Be to, knygynus pasiekė nauja rašytojos knyga, gražiai paminėta jos amžiaus pusiaukelė. Vienu iš didesnių nusivylimų galėtų būti rinkimai, kuriuose Nacionalinis susivienijimas nesulaukė tikėto palaikymo ir nepateko į Seimą; rašytojos pavardė buvo antrajame sąrašo dešimtuke.
- Rašytojas Marius Ivaškevičius buvo vienintelis, kuris, išvydęs jūsų pavardę šiame sąraše, pavadino jus savižude?
- Visų pirma, aš nepartinė. Nepriklausau jokiai partijai. Na, viešai gal tik jis vienas, bet nė kiek neabejoju, kad buvo antakių pakilnojimo ar piršto pasukiojimo prie smilkinio. Bet man visiškai nepikta: jeigu bandai eiti į politiką, natūralu tikėtis įvairių vertinimų. Esu dėkinga tiems, kurie adekvačiai įvertino mano poelgį, kaip pasirinkimą.
- Matyt, tas, kas pavadino savižude, žino, kas šiandien apsimoka ir kas - ne...
- Na, žinoma, pasirinkimas ne pragmatiškas, ne dėl to, kad kažkur pakliūtum ar būtum pastebėtas, - man svarbiausia buvo palaikyti žmones ir idėjas, kuriomis tikiu. Juk nėra prasmės dirbti, kurti ir atstovauti tokiems dalykams, kuriais netiki. Jaunystėje, žinoma, kvailysčių pasitaiko, bet suaugusio žmogaus, kuris daro tai, kuo netiki, arba vadovaujasi vien pragmatizmu, man atrodo, dar negalima laikyti brandžiu.
Žinoma, yra ir kitų veiksnių, įvairių merkantilinių interesų, gyvenimo patogumas dar daugeliui labai svarbus, ne kiekvienas galėtų susitaikyti, kad bus nežinomas, kad iš jo šaipysis, kad jis neuždirbs pakankamai gerai ir pan.
Pagaliau prisimenant Bulgakovą, ką „Meistre ir Margaritoje" prie Patriarcho tvenkinių su Berliozu ir Bezdomnu kalbasi Volandas: „pasirinkimas - nedidelis, esate plano dalis ir tiesiog turite nuspręsti, vieno ar kito plano dalis esate". Aš negalvojau apie merkantilinius interesus, pralaimėjimus ar pakilimus, aš tiesiog jaučiuosi einanti keliu, kuriuo ir reikia eiti. Esu šio plano dalis.
- Nepriklausomybės pradžioje meno žmonės buvo stumte išstumti iš politikos, vienus iš jų kompromituojant, kitiems traukiantis patiems dėl politinės veiklos metodų. Gal dėl to ir šiandien menininkai tebėra atsargūs politikos atžvilgiu, laikosi atokiai...
- Ką tai reiškia? Gal jie bijo skleisti savo pažiūras? Bijo kovoti už savo idėjas? Gal kas nors sakys, žiūrėkite, drąsuolė atsirado. Bet pagaliau išdrįskime pasakyti, kad kartais menininkai yra bailiai. Man jau pabodo menininko tipas, kuriam politika - nešvarus dalykas.
Sako, nesiteps rankų, tarsi pats būtų švarutis angelėlis, nepavaldus jokioms intrigoms ir pavydams bei dotacijų pagundoms. Gana prisiminti prieškarį, pvz., Smetonos laikus prieš okupaciją, kai mūsų kultūrininkai ir politikai atvirai džiaugėsi tiesiogiai Maskvos finansuojama draugija TSRS kultūrai pažinti ir aktyviai joje dalyvavo. Mūsų dienomis panašūs procesai irgi vyksta, menininkai džiaugiasi kad ir kultūrine diplomatija Kinijos atžvilgiu bei tam tikra švietėjiška veikla, bet aš manyčiau, ir čia slypint tam tikrų pavojų.
Tai va, prieškariu buvo tokia draugija ir menininkai labai džiaugėsi, kad Sovietų Sąjungoje gerbiama kultūra ir jos menininkai; kuo tai baigėsi, žinome. Menininkui reikia turėti pilietinės drąsos, jis turi būti savo šalies patriotas. Šitą žodį šiandien gal sunku ištarti, nes tokių žodžių kaip „tauta", „patriotas", „dorybė", „vertybės"prasmė iškreipta, iš jos juokiamasi, ji niekinama kaip ir lietuvių kalba, taip pat ir lietuvių literatūra. Esą visa tai nesvarbu, nes yra menka, o mes juk esame globalistai, pasaulio žmonės, - trumpai sakant, esame kosmopolitai, o ne kažkokie patriotai idiotai ir t.t.
Man labai įstrigo Pablo Pikaso mintis, kad menininkas yra politinė būtybė, savo kūriniais jis kovoja ir ginasi nuo priešo. Puikūs žodžiai, tikrai pasirašyčiau po jais. Negalima menininkui būti apolitiškam arba bent jau drungnam ir plaukiančiam pasroviui, arba, negražiai pasakysiu, kaip tam lapui, limpančiam tai prie vieno, tai prie kito užpakalio.
Ir jeigu jis tikrai savo kūriniais kovoja ir ginasi nuo priešo, jis turi būti savo valstybės pilietis, jam turi skaudėti širdį dėl to, kas vyksta jo valstybėje. Pagaliau politika yra tokia pat gyvenimo sritis kaip ir bet kuri kita. Ir jeigu į ją nesigilinam, neanalizuojam, nežiūrim blaiviai ir kantriai, be pykčio, išankstinių nuostatų, kurių esti labai daug, mes, menininkai, daug ko netenkam.
- Ne tik menininkai, bet, matyt, ir skaitytojai, klausytojai, žiūrovai, kuriems menas padeda prisitaikyt prie pasaulio ir kuriems menininkų žodis yra gana svarbus?
- Aš skeptiškai žiūriu į šitą teoriją, - menininkas yra toks pat mokesčių mokėtojas ir toks pat pilietis kaip ir bet kuris kitas valstybės žmogus. Menininkas nėra šventenybė. Suprantu, toks suvokimas ateina iš senų laikų, bet ši ideologinė klišė man visiškai svetima.
Aš nemanau, kad menininkas būtų kažkuo ypatingesnis, nes kitąsyk koks nors paprastas žmogus yra daug doresnis ir daug sveikesnės nuovokos, negu tūlas menininkas. Menininkas kažkuo, žinoma, yra nepaprastas, bet jis nėra aukštesnis už kitus.
- Nesakau „aukštesnis", bet kūrėjas bent turi imunitetą bandos jausmui.
- Kiekvienas žmogus ypatingas tuo, kad jis yra kūrėjas. Ne tik menininkas yra toks. Ir kiemsargis gali būti kūrėjas, tik gal jo kūrybos raiška yra visai kita. O gražiausia bet kurios rasės, lyties, tikėjimo žmogaus savybė yra kūrybiškumas, kurio reikšmė šiandien, deja, irgi iškreipta, - sakyčiau, gebėjimas kurti - ne mėgdžioti, ne eiti iš paskos, ne prisitaikyti, o kurti kažką savito ir gražaus. O dėl bandos jausmo... hm... ar tikrai menininkas turi jam imunitetą? Abejočiau...
- Nematote, kad didelė Tautos dalis jau yra paplautomis smegenimis?
- Kartais net plauti tų smegenų nereikia - užtenka kokių nors poros sąmokslo teorijų ir bematant plečiasi jų platintojų bendrija, nes kai kuriems žmonėms užtenka jiems pakištų nuostatų. Žinoma, kritinis mąstymas yra žmogaus bėda, bet kritinį mastymą turi ugdytis pats. Šiuo atžvilgiu nesame unikumai, - kritiškai mąstančių pasaulyje nėra daug.
- Nauja jūsų knyga „Pro rūdijančią naktį" pasakoja apie sudėtingiausią Lietuvos laikotarpį ne tik žmogiško pasirinkimo, bet ir išgyvenimo prasme, tarsi patvirtindama, jog būtent kritinėmis aplinkybėmis ir gimsta didžios asmenybės...
- Čia dar egzistencialistų idėja, kad tik žiauriomis karo, bado, maro, suirutės sąlygomis, kai reikia pasirinkti „arba, arba", ne tik apnuoginamas žmogiškumas, bet ir atsiskleidžia žmogaus branda, žmogaus didybė ar menkumas. O kai gyvenimas palyginti ramus, kaip šiandien, taigi pasižiūrėkit, kaip jaunimėlis klykia šėlsta, negalėdamas pakliūti į barus dėl karantino suvaržytos teisės prisigerti ir panašiai. Nesmerkiu jų, galbūt, ir aš būdama jauna taip pat elgčiausi. Nes jaunas neretai mano turįs netgi savinaikos laisvę, t.y. laisvę su savimi daryti, ką tik nori. Iš tiesų tik rūsčiomis sąlygomis atsiskleidžia ir tikroji žmogaus prigimtis, ir jo idėjos, ir jo pasirinkimo galia.
Iš tiesų labai stiprių asmenybių pertekliaus niekada nebūna, bet užtat jos yra nepaprastos kaip ir mano romano herojus partizanas Antanas Kraujelis-Siaubūnas. Jos yra įkvepiančios asmenybės, duodančios pavyzdį kaip gyventi, kad iš tiesų būtum žmogus, o ne šiukšlė, plaukianti pasroviui.
- Ar įmanu šiokį tokį nusivylimą rinkimų rezultatais palyginti su rašytojiškos patirties epizodu? Gal su užsigulėjusia knyga, nelauktai nepalankia recenzija?..
- Žinoma, kad nusivylimų esama. Nusivylimas, kaip sakoma, visuomet tyko už kampo. Jis lydi kiekvieną knygą ar dėl to, kad norėjai kažką daugiau pasakyti, bet nepasakei, ar dėl to, kad jeigu ji perkama, kritikai jos nepastebi, o jeigu kritikai pastebi, skaitytojas neperka...Gyvenimas juk yra kaip švytuoklė: į vieną pusę - nusivylimas, į kitą pusę - džiaugsmas.
Taip ir švytuoji, negalėdamas visą laiką išsilaikyti ant bangos arba visą laiką būti vien dugne. Gyvenime viskam reikalinga pusiausvyra; taip ir yra.
- Nejaučiate kartėlio dėl nesėkmingų rinkimų?
- Kartais žmonės įdeda nepaprastai daug darbo, nuoširdumo, bet jiems pritrūksta elementarių dalykų: reklamos, ryšių, pinigų, kuo disponuoja didelės partijos. Kita vertus, aš nelaikyčiau to pralaimėjimu: 2,14 proc. rinkėjų balsų - ar tai yra mažai? Tai nėra mažai tokiai jaunai jėgai. Kita vertus, pralaimėjimai yra toks etapas, po kurio pakeli galvą ir vėl eini į mūšį. Man neblėsta viltis, kad jeigu yra prasmingos idėjos bei jas ginantys nuoširdūs žmonės, jų idealai negali likti nepastebėti, vis tiek kažkas iš to turėtų išeiti.
- Jeigu tiesa, kad valdžią išsirenkam tokią, kokios esame verti, kad ji yra mūsų atspindys, tai kokį Lietuvos veidą matytume išrinkto Seimo veidrodyje?
- Turbūt pakankamai objektyvų, turint omenyje, kad pusė Lietuvos nebalsavo išvis. Ta inertiška masė man yra labai įdomi. Galvoju, kas tuos žmones gali sujudinti, kas gali juos patraukti nuo televizoriaus ir atvesti prie balsavimo urnų. Savotiškai juos ir suprantu, nes juos kausto didelis nusivylimas ir, manau, pagrįstas nusivylimas.
Kad ir kiek kalbėtume apie tai, jog žmogus yra savo laimės kalvis, kad jis turi rodyti iniciatyvą, dirbti, nepasiduoti (tai irgi yra tiesa), bet ir valdžia turi žmogui jeigu ne padėti, tai bent netrukdyti eiti tuo keliu. O aš dabar, pavyzdžiui, kartais matau, kad valdžios institucijos, kurios daugiau turėtų padėti ir jei ne fiziškai, instituciškai, tai bent morališkai, tampa ne tik kliuviniu žmogui siekiant savo tikslų, bet ir didina nepasitikėjimą ar nusivylimą mūsų valstybe.
Reikia, atrodo, nedaug: kad tavęs nesmaugtų mokesčiai, kad tau nenurodinėtų, kaip turi gyventi, kad pagaliau jaustumeis savo valstybės šeimininku, kaip tie amerikiečiai, kurie himną gieda prispaudę delną prie krūtinės.
Gal kam nors ir juokinga, man, žinokit, ne. Man labai norėtųsi, kad ir Lietuvoj taip būtų, kad rastųsi žmogiškesnis institucijų požiūris tiek į smulkiojo, tiek į vidutinio verslo žmones, tiek į visus kitus piliečius. Aš neturiu galvoje pašalpinių ar piktybiškų bedarbių, kuriems dirbti neapsimoka, nes užtenka pašalpos, - ta pusė irgi ne ką geresnė.
Mes tikrai neturime sekti kai kurių beveik socialistinių Europos valstybių, garsėjančių tiek didžiule valdininkų bei pašalpinių armija, tiek išpampusia projektų kultūra, pavyzdžiu. Mes turime eiti tuo keliu, kuris mus stiprina. Palaikydami žmones, kurie nenori gyventi iš pašalpų, - žmones, kurie nori dirbti ir kurti.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą