Pas kalvį Vilių

Šiandien Darius Vilius vilkytiškius kviečia į dainų vakarą - pabūti, pabendrauti, "išdainuoti tamsumus". Kviečia praleisti vakarą jo namuose - be svaigalų, be pykčio, su daina ir darna.

BENDRAMINČIAI Dariaus Viliaus sodyboje.

"Dainos skambėdavo visur, visomis progomis. Apdainuojami buvo darbai, namai, santykiai, išgyvenimai, vargai... Viskas sutilpdavo dainose. Sielos ramybę, proto skaidrumą, pasaulio pažinimą, istoriją, - viską protėviai išdainavo mums", - sako vilkytiškis.

Daina yra malda

Dariau, pagal specialybę esate kalvis. Ir dar dainininkas?

Taip, mano pagrindinis amatas - kalvystė. Esu baigęs E. Balsio menų gimnaziją, studijas Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos dizaino katedroje. Specialaus muzikinio išsilavinimo neturiu, bet turiu noro burti bendruomenę, aistrą dainuoti ir puikius mokytojus: lankau Klaipėdos universiteto chorą, vadovaujamą Algirdo Šumskio, taip pat Priekulės folkloro ansamblį "Vėlingis", kurio vadovė Rūta Vildžiūnienė. Man svarbiau ne sceniniai pasirodymai; dainavimas - sakralinis dalykas, tolygus maldai.

Vilkytiškius buriate ne tik dainuoti...

Renkamės ir į molio vakarus, piname sodus iš šiaudų... Daug ką veikiame.

Gali ateiti kas nori?

Yra susibūręs bendraminčių būrys, apie penkiolika žmonių, ateina ir naujų; ne tik iš Vilkyčių - ir iš Klaipėdos, Palangos atvažiuoja.

Atveriate savo namų duris.

Įsirengėme tokiems susibūrimams klėtį iš senų rąstų. Ten ir vakarojame savaitgaliais.

Vietinis

Jūs gimėte Vilkyčiuose?

Mano tėvai čia įsikūrė, kai buvau trejų metų. Čia užaugau, mokyklą baigiau. Laikau save vietiniu.

O kur prieš tai tėvai gyveno?

Šernuose.

VILKIUKAI - Vilkyčių simbolis.

Iš kurio Lietuvos krašto jie kilę?

Tėvas po karo čia atsikėlė nuo Mažeikių. Mama kilusi iš Rusnės. Pamario krašte - jos protėvių šaknys.

Ką pasakojo apie vaikystę Rusnėje?

Pasakojo, kad per potvynius po lova varlės kurkdavo.

Dainas dainuojate lietuvininkų?

Įvairias. Lietuvių liaudies. Geriau pasakius - mokomės jas dainuoti. L. Rėzos rinkinys - gana sudėtingas repertuaras. Klausome įrašų ir patys bandome dainuoti.

Gaivinate kaimo kultūrą.

Bandau... Iš tiesų visi esame gerokai "nukultūrėję".

PAUKŠTIS, besiveržiantis pro liepsnas į dangų, primena Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį. Švėkšniškiai didžiuojasi savo miestelio simboliu, kurį dovanai sukūrė D. Vilius.

Kaip sekasi?

Sunkiai, bet į priekį... Mažai kam rūpi. Daugeliui artimesnės kitos temos.

Spėju, kad jus laiko keistuoliu.

Nelabai aš rūpinuosi, kas kuo mane laiko. Gyvenu savaip. Įtinku tikrai ne visiems.

Kuo neįtinkate?

Pinigams netarnauju. Nesidomiu finansuojamais projektais ir panašiai.

Tik įrankis

Vilkyčiams sukūrėte simbolinį paminklą - akmenį su senuoju miestelio planu ir trimis vilkiukais. Jį galima pamatyti "Wikipedijoje", tik autorystės nėra. Sukūrėte be atlygio.

Žinoma, be atlygio. Ne tik Vilkyčiams esu sukūręs - ir Saugoms, ir Švėkšnai, ir dabar dar kai ką darau, bet dar nesakysiu.

Ką padovanojote Švėkšnai, Saugoms?

Ant Švėkšnalės upelio slėnio kranto, prieš pat Švėkšną, stovi skulptūra Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui atminti. Saugose - paminklas išnykusiems krašto kaimams: Aukštumalai, Išlūžei, Miškogaliui ir t. t.

SAUGOSE - vilkytiškio sukurtas paminklas išnykusiems krašto kaimams.

Toji skulptūra - žolėmis apaugę varteliai.

Taip. Prie Saugų evangelikų liuteronų bažnyčios.

Atiduodate daug jėgų, daug savo laiko šiam kraštui.

Aš - tik įrankis, jaučiantis pagarbą krašto istorijai. Per mane kuria kažkas iš aukščiau.

Papasakokite apie savo miestelį, kas įdomiausia.

Pro Vilkyčius teka Veiviržo upelis, netoliese jis įteka į Miniją.

Rūpinatės senųjų kapinynų išsaugojimu.

Ne tik Vilkyčių... Visos apylinkės buvusias kapines atrandame, valome, tvarkome.

Ką byloja seni epigrafai, kokie žmonės čia gyveno?

Pavardės - Mitzkus, Toleikis, Kopust, Kawohl, Krieger, Jakobsons, Gaedtke... 1923 m. čia palaidotas mokytojas Mikelis Jurkšaitis (Michael Jurkschat), gimęs 1864 metais... 1887 m. atgulė kavalerijos puskarininkis Otas Šmidkė (Otto Schmidtke), gimęs 1843 m. Gretimame kapinyne palaidotas Napoleono I armijos generolas (žinia, 1806 m. įsiplieskė Prancūzijos ir Prūsijos konfliktas, ir Napoleono kariuomenė buvo užėmusi didžiąją Prūsijos dalį, išskyrus Klaipėdą).

Netoli mano namų - Ruskalvos kapinynas. Jį XIX a. tyrinėjo Prūsijos vokiečiai archeologai Adalbertas Becenbergeris, XX a. pradžioje - Emilis Holakas, radiniai siekė II amžių...

Domitės miestelio istorija ir pats esate padaręs atradimų. Gal rengiatės ir leidinį apie tai išleisti?

Kada nors... Atradimus reikia tikslinti, suderinti su istorikais. Jau ketverius metus esu užsidegęs rinkti istorinius duomenis. Internetas geras tuo (nors šiaip jo nemėgstu), kad suteikia galimybę pamatyti istorinius dokumentus pasaulio muziejų fonduose - dabar viskas suskaitmeninta ir prieinama. Galima atkapstyti įdomių dalykų.

Yra laikoma, kad Vilkyčiams - apie 500 metų. Skaičiuojama nuo pirmojo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose. Berlyno archyvuose radau dokumentą, kuriame miestelis paminėtas prieš 750 metų. Tai mainų sutartis, pagal kurią 1261 m. Vokiečių ordino išsinuomoti 6 hakenai žemės perleidžiami už 6 hakenus Vilkyčių kaime. Tai sukėlė didelių neaiškumų istorikams.

Savam kieme

Mokote kalvystės paslapčių Vilkyčių vaikus.

Taip, labai norisi užimti kaimo jaunimą prasminga veikla. Kad mokytųsi ne tik išorinį gyvenimą statyti. Ateina koks jaunas, savęs ieškantis jaunuolis, nukala lietuvišką saulutę, stogastulpį padaro - ir į pasaulį kitaip ima žiūrėti.

O kiek gyventojų dabar kaime, ar likę senbuvių?

Gyventojų priskaičiuojama apie 800. Senbuvių labai mažai. Vilkyčiai tankėja, auga į šonus, naujakurių dėka.

Bandote naujakuriams parodyti senąjį kultūros paveldą: amatų, papročių, dainų... Ar jiems tai įdomu?

Ką jums atsakyti... Sudėtinga išjudinti. Nėra emocinio ryšio su šia vieta, su protėvių kultūra. Bandžiau čia daug veiklų, net kultūros namus gaivinome... Norėjau sutelkti bendruomenę kultūriniams dalykams, bet vis užkliūvu už verslininkų, kurie kitaip į viską žiūri.

Kitaip - tai, suprask, ar jiems tai naudinga?

Taip, vis kalba apie finansavimo projektus. Man nereikia finansavimo projekto, kad galėčiau daryti prasmingus darbus.

Įsivaizduoju, koks keistas atrodote.

Na, taip. Aš perėjau sunkią mokyklą, bet išmokau, kad galima prasmingai gyventi gyvenimą ir savo kieme.

Pasikvieti draugų, išsiverdi arbatos ir dainuoji dainas iš Rėzos rinkinio.

Ir jauti, kokia jėga slypi senosiose lietuvių dainose. Supranti, kokį turtą tau paliko protėviai.

Su nedideliu bendraminčių būriu dainų vakarus rengiame ir žiemą, ir vasarą. Kitąkart minkome molį, šiaudų skulptūras piname. Pastaraisiais metais ir vilkytiškiai pradeda domėtis, ateina.

Baigėte akademiją, mokate daryti be galo meniškus dalykus. Kodėl gyvenate Vilkyčiuose?

Kitur ir kitaip savęs neįsivaizduoju. Gyvenu ir kuriu tarp dangaus ir žemės. Ir kas yra "meniškas"? Baigiau akademiją - taip ir nesužinojau. Todėl ir mečiau magistro studijas: o kam? Aš kuriu ne tam, kad šokiruočiau ar pinigams vergaučiau. Aš laisvas kalvis. Nenoriu nieko stebinti. Tenoriu, kad nuo to, ką darau, ir nuo to, kaip esu, šiluma kitiems sklistų.

XX a. pradžios atvirukas. Kairėje, viršuje, - viešbutis "Feldkeller" ("Lauko rūsys"). Palei sodą vedė kelias į geležinkelio stotį. Kairėje, apačioje, - mokykla. Čia gyveno turtuolis Jurkscheit, poetės Lisbeth Purwins-Irrittič dėdė. Dešiniojoje atviruko dalyje - paštas.

APIE VILKYČIUS
Atstumas: 28 km nuo Klaipėdos, 7 km nuo Priekulės.
Rašytiniuose šaltiniuose Vilkyčių kaimas pirmą kartą paminėtas 1540 m.
1683 m. minimi lietuviški vardai Jurgis, Martinas, Barbe, Mikelis. Po didžiojo maro atsirado daug vokiškų pavardžių.
1806 m. Prūsijos karalystėje panaikinus baudžiavą, XIX a. pirmoje pusėje Vilkyčiai sparčiai augo, dar prisijungdami ir gretimas sodybas. Veikė malūnas, lentpjūvė, paštas, vyninė, pradinės mokyklos.
1853 m. pro Vilkyčius nutiestas plentas Tilžė-Klaipėda.
1870 m. įsteigta mokykla.
1875 m. - geležinkelis Tilžė-Klaipėda.
XIX a. pabaigoje Vilkyčiai buvo priskirti Klaipėdos apskrities Sakūčių valsčiui ir Priekulės evangelikų liuteronų parapijai. Kaime gyveno 350 žmonių, tarp jų 13 katalikų.
1905 m. Vilkyčiuose gyveno 386 gyventojai, iš kurių lietuviškai kalbėjo 39,4, vokiškai - 57,2 , 5,4 proc. - kita kalba.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Vilkyčiuose gyveno 420 žmonių. Veikė traukinių stotis, pašto ir telegrafo skyriai, sava taupomoji skolinamoji kasa (kredito unija). Užeigos namus su įvairių prekių krautuvėmis laikė Fryderikė Feldkeler, Karlas Gliutas ir Gustavas Teizingas. Veikė Antono Feho sūrinė. Vilkyčiuose darbavosi kepėjas Maksas Noibaueris, mėsininkai J. Giunteris ir R. Vilis, kalviai H. Zeidleris ir Trinkys. Ratus dirbo Oto Noibacheris, puodus žiedė Gustavas Armonaitis, batus taisė Richardo Bormano našlė.
1925 m. Vilkyčiuose gyveno 407 žmonės. Kaimas priklausė Klaipėdos krašto Sakūtėlių valsčiui. Vilkyčiuose veikė mokykla, buvo policijos nuovada, paštas, traukinių stotis.

Informacija iš leidinio "VILKYČIAI: praeitis ir dabartis".