Skirtingai nei daugelis pažįstamų, Dalia prieš Kalėdas turėjo laiko. "Paskutinę savaitę prieš šventes skyriau sau", - nustebino pašnekovė, mielai sutikusi susitikti pabendrauti.
Kaip atrodo ši jūsų savaitė, kurią skyrėte sau?
Gruodžio 15 d. buvo paskutinis renginys Birštone, kuriame aš skaičiau poeziją. O šią savaitę aš buvau relaksacijos seanse Onkologijos centre, ėjau į masažą, nusipirkau keletą daiktų sau, dovanas. Buvau namuose, daugiau laiko skyriau maldai.
Kalėdos daugumai žmonių asocijuojasi su jaukiais namais, smagiu buvimu su šeima, artimaisiais. Tiems, kurie to neturi, šventės tampa skausmingu išbandymu, tie, kurie vieniši jaučiasi ypač nelaimingi. Ką jūs galėtumėte pasakyti žmonėms, kurie tai išgyvena?
Aš gyvenu viena jau daug metų. Po mamos mirties septynerius metus gyvenau Pakūtoje. Ten nebuvau viena, visas šventes šventėme bendruomenėje, prasmingai ir giliai. Ir dabar Kalėdos man yra Jėzaus gimtadienis, kurį švenčiu su broliais ir sesėmis. Vis dėlto, kai grįžau į Klaipėdą, vėl turėjau priprasti gyventi viena.
Supratau vieną paprastą dalyką: jeigu nenori būti viena, turi atrasti prie ko prisiglausti. Ne tavęs kažkas turi ieškoti, o pati turi ieškoti ir tikrai atrasi sau tinkamą draugiją. Juk yra šeimų, kurios gali tave priimti, draugų, kurie vieni švenčia. Kartu pasėdėti tą vakarą ir pakalbėti apie gyvenimą, pasidalinti, kokie man buvo metai, kas gero nutiko. O gal nieko gero nebuvo, tik daug kančios ir vienatvės. Apie tai mes taip pat galime ir turime kalbėti, nereikia to neigti.
Norint išspręsti iš tiesų rimtą problemą, vienintelis būdas - keistis pačiam. Ieškoti, kas manyje yra ne taip, kas trukdo gyventi, kodėl mane graužia, vargina aplinka. Kad atsakytum į šiuos klausimus, turi sustoti, bet sustoti mes dažniausiai neturime kada, nes vis bėgam. Tada sustabdo keisti įvykiai, kančia.
Kančia yra neišvengiamybė. Apie tai kalba visa žmonijos patirtis. Tikintis žmogus suvokia, kad kančia yra prasminga, kad ji jo nesulaužys. Nes kančia gali sulaužyti. Tūkstantis žmonių per metus nusižudo Lietuvoje. Tai yra klaiku. Tačiau žmogus visada turi pasirinkimo galimybę: gyventi arba negyventi. Tereikia pasirinkti gyvenimą. Biblijoje yra rašoma: "Prie tavo kojų padėjau palaiminimus ir prakeiksmus, - rinkis."
Jeigu renkiesi gyventi - keliesi iš lovos, išeini iš namų, sutinki žmones, eini ieškoti pagalbos. Ir tada ji ateina. Galbūt ne iš karto, bet tikrai ateina. Kuo gilesnė duobė - tuo daugiau žmonių pagalbos reikia iš jos išlipti. Todėl nereikia kentėti užsidarius, remtis tik keliais artimais žmonėmis.
Buvo metų, kai buvau per Kūčias viena ir man buvo gera. Aš pasiruošiau stalą, užsidegiau žvakių, paskaičiau Šventąjį Raštą, pagalvojau, kokie buvo metai, ir susirašiau, kas įvyko gražaus, kas mane pakeitė, su kuo susitikau, ką išgyvenau. Tai mano tradicija, darau tai kasmet. Šiemet švęsiu ne viena, o su nuostabiais žmonėmis.
Pavakarieniavę mes einame į Mišias, ir ten švenčiam Jėzaus gimtadienį. Tikinčiojo santykis į Kalėdas yra kitoks negu netikinčiojo. Tačiau ir aš buvau netikinti daugiau kaip 40 metų. Tada susirinkdavome visa šeima, tačiau mūsų šeimyniškas pasisėdėjimas vis tiek pasibaigdavo santykių aiškinimusi ir pykčiais, nes nebuvo tikėjimo, nebuvo kas mus jungia, dėl ko mes sustikame prie bendro stalo? Jeigu nėra tikėjimo, net ir nuėjimas į bažnyčią nieko nereikš.
Kaip ir kur atrasti tikėjimą?
Kiekvienam savas kelias. Aš atradau, kai bėda prispaudė. Aš visada tikėjau, kad yra siela, dvasinis pasaulis. Juk visas menas iš sielos sukurtas. Man tai buvo svarbu, aš visada ieškojau gyvenimo prasmės, tačiau aš jauna ištekėjau, auginau vaiką, išsiskyriau, daug dirbau. Reikėjo išgyventi. Neturėjau laiko.
Kai užaugintas sūnus žuvo avarijoje - teko iš naujo atrasti, dėl ko aš gyvenu. Kai prisilieti prie mirties, viskas tampa beprasmiška. Kam vargti, dirbti, vardan ko gyventi? Ką daryti su savo skausmu, kur jį dėti? Kaip gyventi? Juk reikia atsakyti, kas kaltas dėl vaiko mirties. Niekas man atsakyti į šiuos klausimus negalėjo, tačiau aš norėjau gyventi toliau, nenorėjau visą likusį gyvenimą gedėti ir gyventi kančioje. Susitikimas su Jėzumi atsakė į mano klausimą, dėl ko aš gyvenu.
Aš gyvenu čia tik mažą savo gyvenimo atkarpą, aš nežinau, iš kur aš atėjau, bet žinau, kur aš nueisiu. Ši maža gyvenimo atkarpa man duota, kad tapčiau truputį geresnė, mažiau pavydėčiau, mažiau puikybės turėčiau, mažiau pykčiau. Tikėjimas duoda visus instrumentus gyventi kitaip, keistis.
Ar gali tuos instrumentus duoti kitos dvasinės praktikos?
Gal. Aš nieko neneigiu, bet mano kelias yra toks. Jis patikrintas jau 25-eri metai. Tai nėra kelias, kurį atradusi pradedi elegantiškai bėgti, visiems ir sau patikti, visada būti pozityvi. Tai - netikra, tai tik saviįtaiga. Tikras kelias keičia iš vidaus, keičia mąstymą, emocijas, jausmus.
Mano kelias man davė rezultatą - aš išmokau gyventi su savo kančia ir Dievas dar apdovanojo mane kūrybos džiaugsmu. Po tos tragedijos aš sukūriau trylika filmų, aštuonias televizijos programas.
Anksčiau sukurti filmą buvo tik mano tyli svajonė. Buvau įsitikinusi, kad jai išsipildyti neįmanoma, nes filmui reikia daug pinigų. Kitas dalykas, aš visada labai norėjau skaityti, tačiau labai bijojau tai daryti ir nežinojau, kam man tai daryti. Dabar aš jau penkiolika metų skaitau.
Prieš Kalėdas rengėte savo filmų peržiūras. Kaip jus pakeitė filmų herojai?
Tai buvo tokia akcija. Rodydami filmus, rinkome aukas Onkologijos centrui. Turėjome progos pakalbėti apie amžinąsias vertybes, apie tikėjimą.
Minėjau, kad tyliai svajojau kurti filmus, tačiau kai brolis Gediminas pasiūlė sukurti filmą apie Pakūtą, abejojau, ar man to reikia. Nuvažiavau pas seserį Teresę, kuri buvo režisierė, dirbo televizijoje, po to išėjo į vuonuolyną.
