Į bažnyčią susirinkę tikintieji troško ne tik pamatyti misionierių, bet ir apkabinti jį bei padėkoti už gerus darbus.
"Visiems klaipėdiečiams linkiu Velykų džiaugsmo. Kiekvienam - drąsos, nepasiduoti. Kiekvienas iš mūsų gali padaryti labai daug. Mums Dievas davė protą ir mes esame laisvi bręsti tikram gyvenimui", - linkėjo jis.
H. Šulcas papasakojo apie savo darbą Ruandoje, kur gyvena jau 38 metus. Šią šalį tarnystei jis pasirinko net nežinodamas, kur ji yra - tiesiog vienuolyno vadovas Romoje pasiūlė kaip savanoriui rinktis arba šią vargingą Afrikos valstybę, arba Indiją, arba Taitį.
Pragaras vaikystėje
H. Šulcas sako, jo mama buvo žemaitė katalikė, tėvas - vokietis liuteronas, o jis pats dabar yra "tiesiog krikščionis".
Dar būdamas vaiku jis išgyveno pragarą. Kai išvyko iš Klaipėdos laivu į Pomeraniją, jam buvo 4,5 metukų. Vokietijoje žuvo jo tėvas. Ten po karo buvo baisus badas, šaltis, o ypač skaudino žeminimas. "Kodėl jūs, prakeikti pabėgėliai, negrįžtate į savo primityvias stepes, ten, į Rytus. Mus, vokiečius, taip išvadino", - prisiminė misionierius.
Vokietijoje jis su mama ir broliu gyveno viename kambariuke, kur niekada neįeidavo saulė. Jame buvo viena geležinė lova, didelis maišas šiaudų, mamos paltas, ir viskas. Į mokyklą eidavo žiemą basas. Po pamokų su broliu bandydavo ieškoti maisto. Kadangi pabėgėlių buvo labai daug, ūkininkai paleisdavo šunis, tad ne kartą grįždavo namo nieko negavę.
Netoli jų namo buvo gražesni namai, užimti anglų kareivių. Vaikai eidavo ieškoti maisto prie jų stovinčiuose šiukšlių kibiruose. Tarp cigarečių nuorūkų išsirinkdavo bulvių lupenas, parsinešdavo namo, nuplaudavo - tai buvo dienos maistas.
"Nenorėjau gyventi. Eidavau į kokią nors nuošalią vietą, į mišką, verkti, Dievo melsti mirties", - prisiminė H. Šulcas.
Jis susirgo skorbutu, iškrito dantys. Vaiką išgelbėjo "Caritas". Atsirado galimybė eiti valgyti kasdien vis į kitą šeimą. Tuo laikotarpiu jis suprato vieną labai didelį dalyką. Kartą viena šeima išreiškė nepasitenkinimą, kad berniukas apsilankė per anksti, liepė sėsti ir laukti, gal ką nors duos. Bet Hermanas, kuriam tada buvo 7 metai, apsisuko ir išėjo namo.
"Geriau kentėti badą, negu išgirsti: "Sėsk tenai, paskui gausi valgyti". Dabar aš iki šios dienos didžiai gerbiu žmones, kurie ne dėl savo kaltės gyvena labai skurdžiai, tokius kaip Ruandoje. Jie ten negauna jokių pensijų, nieko. Kolonializmas sugadino tą kontinentą", - pastebėjimais dalijosi kunigas.
Mirė savo noru
Ruandoje misionierius pradėjo gyventi palapinėje, paskui statė jaunimo sodybą. Jam ten patiko iš pat pradžių: "Labai paprasti žmonės, gyvenantys trobose. Viena šeima metams gauna 150 eurų - tiek ji gali uždirbti iš savo mažų laukų, tad gyvena labai vargingai". Pasak H. Šulco, jiems jau "liuksusas" turėti druskos įberti į valgį.
Beje, į Ruandą atvyko padėti ir kunigo mama žemaitė. Ji išmokė vietinius žmones auginti vištas, antis, daržoves.
Vienu metu ir į šią šalį atėjo pragaras - prasidėjo genocidas, viskas buvo išdraskyta. Iš kunigo globojamų 120 jaunuolių tarp gyvųjų liko tik 5. Jie matė žudynes. Du paaugliai, kurių vienam buvo 14, kitam - 16 metų, po viso to nieko nevalgė ir tiesiog leido sau numirti. Jie nenorėjo daugiau gyventi, nes skausmas buvo per didelis. Tada vienas kunigas pasakė, kad pragare nebėra velnių, visi subėgo į Ruandą.
Vėliau teko viską atstatyti. Šiuo metu misionierius H. Šulcas globoja apie 150 našlaičių, yra apie 700 vaikų, kurie gali eiti į mokyklas suradus rėmėjus. Netgi yra gimnazija. Šiuo metu Ruandoje ramu. Dabar tai saugus kraštas, ir "diktatūra švelni".
"Jau geriau diktatūra nei Sirijos ar Irako pavyzdys", - pastebėjo kunigas misionierius.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą