"Ne kartą ragavau "beržinės košės"

Apie vaikystės ir jaunystės laikus paprašytas papasakoti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas Alfonsas Motuzas juokaudamas prisimena už iškrėstus pokštus vaikystėje ne sykį gavęs beržinės košės, o nepaklusnumas mokytojams netgi užkirto kelią išsipildyti svajonei tapti jūreiviu.

Esate kilęs iš Mažeikių rajono. Ar tėvai jus leido į darželį?

Gimiau Akmenės rajone, tačiau, kai man suėjo ketveri, persikėlėme į įdomiai pavadintą Laižuvos kaimą Mažeikių rajone.

Darželio lankyti neteko, kadangi mūsų kaime jo nebuvo. Dar visai mažą mane prižiūrėjo močiutė, o dvejus metus iki mokyklos būdavau paliktas vienas namuose, o kartais į darbą mane pasiimdavo mama.

Kuo užsiėmė jūsų tėvai?

Mama dirbo kaimo aštuonmetės mokyklos virėja, o tėtis buvo kolūkio agronomas.

Ar krėsdavote pokštus paliktas vienas namuose?

Teko... Pamenu vieną epizodą. Mes gyvenome keturbutyje ir vieni kaimynai savo buto raktus palikdavo po kilimėliu. Nežinau, kas man šovė į galvą, bet aš tuos raktus kažkur paslėpiau. Taip pat iš pašto dėžutės ištraukiau laikraščius ir žurnalus, kuriuos neva paskaitęs (tuo metu skaityti nemokėjau) palikau tvarte ant šieno. Žurnalai - dar nieko, bet, neradus rakto, kaimynams teko laužti duris, o aš gavau lupti, vėliau dar teko atsiprašyti už poelgį. Tuomet supratau, kad taip išdykauti nevalia, ir tokių pokštų nebekrėčiau.

AKIMIRKA iš Laižuvos aštuonmetės mokyklos baigimo šventės. 1985-aisiais darytoje nuotraukoje - Alfonsas su tėvais. Asmeninio albumo nuotr.

Dorovine, moraline prasme mane auklėjo mama. Ne kartą iš jos esu gavęs beržinės košės, tačiau buvo už ką. Na, o tėvas į auklėjimą beveik nesikišdavo - labiau padėdavo pasiruošti pamokoms, konkursams, kartais pravesdavo karinius mokymus (juokiasi. - Aut. past.).

Mokykloje, matyt, jau buvote pavyzdingas mokinys?

Man patiko mokytis, dėl to ir pažymiai buvo geri. Iki ketvirtos klasės buvau pirmūnas - mokiausi vien penketais. Pažangumas šiek tiek krito paauglystėje, nes atsirado kitų interesų. Magėjo eiti į šokius, nors mums, mokiniams, tai buvo draudžiama. Tikrinti ateidavo patys mokytojai, taigi ne kartą teko slėptis už salės užuolaidų, pianino ar netgi scenos užkulisiuose. Teko bėgti ir iš namų, pro langą šokti. Dėl to iš mokytojų gaudavau nemažai pastabų, o per mane mokykloje dirbusi mama patirdavo gėdą.

Apskritai tarp mokinių buvau vienas iš lyderių, mane rinkdavo seniūnu, neretai prieš mokytojus užstodavau savo klasės draugus, o kartais, ieškodamas teisybės, atsikalbinėdavau. Tačiau pats nuo to ir nukentėjau. Nors aštuonmetę mokyklą baigiau vien penketais, dėl kartais nederamo elgesio auklėtoja parašė mano charakteristiką gana negatyvią.

Kokią įtaką tai padarė jūsų tolesniems mokslams?

Ji pakišo koją stojant į Jūreivystės mokyklą Klaipėdoje.

Mokykloje buvau labai aktyvus: dalyvaudavau skaitovų konkursuose, sekėsi mokytis kalbų, lankiau dramos būrelį, patikdavo sportinė veikla, o dar turėjau ir lyderio savybių, taigi nusprendžiau tapti jūreiviu.

GARBĖ. Ši pažangaus pirmaklasio Alfonso nuotrauka kabėjo mokyklos garbės lentoje. Asmeninio albumo nuotr.

Tačiau pildant stojimo prašymą prie manęs priėjo vienas iš priėmimo komisijos narių ir pasiūlė nė nebevargti, nes jiems esą tokių nereikia.

Nusivylęs, paragintas mamos, stojau į Klaipėdos žemės ūkio technikumą, veterinarijos specialybę. Galvojau, reikia išpildyti mamos lūkesčius, mąsčiau galbūt ateityje grįžti į kaimą. Nors nelabai mėgau kraujo, tačiau pripratau ir mokslus sėkmingai baigiau. Būdavo, atveža kokį kritusį arklį, prapjauna pilvą - žarnos išvirtusios, musės skraido, o aš einu ir vardiju: "Čia storosios žarnos, čia plonosios, čia skrandis" (juokiasi. - Aut. past.).

Ar po studijų teko pasidarbuoti veterinaru?

Po mokslų mane beveik iškart pakvietė į tarybinę armiją ir išsiuntė į Kazachstaną, prie Kinijos sienos. Mums teko saugoti vieną pasienio ruožą.

Po metų, 1990-aisiais, įsibėgėjo nepriklausomybės įvykiai. Būta raginimų grįžti į Lietuvą, tačiau pabėgti iš tokio atokaus taško buvo beveik neįmanoma.