Ji man pasakė: "Gyvenime yra du svarbūs dalykai: gyvas bendravimas su žmogumi ir žmonių liudijimai apie tai, kaip Dievas keičia jų gyvenimus. Tada aš suvokiau prasmę kurti filmus. Ne dėl to, kad aš esu puiki režisierė, o dėl to, kad mano filmai kalbėtų žmonėms, kad viltis visada yra.
Šįryt vienoje knygoje perskaičiau gražų posakį: "Viltis - tai toks plunksnuotis, kuris tupi mūsų sieloje ir gieda be žodžių ir niekada nemiršta." Man labai brangaus filmo "Trokštu gyventi" herojė Alma 2012 metais iškeliavo į amžinybę. Ji mane ir visą mūsų komandą išmokė nebijoti mirties. Tai labai svarbu. Ji nežinojo, ar jai liko gyventi vienas, o gal du rudenys, bet ji rinkosi gyventi džiaugsmingai. "Ji sakydavo: "Ar neviltis, liūdesys pridės man sveikatos? Nepridės", ir gyveno su džiaugsmu. Kai žinai, kad laiko liko nedaug, norisi kiekvieną dieną gyventi kuo turiningiau ir pilniau. Ji dalyvavo Vilties bėgime, su vaikštyne atėjo į šventę, o juk galėjo užsidaryti namuose, nekelti ragelio, nes juk sveiki žmonės nesupras jos skausmo ir kančios. O jos kančia, išgyvenant 4 stadijos vėžį, buvo tikrai didelė. Tačiau ji pasirinko būti tarp žmonių, nes gyvenimas tai yra gyvenimas su žmonėmis.
Po paskutiniojo jūsų filmo jau praėjo nemažai laiko. Galbūt brandinate naujo filmo scenarijų?
Turėjau idėją sukurti dar vieną filmą. Rašiau keletą projektų, bet lėšų negavau. Jeigu taip nesiklosto, galbūt taip ir turi būti. Tai būtų labai asmeninis filmas, o asmeninis filmas reiškia dvasinius sunkumus. Kiekvienas filmas - kaip vaiko auginimas. Yra nuostabių akimirkų, bet taip pat yra ir labai daug nežinios.
Manau, kad artimiausiu metu filmo nebus. Aš taip manau... (juokiasi). Filmas būtų apie šviesaus atminimo tėvą aktorių Vytautą Kanclerį. Pradžia jau yra. Aš nufilmavau savo tėvelio brolį, labai daug naujo sužinojau apie savo tėvą. Esu susidėliojusi Eugenijaus Maciaus filmuotą medžiagą. Tegu ši medžiaga dar pastovi. Gal dar Dievas duos man laiko įgyvendinti šį sumanymą.
Kokiomis kūrybinėmis idėjomis gyvenate dabar?
Noriu susikurti naują poetinę kompoziciją. Mokausi skaityti psalmes. Galbūt pavasarį pavyks ją pristatyti.
Koks skirtumas - skaityti psalmes ar pasaulietišką poeziją?
Jokio. Dievas veikia visur. Žmonės, kurie rašo poeziją, ieško prasmės, kaip tęsti gyvenimo kelionę, už ko užsikabinti, kai gyventi nebenoriu ir negaliu.
Šiais metais išsipildė dar viena jūsų svajonė - išvykote į piligriminę kelionę į Izraeilį. Ką joje atradote, patyrėte?
Ta svajonė išsipildė nuostabiai. Aš ją garsiai pasakiau liudydama. Po mano kalbos priėjo prie manęs jaunas žmogus ir pasakė, kad nori padovanoti man kelionę į Izraelį. Taip vyksta stebuklai mūsų gyvenime.
Patirčių šioje kelionėje buvo daug, bet jos labai asmeniškos, nenoriu dalintis viešai. Noriu tik pasakyti vieną dalyką. Šioje kelionėje, bažnyčioje, man atėjo gilus gilus sovokimas, kad dangaus šioje žemėje yra daugiau...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą