Astai Pilypaitei – 50: apie sustoti privertusią ligą, mylimojo staigmenas ir viltis dėl vaikų ateities

Kad sausio 16-ąją į 50-metį įžengusi Asta Pilypaitė taps dainininke, nujausti buvo galima dar vaikystėje, kai autobuso keleivius mergaitė džiugindavo traukdama „Ne, nereikia ašarų“. Tačiau šiandien, duodama interviu 15min, moteris sako, kad didžioji dalis dalykų jos gyvenime buvo neplanuoti. Žinoma, ji niekaip negalėjo numatyti ne tik karjeros momentų, bet ir skaudžių asmeninio gyvenimo įvykių, iki šiol palikusių randų. Nors šis interviu toli gražu ne vien tik apie tai.

Juk A.Pilypaitė į 50-metį įžengė itin optimistiškai – nepaisant to, kad anksčiau nė nenumanė, jog jubiliejų minės pasaulyje tvyrant pandeminiam chaosui, ji yra tikra, kad „tuoj prasidės naujos dienos pradžia“ (tai – citata iš naujausios atlikėjos dainos „Naujos dienos pradžia“), kurį ji pasitiks dar stipresnė ir į gyvenimą žvelgs atviromis, smalsumo kupinomis akimis.

Pašnekovė sako, kad jaučiasi lyg 20-ies, ypač, kai vis dar yra pirmų kartų – pavyzdžiui, maudynės lediniame vandenyje ar voliojimasis sniege. Ir naujos dainos, ir neseniai prasidėjusi politinė veikla (nors pati žodį „politika“ į savo biografiją rašo dar nedrąsiai)...

Dabar jubiliatė gali džiaugtis karjeros pasiekimais, dviem užaugintomis dukromis ir mylimojo draugija, tačiau su ja pasikalbėjome apie įvairius karjeros ir asmeninio gyvenimo etapus. Nes jos, kaip ir mūsų visų, gyvenimuose taip pat būta tiek šilto, tiek šalto. Ir to taip lengvai nenubrauksi, juk be praeities nebūtų dabarties.

– Asta, jūsų jubiliejus išpuolė būtent tokiu metu, kai didelės šventės neiškelsite. Ar labai dėl to apmaudu?

– Kadangi karantinas ne taip staiga ir prasidėjo, logiška, kad švęsti nelabai ir planavau. Tai ne tokia šventė, kurią planuoji prieš metus.

Ir visai man dėl to nėra liūdna. Yra, kaip yra. Netgi manyčiau, kad visai gerai, jog minėsiu ramiai. Manau, 51-ąjį gimtadienį švęsti galima gal net labiau negu 50-ąjį, nes 50-imt yra toks naujas skaičius, prie kurio reikia prisipratinti. Taip ir mąstau – prisipratinsiu truputėlį, o kai sukaks 51-eri, tada jau atšvęsiu (šypsosi). Man netgi labiau norėjosi švęsti, kai suėjo 49-eri metai, negu jubiliejų, nes tai tiesiog tokia kaip etapo pabaiga.

– Vadinasi, jaučiate įžengianti į naują etapą? Kaip pati žiūrite į šį skaičių?

– Kai sulauki 18-os, būna vienoks etapas. Vėliau, atsimenu, kalbėdavome su į 30-metį įkopusiomis draugėmis, ar keičiasi kažkas sulig tuo skaičiumi. 40-ies kažkaip viskas natūraliai. O 50-imt jau yra pusė gyvenimo, tai reikia gal kažkaip prisėsti ir pamąstyti.

Bet ši sukaktis manęs visai negąsdina. Atrodo, kad tai kaip tik auksinis metas, kai tu dar viską gali, dar ne viską žinai, kai dar tiek daug norisi išbandyti, pajausti. Niekas su tuo nesibaigia.

Vienas iš mano vyresnių pažįstamų yra pasakęs: „Galvoji, kad jaučiuosi 70-ies? Ne. Man tas pats – kaip 20-ies buvau tada, taip ir dabar toks pats esu viduje.“ Man lygiai tas pats. Esu tokia pati smalsi, daug ko dar nežinanti ir norinti sužinoti, kaip ir buvau 20-ies, gal net labiau. Jei tik sveikata leidžia, galima veikti viską tą patį, ką veikei 20-ies.

– O ar svarbios jums gimtadienio staigmenos?

– Yra žmonių, kurie vengia pasakyti, kad šiandien jų gimtadienis, bet aš jo laukiu, man visai smagu ir nesibodėdama pasigiriu kad ir kirpėjos kėdėje sėdėdama. Dovanos, staigmenos yra labai smagu, bet svarbiausia – dėmesys. Esu išsaugojusi visus savo dukryčių laiškelius, jų pačių rankelėmis pagamintus atvirukus, kuriuose parašyti patys brangiausi, širdį šildantys žodeliai. Esu daug kartų palepinta dovanotomis kelionėmis, kai kartais net nežinodavau, kur skrendu (šypsosi). Oi, kaip jų pasiilgau! Man patinka, kai mane stebina.

Vienas iš tokių ryškiausių prisiminimų – 40-metis, kai mano gyvenimo draugas meistriškai suorganizavo didžiulę staigmeną. Savaitę prieš buvo daug įtampos, nes galvojau, kas čia, kad jis vis kažkur išeina, kažkur skambina... Ir paskui aš supratau, kodėl.

Jubiliejaus dieną su juo ir dukromis nuvažiavome į restoraną, kuriame prieš tai nebuvau buvusi, šventinės vakarienės. Įėjus grojo muzikantai. Galvojau, groja tai groja. Bet tada prasidėjo – draugas pasveikino, tuomet atėjo vieni draugai, kiti, treti, mama, tėtis, brolis, iš Švedijos draugė. Ir taip suėjo didžiulis mano pačių artimiausių būrys. Net mano mylimas kolega pusbrolis (taip meiliai aš jį vadinu) Kastytis Kerbedis nudžiugino.

Tai man buvo tikrai didžiulė staigmena, buvau euforijoje. Viskas baigėsi fejerverkais, vyko didžiulė grand fiesta.

– Minėjote, kad 50-metis yra metas, kai norisi daug ką apmąstyti. Ar pastaruoju metu dažnai pereinate visus tuos metus, prisimenate, kas buvo gerai, kas blogai?

– Dabar tikrai tas laikas, kai lenda nostalgija, sentimentai. Atsigręži į senus draugus, norisi su jais pabendrauti. Ir tėvų siaubingai pasiilgstu. Galbūt tai lemia ne tik 50-metis, bet ir laikotarpis, kai negalime vieni su kitais susitikti. Nuotoliniu būdu pabendrauji su draugais ir pagalvoji – kodėl taip retai matomės?

Manau, dabar visiems toks metas, pasiilgstame vieni kitų, kyla daug prisiminimų. Kai gyvenimas lėkė, bėgo, tada gal ir pražiopsodavom daug ką. O dabar esu ramesniame lygmenyje, viską labiau pastebiu.

– Per tuos metus daug nuveikta. Kokius išskirtumėte svarbiausius savo gyvenimo etapus?

– Kada nors ant lapo reikėtų susidėlioti visą savo diskografiją ir istoriją (juokiasi). Šiuo metu iš tiesų kyla noras susirinkti visą archyvą, juk daug kas pražiopsota, daug kas atrodė elementaru – ai, čia apdovanojo, ai, čia dar kažkas. Aš niekada nedariau pompastikos iš savo pasiekimų, tiesiog būdavo smagu, tuomet tas etapas praeidavo ir žvalgydavausi kažko naujo. Bet dabar jau norisi viską susirinkti, kad galėtum pasakyti, kur buvo didžiausi pasiekimai, kur geriausias laikas.

Iš tiesų daug buvo tokių etapų. Pati pradžia grupėje „Sekmadienis“ ir apskritai mano atėjimas į muzikinį gyvenimą buvo visiškai neplanuotas, netikėtas, staigus. Tarsi įsėdai į kokį ekspreso traukinį, jis pradėjo vežti ir nesustoja, tik retkarčiais palėtina tempą.

Kadangi teko gyventi ir tarybiniais laikais, papasakoti jaunam žmogui yra apie ką. Vaikams pasakoju ir iš tikrųjų jiems labai įdomu, kaip taip galėjo apskritai būti.

Gražūs etapai, kai susipažinau su savo mylimiausiais vaikystės atlikėjais. Pati klausiausi a. a. Janinos Miščiukaitės, kuri iki šiol – mėgstamiausia mano Lietuvos dainininkė. Su visais mano mylimais muzikantais, kurių klausiausi juostiniuose magnetofonuose, prasidėjo pažintys, bendri koncertai. Šitas etapas buvo labai ryškus.

Paskui – pačios solinė karjera. Dabar daugeliu atveju vis tiek yra prodiuseriai, jie randa talentus, su kuriais dirba. O aš viską dariau pati ir dažniausiai neplanuotai. Plano pradėti solinę karjerą neturėjau, išeiti iš grupės – irgi.

Ir su grupe „Johnny2bad“ iš Birmingamo jokio didelio plano nebuvo, negalėjau įsivaizduoti, kad koncertuosiu su tikrai žinoma Anglijos grupe. Taip pat ir televiziniai projektai. Niekas neplanuota, bet į viską eita labai nuoširdžiai ir atviromis akimis.

Nostalgiški prisiminimai ir iš televizijos – vestų laidų „Ledo žvaigždės“, „Sekmadienio loto“, „Įžiebk Kalėdų žvaigžde“. Taip pat ir pati čiuožiau ant ledo, su Alytaus choru „deŽavu“ laimėjau „Chorų karus“, nuostabus projektas buvo ir „Lietuvos supermiestas“.

– Prisiminkime, kaip išvis jūsų gyvenime atsirado muzika?

– Kiek vaikystėje save pamenu ir kiek tėvai pasakojo, aš visada dainavau. Kaip ir mano mažoji Rūta – kai tik pradėjo leisti garsą, taip pradėjo dainuoti. O mano mylimiausia vaikystės daina buvo „Ne, nereikia ašarų“. Sakė, kai užtraukdavau autobuse, tai žmonės tikrai suklusdavo. Ir visa giminė sakydavo – šita tai jau bus dainininkė (šypsosi).

O vėliau atėjome trys draugės į atranką pas „Sekmadienio“ vadovą Antaną Dargį. Aš ir mano bendraklasis Vaidas Taurinskas, kuris iki šiol groja grupėje „Pelenai“, patekome į pionierių ansamblį. Ten dainavau trumpai, nes iškart pakvietė į suaugusiųjų kolektyvą. Dainuoti pradėjau 1985-aisiais, o 1987-aisiais jau buvau prisijungusi prie „Sekmadienio“.

Dalyvavome festivalyje „Baltijos jaunystė“, kur pasirodydavo visos įžymiausios grupės. Po jo buvome pakviesti prisiglausti prie filharmonijos, vyko dideli jos planuojami turai po Lietuvą. Taigi, labai greitai pradėjau koncertuoti ir mano karjera vyko atvirkštiniu būdu. Būna, žmonės mokosi, o tik paskui prasideda praktika, bet man iškart buvo praktika ir tik tada pradėjau mokytis.

– O ar daug tokių gyvenimo momentų, dėl kurių gaila? Kuriuos, jei galėtumėte, pakoreguotumėte?

– Vis tik labiausiai negaliu atsikratyti praradimo, kaltės jausmo dėl šeimos (atsidūsta). Šioje situacijoje toks jausmas, kad kažkas nebaigto, ką galbūt galėjau pasukti kaip nors kitaip. Tarsi nepabaigtas gyvenimo etapas. Ne tai, kad nepavykęs, juk turiu nuostabias dukras, bet neįvykęs. Sakykim, rašai albumą ir jo nepabaigi, tai ir čia — lyg nutraukta kelio dalis.

Galbūt daugiau laiko reikia, kad tai priimtum kaip pamoką. Bet šioje vietoje dalyvauja ir vaikai, tad man vis tiek neišeina dorotis su mintimi, kad liūdna, jog vaikai taip ir neužaugo pilnoje šeimoje. Todėl turiu labai didelę viltį, tikėjimą, kad jie patys turės tvirtas šeimas, bus laimingi ir tada aš, kaip močiutė, jausiu šeimyninę pilnatvę.

Tos pilnatvės tikrai iki šiol trūksta. Vyresnioji jau vis tiek turi savo gyvenimą, o ir mažylei jau vos ne 16 metų, nors man ji vis dar mažylė. Su vaikais yra vienas gyvenimas, su draugu – dar kitas. To bendrumo, bendrų interesų paieškos – truputį sudėtingas procesas.

Vieniems skyrybos nepalieka didelio palikimo galvoje, o man paliko. Galbūt dėl to, kad aš kiek seno kirpimo. Aišku, nesu už tai, kad šeimos gyventų barniuose, smurte ar dar kažkur, bet tas šeimos aspektas man yra didžiausias praradimas.

O kalbant apie muziką, galvoju, kad daug daugiau galėjau padaryti su grupe „Johnny2bad“, nes mūsų bendrystė buvo labai sėkminga. Buvo pasiūlymų toliau kartu koncertuoti, bet mano nepasitikėjimas ir galbūt kalbos barjeras užkirto tam kelią.

Todėl dabar vienas iš tikslų yra pagilinti anglų kalbos žinias, nes negaliu su vaikais nei filmų pažiūrėti, nei susišnekėti su anglakalbiais. Toks apsileidimas iš mano pusės.

– Nors nuo skyrybų praėjo daugiau nei dešimtmetis, tos nuoskaudos iki šiol persekioja?

– Gal nevadinčiau to nuoskaudomis. Tik būna kažkokios akimirkos, kada pagalvoji, jog vis tik norėtųsi tos pilnatvės. Išlenda ir liūdesiai, ir džiaugsmai.

Man visada viskas vyksta kažkaip sudėtingiau. Nors pagal Zodiaką aš Ožiaragis, tai kuo kalnas statesnis, tuo tada esi stipresnis.

– Kaip sulig įgyta patirtimi pasikeitėte pati?

– Esu labiau apgalvojanti. Ir kai paklausia, kodėl manęs mažiau viešoje erdvėje, renginiuose, tai irgi galiu atsakyti, kad viskas išėjo natūraliai, nes kartais tiesiog stabteli. Arba kažkas kitas tave sustabdo...

Prieš kelerius metus mane sustabdė skydliaukės liga, kurią, manau, ir paskatino tas žiaurus lėkimas, kai viskam sakydavau „taip“ – projektams, interviu. Leki, leki, o juk visada šalia buvo ir vaikai... Tokie sustabdymai paskui ir priverčia pasverti, reikia ar nereikia.

Nors ir dėl savo pedagoginės veiklos turėjau paaukoti daug viešumo. Yra daugybė renginių per metus, į kuriuos net ir norėdama neneidavau, nes vakare dirbu. O kai neini, greitai pasidarai kviečiamų sąrašų apačioje arba visai iškrenti.

– Matyt, prie jūsų dingimo iš viešumos prisideda ir televizija, pastaruoju metu jūsų čia taip dažnai nematome.

– Esu dalyvavusi daugybėje projektų, laidų, bet paskutiniu metu tiesiog atsirenki, ar nori ir, svarbiausia, ar gali dalyvauti. Per tiek laiko dar ir perpranti žaidimo taisykles – ateini šnekėti tau priimtina tema, o vėliau viskas pateikiama kitame kontekste.

Mano manymu, Lietuvos televizijose trūksta pramoginių laidų, kur žmonės dainuoja, žaidžia, smagiai varžosi. Muzikiniame ar kokiame pramoginiame projekte mielai sudalyvaučiau. Iš ten geri prisiminimai.

– Kaip tik norėjau paklausti apie neigiamas pramogų pasaulio puses. Esate su jomis susidūrusi?

– Aš pati laidose visada būdavau nuoširdi ir kažkokio pakenkimo man nebuvo. Kiek esu susidūrusi su šou verslu, kažko labai neigiamo nepastebėjau. „Kaip žiūri, taip ir matai“ – man labai patinka šie Andriaus Mamontovo dainos žodžiai. Ir iš tikrųjų, jei kalbėdavau, kalbėdavau nuoširdžiai, ir matydavau, kad visi aplink yra nuoširdūs.

Aišku, dabartiniame šou versle vis girdžiu apie kažkokias intrigas, bet aš savo laiku to nebuvau patyrusi. Ir tarp kolegų nebuvo jokios konkurencijos. Visi tiesiog darėm, dainavom. Buvo įdomu ir dabar yra įdomu, svarbu eiti sava kryptimi. Muzika yra gėris, tad apie jokias intrigas negali būti nė kalbos (šypsosi).

– Palikime praeitį ir pakalbėkime apie dabartį. Pastarieji metai atlikėjams nelengvi, tačiau ne vienam jie padovanojo ir atradimų. Kokie jie buvo jums?

– Žinoma, sudėtingas laikas visiems, nutrūko ir mūsų su Ryčiu Cicinu turas, nors, laimei, nedaug koncertų buvo likę. Tačiau pirmą karantiną aš priėmiau labai ramiai ir su padėka. Matyt, tikrai reikėjo sustoti. Ir buvo gerai, nes su dukra piešėme, parodą pasidarėme. Buvo įdomu pabūti su ja neišeinant iš namų.

Ir su vyresnėle labai daug pradėjome kalbėtis, nors gal čia ne karantino pasekmė, o to, kad mano vaikas jau subrendo – tuoj 22 metai. Ėmiau kalbėtis ir su senais draugais, tad tas etapas nebuvo liūdnas, nebuvo taip, kad sakyčiau, jog daugiau nebegaliu, turiu ką nors veikti.

Dabartinis etapas man irgi nėra našta. Trūkumas tik tas, kad negaliu pasimatyti su tėvais, ir gailiuosi, kad anksčiau nepagalvojome jų pamokyti naudotis technologijomis, jog galėtumėme bendrauti vaizdo skambučiais. Šito labiausiai gaila, kai negali aplankyti.

Gal būsiu nepopuliari, nes dabar daugybė tą daro, bet rudenį ilgai maudžiausi ežere, o dabar sniege voliojuosi. Tie grūdinimosi etapai – didžiulis atradimas, suteikiantis daug energijos. Ir dar nė karto nesirgau, nebuvo net slogos, nors anksčiau gerklės skausmas buvo dažnas palydovas.

– Šį sezoną pirmą kartą tam ryžotės?

– Taip. Į maudynes įtraukė sesė ir tai buvo tokia euforija! Išsimaudžius tavo lūpų kampučiai visą dieną į viršų. Taip maudžiausi iki lapkričio pabaigos, vėliau pradėjau dažnai pirtelėje sėdėti, o dabar, kai yra galimybė, didžiulis malonumas pasivolioti sniege.

Kai anksčiau manęs paklausdavo mėgstamiausio metų laiko, visada įvardydavau žiemą, gal ir dėl to, kad pati tada gimusi. Nuo vaikystės – kalneliai, rogutės, pačiūžos... Atsimenu, kai žiūrėdavau amerikietiškus filmus, kuriuose švenčia Kalėdas, o eglutė ant žolės, man būdavo taip keista – galvodavau, kaip tai gali būti Kalėdos, jei ten nėra sniego?

Todėl be galo džiaugiuosi šiuometine žiema, su draugu važinėjamės rogutėmis kaip vaikai ir labai smagu. O vaikai dabar neprisijungia, nes jau turi savo reikalų (šypteli).

– Vis užsimenate apie mylimąjį, tačiau atvirauti apie jį vengiate – žinome tik tiek, kad jis ne iš pramogų pasaulio. Kai kurie apie savo meilės reikalus nuolat pasakoja viešai tai televizijoje, tai žurnaluose. Ar labiau saugoti asmeninį gyvenimą išmokote sulig įgyta patirtimi?

– Galbūt ir iš patirties, bet ir šiaip galvoju, kad apie tai pasakodama neperduodu jokios žinios. Gyvenu taip, kaip visi, su pakilimais ir nuopuoliais, džiaugsmais ir skausmais. Pasakojimai apie tai mano muzikinio gyvenimo nepapildys.

Yra šou pasaulis, tarybos reikalai – tai vieši dalykai, apie kuriuos ir galiu, ir noriu kalbėti. O asmeninis gyvenimas... Nors kažką reikia ir sau pasilikti.

– O kaip šiuo metu sekasi jūsų vaikams? Vieną dukterį pernai matėme ir televiziniame projekte, ar ji ir toliau siekia muzikinės karjeros?

– Rūta mokosi muzikos konservatorijoje ir su dideliu noru, džiaugsmu eina muzikiniu keliu, o kas bus toliau, niekas nežino. Tiesiog ji labai patenkinta savo nauja mokykla, o aš esu dvigubai patenkinta, kad vaikas realizuoja save.

O vyresnėlė Saulė studijuoja tarptautinį verslą – mikro ir makro ekonomika, rinkodara ir visa kita, tai man jau nelabai suprantama, bet ji puikiai mokosi ir labai patenkinta savo pasirinkimu. Abi labai patenkintos ir aš tuomet rami. Tai, kad mano vaikai yra laimingi, eina patinkančiu keliu, yra svarbiausia.

– Kokią vietą jūsų gyvenime dabar užima muzika? Dauguma atlikėjų karantiną išnaudoja gvildendami kūrybines idėjas.

– Tai ir yra įdomiausia, nes ką tik įrašiau naują dainą labai simbolišku pavadinimu – „Naujos dienos pradžia“. Čia mano didžiulis džiaugsmas, nes sau pasidovanojau pačią geriausią dovaną. Vieni atlikėjai 50-metį švenčia scenoje, vyksta didžiuliai turai, kiti didelę fiestą sau pasidaro, o kai dabar toks laikotarpis, galvojau, kaip pačiai save pradžiuginti, priminti apie save klausytojams.

Kaip sakoma, reikia tik pagalvoti, panorėti ir tai atsitinka. Visai neplanuotai žinutėmis pasikalbėjome su tekstų kūrėju Pauliumi Stalionu, užsiminiau, kad gimtadieniui norėčiau pasidovanoti sau dainą, ir tą pačią akimirką jis pasakė, kad yra viena paruošta daina, kuriai muziką kūrė Arvydas Martinėnas-Vudis.

Paklausiau, ji man labai patiko, tad įrašėme. Dainos pavadinimas simboliškas, nes dabar kiekvienas laukiame naujos dienos pradžios. Tai ir palinkėsiu visiems sulaukti tos savo naujos dienos ir į ją sudėti patirtis, jausmus, kuriuos sukaupėme per sustojimo laikotarpį.

– Tačiau šalia muzikos atsirado ir nauja veikla – 2020-ųjų pabaigoje tapote Alytaus miesto savivaldybės tarybos nare.

– Ten esu dar tik trečias mėnuo ir šiam žingsniui pasiryžau vedama atsakomybės prieš rinkėjus, kurie mane išrinko. Alytus yra miestas, kurį pamilau su visais nuoširdžiais žmonėmis, su tuo, kas jame vyksta, ir norėjosi iš arti pamatyti, kaip vyksta jo valdymas. Kaip aš atėjau išrinkta žmonių, taip ir norėčiau būti žmonių tarybos narė, be jokių asmeninių interesų, išankstinių nuostatų.

Aišku, esu apsikrovusi popieriais, reikia gilintis. Biudžeto svarstymas yra tikrai sudėtingas dalykas, bet patyrę kolegos paguodė, kad jie irgi nuo to pradėjo, tai taip save ir raminu. Labai nuoširdžiai gilinuosi, bendrauju su rinkėjais, išklausau juos. Kol kas tai tik mažiukai žingsneliai, net negaliu pasakyti, kad einu į politiką, nes tai visiška pradžia ir kol kas ji labai įdomi.

– Pokalbio pradžioje sakėte, kad 50-metis – tas laikas, kai norisi dar daug ką nuveikti ir sužinoti. Taigi, kokie būtų tie artimiausi jūsų tikslai ir ko palinkėtumėte sau jubiliejaus proga?

– Palinkėčiau daug gerų naujų dainų, tuo pačiu tikėdamasi, kad ir naujausia daina patiks klausytojams. Norėčiau sau palinkėti ir svajoti – tegul svajonė veja svajonę. Kad nauja daina vytų dar kitą ir dar kitą dainą, nes dainuoti man vis dar labai labai patinka. Labai linkėčiau sau nenustoti kurti tol, kol dar turiu, ką pasakyti klausytojui, kol mano atliekamos dainos jaudina mane pačią ir paliečia klausytojų širdis.

Aišku, rūpinuosi ne tik savimi, bet ir mokinukais. Mano dar vienas tikslas – įrašai su vaikais. Labai ieškau naujų dainų savo auklėtiniams. Tas ieškojimas ir noras kurti manyje tebegyvas, tai labai sau linkėčiau, kad kuo daugiau tos naujos kūrybos būtų.

Ir pabaigai to, ko man vaikai paskutiniu metu dažniausiai linki – vidinės ramybės. Šito palinkėčiau ir sau, ir visiems žmonėms.