Bjelle: Talentai, nesislėpkite!

- Šiuo metu dalyvauji naujame muzikiniame televizijos šou „Romeo ir Džiuljeta”, kokios patirties tikiesi ten pasisemti?

- Tai projektas, kokiame dar nesu dalyvavusi. Jame reikia ne tik dainuoti, bet ir pasitelkti judesį, aktorinius sugebėjimus. Šie dalykai yra man nauji. Labai džiaugiuosi galėdama dirbti su scenos profesionalais, pavyzdžiui, Ineta Stasiulyte. Rengėme keletą pasirodymų, ji mane sužavėjo - atiduoda visą save ir labai daug ko išmoko. Ir apskritai mane labiausiai žavi pats projekto tikslas. Smagu, kad galutinis rezultatas - ne pirma vieta ar kažkoks piniginis prizas. Laimėjęs projektą dar turėsi įrodyti, kad esi vertas Romeo ar Džiuljetos vardo.

- Kokia dar muzikine veikla, be dalyvavimo projekte, šiuo metu užsiimi?

- Šiuo metu labai daug ką darau. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje mokausi kompozicijos, ateityje žadu tapti kompozitore. Taip pat atlieku dainas improvizuodama su gongų garsais. Tai visai naujas projektas. Esame surengę keletą koncertų. Man tai buvo labai įdomu. Su gongų terapija susipažinau vasarą ir kaip kompozitorė labai susidomėjau. Tie garsai, natūralios vibracijos yra labai įdomus dalykas, nes šiais laikais pasaulis prigrūstas elektroninės muzikos. Ją, beje, aš taip pat labai mėgstu, tačiau manau, jog šiuo metu trūksta natūralumo, tikrumo. Visa tai duoda gongai ir tibetietiški indai, kurie ne tik skleidžia neįtikėtinas vibracijas, bet dar ir gydo. Taip pat turiu naują grupę su repo atlikėju. Vadinamės “Z on A ir Bjelle”. Esame susukę ir vaizdo klipą, ką tik pradėjome filmuoti ir antrąjį. Iš pradžių labai nemėgdavau repo, bet pabandėm ir kažkaip susiklijavom, supratau, kad tokie eksperimentai gali būti gerai. Repuojame su gyva grupe, tai labai įdomus žanras. Nors pati nerepuoju, daugiausia dainuoju, tačiau gaunasi labai neblogi rezultatai. Taip pat neapleidžiu ir savo mėgstamos roko muzikos.

- Be kitų užsiėmimų, nevengi ir pedagoginės veiklos. Kodėl nusprendei save realizuoti ir šioje srityje?

- Šiuo metu dirbu darželyje. Prieš tai vesdavau privačias pamokas. Esu mokiusi gitaros ir vokalo. Dabartinėje muzikos mokyklėlėje dirbu su visai mažučiais vaikučiais, labai smagu, šiuo metu kaip tik ruošiame koncertą. Man atrodo, jeigu turi kuo dalytis, gyveni muzika, neįmanoma nebūti pedagogu, nes turi visa tai atiduoti jaunajai kartai.

- Visi tave atsimena iš pirmojo televizijos šou, dabar dalyvauji dar viename. Kuo apskritai traukia televizija, juk kai kurie atlikėjai sąmoningai jos vengia?

- Tikriausiai būsiu labai nepopuliari, bet pasakysiu, kad šiaip televizijos projektai man dažniausiai labai nepatinka. Bet tas didelis noras atiduoti žmonėms savo duoklę daro savo. Jeigu kuri, to noro neatsikratysi. Pavyzdžiui, dabartinio projekto metu supratau, kad labai norėčiau išbandyti save miuziklo žanre, parodyti žmonėms, kad Raminta nėra tik lyriškų dainų autorė, bet gali nušvisti ir visai kitokiomis spalvomis, dar daug ką parodyti.

- Klausytojai tave dažniausiai tapatina su pirmąją patriotine daina „Broluži”, o tau pademonstravus kitokį stilių, nustemba, kartais netgi piktinasi. Ar toks požiūris neerzina?

- Kartais erzina, kai tave visi vadina patriotiškų dainų atlikėja, sako, kad esi lyrikė ir visus graudini, virkdini. Iš tikrųjų tai nėra labai malonu, bet aš nesinervinu, nes žinau, kad taip turėjo būti. Tiesiog ilgą laiką klausytojai iš manęs negavo nieko naujo ir dabar, kai pradėjau taip įvairiai reikštis, jie nustemba, nes paprasčiausiai manęs kitokios negirdėjo. Tai normalu, nes jie intensyviai neseka mano gyvenimo. Pavyzdžiui, man iš visų labiausiai patinka kurti muziką, o ne ją atlikti. Tačiau klausytojai greičiausiai dar to nežino, šią savo pusę parodysiu vėliau. Nereikia niekur skubėti. Viskas savo laiku.

- Ką apskritai manai apie šiuolaikinę lietuvišką muziką? Ar pagrįstai skundžiamės, jog neturime tikrų talentų?

- Man atrodo, kad į viešumą labiausiai iškeliami negražūs dalykai, o ne kokybė. Dėl to ir einu į televiziją. Ten labai daug nekokybiškų ir net nedainuojančių atlikėjų. Norisi žmonėms parodyti, kad viskas yra gerai, kad dar yra gerų, normalių atlikėjų. Dar vienas dalykas - žmonės šiais laikais yra neapsisprendę, sako, kad klausosi visokios muzikos, tačiau taip negali būti, juk visada yra tai, kas patinka labiausiai. Tačiau ir čia normalus dalykas. Ne visi gali dieną naktį domėtis muzika. Kas patiekta ant lėkštutės, tą ir ima. Manau, kad tai reikia keisti. Tačiau tokie dalykai vyksta ne tik muzikoje. Mūsų kultūros lygis yra labai geras, tačiau tie geri dalykai nėra populiarūs. Atsiranda daug visokių parodijų, „štampų” iš užsienio. Užmirštame savo šaknis ir tai, kuo galime didžiuotis. Mes juk nesame iš Vokietijos, Prancūzijos ar Italijos. Kodėl kitos valstybės pirmiausia parodo savo identitetą, juo didžiuojasi, o tik paskui įvertina ir užsienio atlikėjus. O pas mus vis dar likęs tas sindromas, kad atlikėjas ar grupė iš užsienio visada yra geresnis. Taip nėra. Tačiau situacija tikrai gerėja. Reikia ir toliau keisti visuomenės požiūrį ir pirmiausia pradėti nuo savęs.

- Kas trukdo talentingiems žmonėms šį požiūrį keisti?

- Talentingi žmonės neturėtų slėptis. Tačiau pastaruoju metu labiausiai pykstu ant prodiuserių, kurie liepia daryti nesąmoningus dalykus, veltis į intrigas ir pykčius, nes esą tai kelia didesnį susidomėjimą. Tokios neteisybės negaliu pakeisti ir visada, kai tik galiu, prieš tai kovoju.

Parengta pagal dienraščio „Vakaro žinios“ priedą „Geras!“