INSPEKTORIUS. 1995 metais Mažeikių policijos nuovadoje pašnekovas dirbo apylinkės inspektoriumi. Asmeninio albumo nuotr.

Tačiau po šių įvykių mane kaip nepatikimą karį - lietuvį iš pasienio nusiuntė į tuometinę šalies sostinę Almatą. Teko dirbti su kariuomenės šunimis, prižiūrėti, kad jie būtų paskiepyti, nesirgtų, prižiūrėti jų maisto racioną. Be to, dar teko budėti, saugoti objektus, padirbėti su išminuotojų grupe...

Dvejus metus kariuomenėje drįsčiau pavadinti praleistais veltui. Dabar kariuomenėje jaunuoliai ugdomi, vyksta pratybos, treniruotės, o ten buvo tiesiog išgyvenimo mokykla, kova už vietą po saule.

Kaip nusprendėte tapti policininku?

Grįžus iš kariuomenės, Lietuva jau tapo laisva, atgimimas, milicija virto policija ir žmonės masiškai norėjo prisidėti prie tų pokyčių, tad jungėsi į policijos gretas. Šiuo keliu nusprendžiau pasukti ir aš. Dar pamenu, kai važiavau į Vilnių atlikti medicininės apžiūros, prie ekspertų komisijos kabinetų driekėsi didžiulės eilės norinčiųjų. Kaip šiandien pamenu, kaip grįždami į Mažeikius su draugu kalbėjome: "Mes įpūsime naujo vėjo į policiją, pagerinsime jos įvaizdį. Mes turime būti ne baudėjai, o žmonių partneriai."

Tarnybą pradėjau kaip Mažeikių nuovados jaunesnysis inspektorius, vėliau mane paskyrė Mažeikių rajono PK Mažeikių nuovados Prevencijos tarnybos apylinkės inspektoriumi.

Man šis darbas labai patiko ir sekėsi. Patiko bendrauti su žmonėmis, pavykdavo išspręsti problemas diplomatiškai, nenaudojant fizinės jėgos. Mane pastebėjo vadovai ir judėjau į priekį. Nusprendžiau gilinti žinias Policijos akademijoje, vėliau Lietuvos teisės universitete (dabar - M. Romerio universitetas). Dar studijų metais tapau Mažeikių rajono policijos komisariato viršininko pavaduotoju, vėliau tapau viršininku.

Netrukus laimėjau konkursą ir tapau Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininku, o nuo 2014 m. pradėjau vadovauti Klaipėdos apskrities policijai.

Kokių savybių privalu turėti geram policininkui?

Viena svarbiausių - būti lyderiu. Taip pat sugebėjimas šaltakraujiškai reaguoti ir priimti teisingus sprendimus nestandartinėse situacijose. Geras policininkas turi būti ir geras derybininkas. Žinoma, reikia ir profesinių, teisinių žinių.

Daugelis jaunuolių, pradėjusių dirbti policijoje, jaučiasi dievais - juk tau suteikta teisė bausti žmogų. Tačiau, padirbėję bent vienerius metus, jie suvokia, kad pareigų policininkas turi kur kas daugiau nei teisių, kuriomis taip pat nedera piktnaudžiauti.

JAUNYSTĖ. Nuotrauka daryta 1991 metais, grįžus iš sovietinės armijos. Dveji metai tarnybos, pasak pašnekovo, praėjo kone veltui, vis dėlto tai buvo gražiausi jaunystės metai. Asmeninio albumo nuotr.

Nors anksčiau policininkai stengdavosi konkuruoti užfiksuotų pažeidimų skaičiais, darbe man labiau patikdavo galimybė užkirsti jiems kelią. Pamenu atvejį, kai degalinėje pamačiau iš automobilio ropojantį girtą vairuotoją. Priėjau ir pasakiau jam: "Tu nevažiuok. Nes jeigu važiuosi, man teks tave nubausti." Žiūri į mane nesupratęs - tais laikais buvo neįprasta iš policininkų gauti įspėjimus. Iškviečiau taksi, žmogus išvažiavo namo, o kitą dieną jis man už tai padėkojo.

Gal ir banalu taip kalbėti, bet toje laiptinėje, kurioje Mažeikiuose gyvenome su šeima, net trys jaunuoliai tapo policijos pareigūnais. Galbūt padariau jiems įtaką - stengiausi visuomet atrodyti pasitempęs, batai būdavo nuvalyti, uniforma - tvarkinga (šypsosi. - Aut. past.).

Užauginote du sūnus. Ar jie pasuko jūsų keliu?

Vyresnysis sūnus buvo maištingesnis, tačiau jis pasirinko policininko kelią. O jaunesnysis dabar mokosi Lietuvos sporto universitete.

Ar pats buvote griežtas tėvas savo sūnums?

Ir dabar esu griežtas, bet teisingas. Mano žodis visuomet būdavo paskutinis. Fizinių bausmių nenaudojau, bet diržas kaip psichologinė priemonė būdavo padėtas matomoje vietoje.

Griežto žodžio pasakyti nevengiu ir dabar. Pastebiu, jog kai kuriose šeimose paaugliai nepaklūsta tėvams, netgi elgiasi agresyviai, protestuoja, tačiau mums pavyko išlaikyti pagarbius tėvų ir vaikų santykius.