prisidėti nenori. Esą jie gyvena jo namuose, todėl privalą jį išlaikyti. Taip pat geri žmonės šeimai atiduoda rūbų, baldų. ,,Aišku, gal kam nors gėda būtų apie tai pasakoti, bet ką padarysi, toks tas gyvenimas“, - pripažino moteris.
Išvažiuoti niekur negali
Kadangi šeima prižiūri Daivos senelį, jo ilgesniam laikui palikti vieno negali. Jam 89-eri, yra neįgalus, pats net valgyti nepasiimtų, be to, mažai vaikšto, į lauką taip pat nebeišeina. Todėl namuose bent vienas šeimos narys turi pasilikti. Pas artimuosius į Kauną šeima visai nenuvažiuoja, labai toli, o ir senelio nepaliks vieno.
Tapydama užmiršta bėdas
Dar gyvendama Kaune Daiva įstojo į Lietuvos tautodailininkų sąjungą. Moteris tapo labai gražius paveikslus, ne vienas jų dalyvauja parodose. Ir dabar jie beveik visi yra iškeliavę į Vilnių, eksponuojami parodoje. ,,Iš paskutiniųjų stengiuosi įsigyti dažų, popieriaus, rėmelių. Atsikrausčiusi į Degučius tapybą truputėlį apleidau, tačiau piešdama aš užmirštu apie visas problemas, tik tuomet atsipalaiduoju“, - pasakojo Daiva.
Ji taip pat priklauso ir Degučių bendruomenei, padeda rengti šventes. Ši veikla padeda atitrūkti nuo kasdienių rūpesčių, bent taip moteris gali užsimiršti. Pasak Daivos, jei visuomet būtų namuose, ją apniktų depresija, todėl stengiasi visur dalyvauti.
Džiugu, kad žmonės, kurie nors ir labai mažai turi, jiems itin sunku gyventi ir vis tenka kęsti nepriteklių, bando į savo gyvenimus įnešti ir šviesių spalvų. ,,Aš esu optimistė ir vis galvoju, kad kada nors tikrai gyvensime geriau!”, - neslėpė Daiva.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą