Klaipėdietę verčia atiduoti dukrą tėvui britui

Septynmetę I.Ivanovos dukterį į gimtinę – Angliją – nori susigrąžinti jos tėvas, šios šalies pilietis.

Neseniai civilinę bylą išnagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas patenkino brito pareiškimą grąžinti nepilnametį vaiką į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę ir įpareigojo motiną ne tik perduoti dukrą, bet ir priteisė 2000 eurų bylinėjimosi išlaidų.

Nutartyje teigiama, kad „teismas buvo uždraudęs motinai išvežti vaiką iš Jungtinės Karalystės, tačiau ji, nepaisydama draudimo, išvyko su vaiku nuolat gyventi į Lietuvą“.

Pagal Hagos konvenciją, vaikas laikomas išvežtu neteisėtai.

40-metė I.Ivanova įsitikinusi, kad viskas yra visiškai kitaip: ji tvirtina, kad pora metų vyresnis vyras ją su vaiku tiesiog išmetė į gatvę susiradęs kitą moterį.

Tad nebepajėgdama kęsti psichologinio smurto, nebeturėdama kur glaustis ir iš ko gyventi, klaipėdietė buvo priversta grįžti į Lietuvą.

I.Ivanova nenuleidžia rankų ir šią nutartį apskundė Lietuvos apeliaciniam teismui.

– Papasakokite savo istoriją: kaip atsidūrėte Londone, kaip susipažinote su savo vaiko tėvu Christianu, su kuriuo gyvenote visą dešimtmetį? – „Lietuvos rytas“ paklausė I.Ivanovos.

– Į Londoną išvažiavau dar 2004-aisiais. Lietuvoje buvau baigusi vizualinio dizaino ir kultūros vadybos studijas, dirbau Lietuvos kino studijoje, norėjau mokytis kino prodiusavimo.

Dirbau „Viasat“ televizijoje, o savaitgaliais leisdavau laiką madingame Londono rajone, lankiausi turgelyje, kur žmonės pardavinėja savo pagamintus patiekalus. Čia ir susipažinome su Christianu.

Jis buvo baigęs transporto dizaino studijas, tad greitai pajutome, kad mus daug kas sieja. Pradėjome draugauti. Viskas buvo gražu – niekada net nepagalvojau, kad gali nutikti kas nors bloga. Džiaugėmės gyvenimu ir vienas kitu.

Tačiau 2009-ųjų pavasarį įvyko baisi nelaimė – dviračiu iš darbo namo važiuojantį Christianą sankryžoje partrenkė raudonasis miesto autobusas.

Jis patyrė labai sunkią galvos traumą, buvo praradęs atmintį, pusiausvyrą, sutriko klausa, nebejautė skonio ir kvapo, lūžo ir skilo daugybė kaulų.

Christianas tapo visiškai neįgalus, pusę metų nieko negalėjo daryti, susirgo depresija. Savo mylimąjį aš slaugiau kartu su jo broliu.

Pirmąjį pusmetį buvo ypač sunku, nes baiminomės, kad Christianą pripažins kaltu dėl avarijos, tačiau jis buvo išteisintas.

Po avarijos Christianas, kuriam buvo striuka su pinigais, gyvendavo tai pas mane, tai kaimynystėje pas brolį. Po pusmečio jis pradėjo gauti bedarbio pašalpą.

– Jūs visą laiką buvote šalia?

– Rūpinausi juo, kiek galėjau. Ta avarija privertė mane kitaip pažvelgti į gyvenimą – supratau, kad viskas trapu, reikia daryti tai, ko trokšti, neatidėlioti.

Pavyko įstoti į kino prodiusavimo studijas. Praėjus pustrečių metų nuo tos avarijos, kai man buvo likę dar metai magistrantūros mokslų, pajutau, kad laukiuosi. 2012-ųjų sausį gimė duktė.

Christianas pradėjo gauti pašalpas, mes apsigyvenome išnuomotame bute, nors jo mama labai nenorėjo, kad aš ten įsikelčiau.

Mus siejo artimi ryšiai, buvome normali šeima, bet motinai atrodė, kad aš su Christianu gyvenu dėl pinigų, nors tuo metu jis neturėjo nė cento.

O man ėmė sektis: mokiausiu Nacionalinėje kino ir televizijos mokykloje, gavau paskolą, buvo aišku, kad laukia graži ateitis kino industrijoje.

– Ir netrukus jūsų dukters tėvas tapo milijonieriumi?

– 2014-ųjų pradžioje teismas pripažino, kad dėl avarijos kaltas autobuso vairuotojas. Christianas gavo milijono svarų sterlingų kompensaciją (apie 1 mln. 100 tūkst. eurų) už patirtus sužalojimus. Išmoka buvo dar didesnė, bet nemaža pinigų dalis atiteko teisininkų kompanijai.

Jis nebūtų gavęs tokios didžiulės sumos, jei būtų gyvenęs vienas, be manęs ir dukters.

Man jo šeimos nariai atvirai pasakė: jeigu ne jūs su dukra, suma būtų perpus mažesnė.

Pasitarus su jo tėvais buvo nupirkti du butai Londone, kuriuos jie ėmė nuomoti, automobilis, namas Braitone.

Christianas vis sakydavo, kad visa tai – mums.

Tiesa, iš būsimos kompensacijos jis jau gaudavo pinigų ir prieš teismo sprendimą, nes buvo aišku, kad bylą laimės.

Apsigyvenome jaukiame ir brangiame Ričmondo rajone. Tai nutiko visai prieš gimstant mūsų dukrai. O aš kaip tik tuo metu baigiau studijas, gavau magistro diplomą.

– Atrodo, viskas susidėliojo sėkmingai.

– Nebuvo lengva. Po avarijos jam teko gerti psichotropinius vaistus – jis lankėsi pas psichologus, gydėsi depresiją.

Man pradėjo sektis darbai, gavome finansavimą keliems projektams.

Viskas buvo pakenčiama iki to laiko, kol pernai gegužę mūsų namuose atsirado svetima moteris.

Iki to laiko nieko panašaus neįtariau.

Tuomet savaitei buvau išvažiavusi į Lietuvą pradėti kurti animacinį filmą. Kai grįžau, Christianas pasakė, kad mūsų namuose buvo moteris. Dukra irgi pasakojo, kad ji nakvojo kelias naktis su savo vaikais.

Tuomet Christianas man mėgino aiškinti, kad ji – tik draugė. Bandžiau tuo tikėti, bet po poros savaičių pamačiau jo nuotraukas feisbuke ir abejonių neliko.

Klausiau, kaip bus su mūsų vaiku? Tuomet jis man sakė, kad neturėjo jokio plano dėl vaiko ateities – po avarijos gyveno tik ta diena.

Jis liovėsi gerti vaistus, pasidarė labai piktas, agresyvus, net žiaurus. Ir iki tol buvo nelengva, o tuomet tiesiog sužvėrėjo, ėmė tyčiotis iš manęs, žeminti prie vaiko.

Kartą pasakė: „Dabar turėsiu tiek draugių, kiek norėsiu, ir jos lankysis mūsų namuose, o tu iki lapkričio turi išsikelti.“

Siūliau kartu eiti pas psichologą, bandyti ieškoti išeities.

Tačiau jis jau viską buvo aptaręs su savo motina. Pagal Anglijos įstatymus, jei vaikas gyventų su manimi, net jei mes nesusituokę, tėvas turėtų sudaryti jam visas sąlygas – suteikti būstą, mokėti alimentus.

Manau, kad jau tada jis su tėvais subrandino planą: pasiima vaiką, o aš – į gatvę ir dar turėsiu mokėti alimentus.

– Kaip klostėsi jūsų gyvenimas, kai sužinojote, kad vyras neištikimas?

– Mane ištiko šokas, buvo labai sunku, ėmiau lankytis pas psichologą, kreipiausi pagalbos į „Rise“ organizaciją – tai tarsi lietuviškasis moterų krizių centras.

Lankiausi ten kas savaitę, klausdavau, kaip man elgtis.

Buvau tarsi įvaryta į kampą, jaučiausi labai nesaugiai, dėl visko ėmiau kaltinti save. Tokia yra smurtautojų strategija: jie įtikina auką, kad ji pati dėl visko kalta.

Baisiausia, kad tėvo pradėjo bijoti dukra, prašydavo manęs jos vienos nepalikti, surasti, kur mums gyventi.

Jie labai konfliktavo, duktė vis sakydavo man: „Negaliu būti viename name su tuo piktu vyru.“

Dėl jos teko atsisakyti kelionės į Lietuvą, kur turėjau dalyvauti labai svarbiose kino vadybos SOFA dirbtuvėse.

– Nejaugi nebuvo jus palaikančiųjų?

– Dukros tėvas sugebėdavo kitus įtikinti, koks jis nuostabus, geras – net musės nėra nuskriaudęs. Namuose jis būdavo vienoks, o už namų durų – visiškai kitoks.

Buvo labai sunku, ypač iškęsti psichologinį smurtą.

– Ar esate apie tai kam nors pranešusi?

– Apie viską pasakojau „Rise“ atstovams, kartą kviečiau policiją, dar kelis kartus bendravau su pareigūnais.

Po kelių dienų, kai pas mus lankėsi policininkai, jis pasakė, kad važiuoja į Švediją. Visiems aiškino, kad vyksta vienas pailsėti, o paskui paaiškėjo, kad buvo su naująja drauge. Dukra rado jųdviejų nuotraukas šeimos planšetiniame kompiuteryje.

Tada nebeištvėriau – jo grįžimo dieną susirinkau daiktus ir su dukra išvažiavau pas savo draugę.

Parašiau jam: mes išsikėlėme, kaip ir prašei.

Tada jis ėmė aiškinti, kad aš pati taip sugalvojau, melavo, kad siūlėsi man išnuomoti butą.

– Ar jūs ilgai gyvenote pas draugę?

– Tris mėnesius. Tėvas dukrai neskirdavo jokių pinigų, nors iš pradžių dar gaudavo vaiko pinigus – 360 svarų (apie 400 eurų) per mėnesį.

Porą kartų nupirko drabužėlių, kartą pakvietė pietų, bet man tuomet kąsnis burnoje strigo. O draugams pasakojo, kad išlaiko vaiką.

Pagal „Rise“ rekomendacijas pasiūliau tėvui matytis su vaiku du kartus per savaitę po dvi tris valandas, viskas yra užfiksuota.

Po susitikimų dukra grįždavo įsitempusi, kartais nenorėdavo su juo matytis.

Siūliau rasti jai psichologą, lankytis pas jį visiems. Jis sakė, kad per dešimt metų jau prisivaikščiojo, jei man reikia, galiu eiti.

Tuo metu aš jo labai bijojau – nežinojau, kaip reaguos ką nors išgirdęs ar ko nors neradęs, ims ant abiejų šaukti. Nuolat kankino psichologinė įtampa.

– Ir tuomet Christianas kreipėsi į teismą?

– Jis mane padavė į teismą dėl vaiko priežiūros nustatymo. Tikėjausi, kad Jungtinė Karalystė man skirs nemokamą teisinę pagalbą, vaiko pašalpas, būstą, tačiau likau be nieko.

Kai gyvenome kartu, pašalpas gaudavo tėvas, o kai mes atsidūrėme gatvėje, sužinojome, kad niekas nebepriklauso, nors mergaitė – Didžiosios Britanijos pilietė.

Dėl „Brexit“ ir bendros politinės atmosferos ten viskas pasikeitė, sumažėjo galimybė gauti pašalpas. O aš ten – niekas, nors ir mokslus baigiau prestižinėje nacionalinėje kino mokykloje, ir dirbau, ir daug metų slaugiau Jungtinės Karalystės pilietį.

– Kodėl ryžotės išvažiuoti į Lietuvą?

– Man teisininkai pasakė: nori laimėti bylą ir išvažiuoti gyventi į Lietuvą su vaiku, turėsi sumokėti 20 tūkst. svarų (apie 22 tūkst. eurų).

Už konsultacijas sumokėjau, o daugiau pinigų neturėjau.

Juk negaliu parduoti vienintelio savo turto – buto Lietuvoje.

Mūsų jėgos labai nelygios – jis turi pinigų kovai. O man nebuvo suteikta valstybės garantuojama teisinė pagalba.

Buvau pateikusi teismui dokumentus dėl smurto šeimoje. Teisėja teigė tų dokumentų nemačiusi, esą gal buvo įstrigusi kompiuterinė sistema.

Viskas susidėjo į vieną – nebegalėjau pas draugę gyventi nemokamai, ir taip tris mėnesius ji mus abi glaudė po savo stogu.

Pusę metų dar gyvenau iš santaupų, bet jos ištirpo, o aš nebegalėjau užsidirbti, nes tik varsčiau įvairių instancijų ir teismų duris.

Anglijoje neturiu giminių, neturėjau kur eiti su vaiku.

Nusprendžiau išvažiuoti, bėgau nuo smurto ir skurdo.

Nacionalinė vaiko alimentų tarnyba nustatė, esą už dukrą iš tėvo aš turiu gauti septynis svarus (7,8 euro) per savaitę pašalpos. Kai grįžau į Lietuvą, mane iškart susirado ir pasakė – išvažiavote iš šalies, jums niekas nebepriklauso, net ir tie septyni svarai.

Christiano advokatai teigia, kad, pagal Hagos konvenciją, aš neleistinai išvežiau vaiką, tačiau aš buvau atsidūrusi nežmoniškoje situacijoje, nemačiau kitos išeities.

Tikėjausi, kad vėliau viską pavyks išspręsti taikiai – juk nenorės tėvas dukters nuskriausti. Tai vienintelis jo vaikas.

– Jau penkis mėnesius gyvenate Lietuvoje. Kaip čia jaučiasi jūsų dukra?

– Ji greitai ir lengvai prisitaikė – iki tol mokėjo tik anglų ir rusų kalbas, dabar jau neblogai kalba lietuviškai, lanko privačią ir dailės mokyklas.

Lietuvoje jai patinka, į Angliją grįžti nenori.

Socialinės ir psichologinės tarnybos rašte teigiama, kad mergaitė prisirišusi prie motinos, šalia jos jaučiasi laisvai ir žaismingai, tuo metu apie tėvą kalba atsargiai, užsiminė, kad kartais jo bijo.

– Tačiau ir Lietuvoje vėl nėra ramybės, vėl teismai.

– Suprantu, kad Anglijos teismas gynė savo šalies piliečio interesus.

Tačiau Lietuvoje patekau į panašią situaciją – teismas nebando įsigilinti į mano problemas, atsainiai reaguoja į mano prašymus.

Per pirmąjį posėdį teisėjas Tomas Venckus paklausė, ar bus mano pusės liudytojų.

Pasakiau, kad liudytojai yra, – vienas gyvena Anglijoje, kitas – Prancūzijoje, tačiau, neatsižvelgiant į tai, kitas posėdis buvo paskirtas po dviejų dienų.

Teisėjas nesuteikė galimybės atvykti liudytojams iš kitų valstybių, atmetė mano prašymą juos išklausyti.

Klaipėdos vaiko teisių apsaugos tarnyba bendravo su dukra – domėjosi, kaip ji gyvena ir mokosi, nusprendė, kad mergaitė gerai prisitaikė prie naujos aplinkos. O teisme tarnybos atstovė pareiškė, kad vaiką reikia išsiųsti į Angliją.

Kažkodėl teismas nepanoro išgirsti pačios mergaitės nuomonės – jai jau septyneri su puse, ji – brandi asmenybė.

Pagal Europos žmogaus teisių konvenciją, privalu atsiklausti vaiko, jei jis gali pareikšti savo nuomonę.

Apskritai viskas vyko labai formaliai. Teismas nevertino mano parodymų dėl patirto psichologinio smurto ir skurdo, fakto, kad tėvas neprisidėjo prie vaiko išlaikymo, nekreipė dėmesio į jo sveikatos būklę, ilgai gydytą psichikos sutrikimą, daugybę svarbių faktų.

Ilgus metus niekur nedirbęs Christianas prieš teismą Lietuvoje net susirado darbą – įsidarbino savanoriu mokykloje, stebi, ar sąžiningai laikomi egzaminai.

Tačiau tai – tik triukas, sezoninis užsiėmimas, kuris tuojau pat baigsis.

Beje, visiškai nebuvo domimasi jo sveikatos būkle, ligos istorija, psichiatro išvadomis.

– Kreipėtės į Apeliacinį teismą, vadinasi, viliatės, kad viskas susiklostys jums palankiai?

– Tikėjausi Lietuvoje sulaukti bent šiek tiek palaikymo.

Juk aš negrobiau vaiko, tik bėgau nuo smurto ir skurdo, stengiausi dukrai užtikrinti saugias gyvenimo sąlygas.

Tenoriu vieno – ramiai gyventi kartu su savo mergaite.

Pralaimėjo kovą

Klaipėdietei Ingai Rinau (nuotr.) panaši istorija susiklostė liūdnai.

3 nuotr.

Klaipėdietei Ingai Rinau (nuotr.) panaši istorija susiklostė liūdnai.

2003 m. liepą ji susituokė su vokiečiu Michaeliu ir apsigyveno Vokietijoje. 2005 m. kovą, praėjus tik porai mėnesių po dukters gimimo, sutuoktiniai išsiskyrė. Skyrybų paprašė M.Rinau.

Mergaitė liko su motina. Tėvas tikino, kad dukra rūpinosi ir mokėjo alimentus. Mergaitei buvo suteikta Vokietijos pilietybė, ji gavo vokišką pasą.

Kova dėl vaiko užvirė 2006-ųjų vasarą, kai I.Rinau išvyko į Klaipėdą. Ji buvo gavusi vyro leidimą išsivežti dukrą dviem savaitėms, bet atvykusi į gimtinę nusprendė čia ir likti.

Vyras kreipėsi į teisėsaugos institucijas. I.Rinau buvo apkaltinta vaiko pagrobimu, paskelbta jos paieška, išduotas arešto orderis.

Netrukus Vokietijos teismas panaikino I.Rinau teisę į mergaitės globą ir laikinai ją suteikė tėvui. I.Rinau šį teismo sprendimą apskundė, bet viskas liko, kaip buvę.

Tuomet M.Rinau kreipėsi ir į Lietuvos teismus reikalaudamas grąžinti iš jo neva pagrobtą dukterį.

Klaipėdos apygardos teismas jo prašymą atmetė, bet Lietuvos apeliacinis teismas buvo kitokios nuomonės – įpareigojo klaipėdietę per mėnesį nuvežti dukrą į Vokietiją.

Bet po mėnesio Klaipėdos apygardos teismas šį procesą sustabdė, nes I.Rinau reikėjo laiko psichologiškai paruošti dukrą gyventi su tėvu.

Tuomet Lietuvos žmonės pradėjo rengti piketus ir rinkti parašus už tautietę.

Lietuvos aukščiausiasis teismas sustabdė mergaitės perdavimo procesą ir nutarė, kad byla turi būti nagrinėjama iš naujo.

Teismai dėl mergaitės globos vyko ir Vokietijoje. Oranienburgo teismas mergaitės globėju visam laikui paskyrė Michaelį.

2008 m. Europos teisingumo teismas buvo kategoriškas – Lietuvos teismai privalo laikytis Oranienburgo teismo sprendimo.

Klaipėdietė vis rasdavo naujų pasiteisinimų ir priežasčių negrąžinti dukters tėvui. Ji teigė, kad per ilgą laiką vaikas jo net nebeprisimena, pamiršo vokiečių kalbą, jiems tapo labai sunku bendrauti.

Supratęs, kad geruoju vaiko neatgaus, M.Rinau sukūrė neįtikėtiną planą – 2008 metų spalio 20 d. atėjęs į uostamiesčio Vaiko teisių apsaugos tarnyboje vykusį pasimatymą jis čiupo dukterį, sėdo į automobilį ir išskubėjo į Rygos oro uostą.

Į Rygą atlėkusi I.Rinau sužinojo, kad jos buvęs vyras su dukra jau išskrido į Vokietiją. Po to motinai liko pasimatymai su vaiku Vokietijoje.