Gražuolė ir prezidentas

2008 m. Prancūzijos respublika sveikino naują pirmąją ponią - efektingą lieknutę gražuolę italę, trečiąją Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy žmoną. Ir nors šalis palankiai priėmė Carlą Bruni, jos audringos praeities šleifas ir pernelyg skubi santuoka su prezidentu suglumino net laisvomis pažiūromis garsėjančius prancūzus.

Priešybės traukia

Geriau suprasti netikėtą prezidento ir buvusio modelio sąjungą padės ekskursas į jų vaikystę, kurioje slypi atsakymai į daugelį klausimų. N.Sarkozy augo, galima sakyti, be tėvo. Jo mama, pavargusi nuo nuolatinių vyro meilės nuotykių, pasiėmė tris vaikus ir išėjo iš namų. Nicolas tėvas Poly Sarkozy nematė būtinybės padėti šeimai pinigais, beveik nelankė vaikų ir jiems paliko tik savimeilės neglostantį palikimą - vengro imigranto sūnų statusą. Ambicingas Nicolas anksti pajuto, ką reiškia būti neturtingu "ne visai prancūzu" imigrantams priešiškai nusiteikusioje Prancūzijos visuomenėje. Tais laikais jam nepakako jėgų apginti save, bet jis darė viską, kad išsikapstytų iš skurdo ir kad suspindėtų Paryžiaus danguje kaip klestintis advokatas. Jo neišsemiamai energijai nebuvo ribų. Universitete, studijuodamas politologiją, jis nesigėdydavo padirbėti kurjeriu gėlių parduotuvėje, kad užsitikrintų sau pakenčiamą gyvenimą.

Visiška priešingybė buvo jo būsimosios žmonos Carla Bruni gyvenimas. Ji turėjo net du tėvus: tikrąjį ir įtėvį - didžiausios Italijos padangų gamybos bendrovės savininką. Ji augo tarp išlepusios bohemos narių - filosofų, rašytojų ir dailininkų. Dėl grožio jai buvo suteikta galimybė nuo 19 metų ant pakylų demonstruoti geriausių dizainerių drabužius - Christian'o Dior'o, Paco Rabanne, Yves'o Saint Laurent'o, "Chanel", "Versace". Jos veido bruožus, rasdami daug bendrumų, kai kas lygino su garsiausios Nefertitės skulptūros veidu. Išpaikinta mergina be sąžinės graužimo daužė garsiausių vyrų širdis ir kasmet elegantiškai uždirbdavo milijonus. Ji gyveno tarsi auksiniame narvelyje ir iš jo neskubėjo išskristi. Tuo metu, kai susitiko su Sarkozy, ji turėjo viską, ko tik galima trokšti, išskyrus nebent pirmosios Prancūzijos ponios padėtį. O prezidento gyvenimo draugės vieta buvo neužimta - galbūt skirta kaip tik jai.

Surežisuotas pasimatymas

Jie susitiko per vakarienę reklamos genijaus Jacques'o Seguela namuose. Į priėmimą buvo pakviestos sutuoktinių poros, tik Carla ir Nicolas atėjo po vieną. Klastingą Jacques'o planą Carla suprato tik baigiantis vakarui. Vakarienė pasirodė esanti užmaskuotas pasimatymas su nepažįstamuoju, o ją piršo ne kam kitam, kaip pačiam Prancūzijos prezidentui! Neseniai išsiskyręs su antrąja žmona, Nicolas jautėsi prislėgtas, jam reikėjo šiokios tokios romantiškos paguodos. Tačiau Carlos grožis ir natūralumas prezidentui padarė didesnį įspūdį, nei jis tikėjosi. Visą vakarą jis praleido šalia jos, žerdamas komplimentus ir šildydamasis jos dėmesio spinduliuose. Susižavėjimas pasirodė abipusis. Vėliau autobiografijoje Carla parašys: "Nesitikėjau sutikti tokio gyvo ir sąmojingo žmogaus. Jo žavesys ir protas mane pakerėjo. Jo galvoje - penkerios ar šešerios smegenys, ir visos puikiai dirba". Bruni neapsiriko charakterizuodama Nicolas. Būtent įgimtas oratoriaus talentas Sarkozy padėjo jau 1993 m. derėtis su pamišusiu teroristu, mokykloje paėmusiu įkaitais vaikus, ir kalbomis nuvarginti jį tiek, kad šis visai prarado budrumą. Nusikaltėlis buvo sučiuptas, o Nicolas tapo nacionaliniu didvyriu. Kolegos ir žurnalistai prezidentą vadina "skubančiu žmogumi" už jo begalinį veiklos troškimą, nesenkančią energiją ir tikrai Napoleono vertus planus. Pažinties su Carla atveju Sarkozy pravardė visiškai pasiteisino. Jų vestuvės įvyko vasarį, nuo pažinties praėjus trims mėnesiams. Santuokos registravimo ceremonijoje Eliziejaus rūmuose dalyvavo iš viso 20 kviestinių svečių, žurnalistų tarp jų nebuvo. Spaudoje iškart pasirodė abejonių dėl šios sąjungos tikrumo, ir santuoka buvo pakrikštyta "verslo projektu". Pernelyg skubu ir pernelyg sensacinga net Sarkozy, garsėjančiam drąsa ir įžūliais pareiškimais visuomenei.

"Carlos efektas"

Skubios vestuvės buvo aiškinamos būsimu priėmimu pas Anglijos karalienę. Pagal etiketą Nicolas negalėjo Carlos karūnuotam asmeniui pristatyti kaip savo draugės, jis Elžbietai II galėjo pristatyti tik teisėtą žmoną. Kovą jaunavedžiai išvyko užkariauti Anglijos karalienės rūmų ir jiems tai pavyko! Bruni iki drebulio bijojo būsimojo vizito. Dabar ji atsakė ne tik už save, bet ir už visą Prancūziją. Ji itin kruopščiai ruošė kelionės garderobą, o per priėmimą nuo jos lūpų nedingo maloni šypsena. Stulbinama savitvarda, turint omeny faktą, kad Didžioji Britanija prancūzų porą sutiko senos nuotraukos iš fotomodelio "praėjusio gyvenimo", kurioje mergina visu ūgiu įamžinta apsinuoginusi, publikacija...

Carlai prasidėjo naujas gyvenimas. Politikos pasaulis pasirodė reiklesnis ir labiau įtemptas už mados ir pramogų verslo pasaulį. Interviu Carla prisipažindavo, kad politika atima daug jėgų ir reikalauja nuolatinio susikaupimo. Bet ji išmoko paskirstyti laiką tarp viešų priėmimų ir šeimos bei asmeninių reikalų. Ir garbingai atlieka ne tik Prancūzijos pirmosios ponios pareigas, bet ir Visuotinio motinų ir vaikų gynimo nuo AIDS fondo pasiuntinės pareigas, lygiagrečiai darydama dainininkės karjerą ir uždirbdama triskart daugiau už vyrą. O sėkminga sava karjera tarp pirmųjų ponių - didelė retenybė.

Nicolas santuoka su buvusiu supermodeliu taip pat nepraeina be pėdsakų. Jis pastebimai pasitempė, net pagražėjo, nors skandalai, susiję su pirmąja Prancūzijos pora, gerokai kenkia prezidento reputacijai. Pasirodžiusios iškart kelios "demasuojančios" biografijos, kuriose Sarkozy, jo buvusi žmona Cecilia ir Carla vaizduojami visiškai nepatraukliai, sumažino kadaise populiaraus politiko reitingus. Prancūzijos žiniasklaida tokį įvykių posūkį pakrikštijo "Carlos efektu". Bet kai kurie šaltiniai tvirtina, kad panašios provokacijos buvo surengtos specialiai Sarkozy apjuodinti daugybės gerbėjų akyse. Juk prezidento kadencijos pradžioje, 2007 metais, jį palaikė per 50 proc. prancūzų.

O Carlai žurnalistai iki šiol primena jos ankstesnius pasisakymus apie polinkį į poligamiją ir išpuolius prieš santuoką, bet ji tik juokiasi ir sako, kad jai nepaprastai pasisekė: būdama 40-ies pagaliau sutiko vyrą, kurį iš tikrųjų pamilo. "Viskas, ką galiu pasakyti, - man, kaip moteriai, šis susitikimas pasirodė svarbus ir netikėtas švelnumo, pasitikėjimo, bendravimo ir savitarpio supratimo prasme. Aš pirmąkart jaučiu, kad mane supranta ir palaiko, pirmąsyk pati suprantu ir palaikau. Pirmąsyk aš daug atiduodu ir tiek pat gaunu".

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"