Mus pakvietė Tarptautinio kultūros ir meno centro vadovė Viktorija Voronova. Su ja susipažinome pernai, tarptautinėje autorinių lėlių parodoje Maskvoje. Viktorija mus paragino atvykti į Vilnių ir Klaipėdą, atvežti čia savo lėles, Julijos fotografijas. Sekėme paskui Viktorijos charizmą. Ji nepaprastas žmogus. Artimiausiu metu mums žada suorganizuoti parodą Paryžiuje.
Kiek metų kuriate lėles?
Profesionaliai - penkerius. Ir nors tai gana trumpas kūrybinis laikas, galiu pasidžiaugti, jog mano lėlės yra parduodamos žinomiausiose Maskvos šiuolaikinio meno galerijose. Viena yra saugoma Maskvos Raudonojoje aikštėje įsikūrusiame Istorijos muziejuje. Kitą gražuolę esu padovanojusi Rygos lėlių muziejui.
Julija, esi ne tik artimiausias Sašai žmogus. Fotografuoji jos lėles. Sakyk, kuo jos išskirtinės?
Julija: Na, pirmiausiai dauguma Sašos lėlių yra nelyginant jos autoportretai. Tai viena. Antra, JAV scenaristas, režisierius ir aktorius Vudis Alenas yra pasakęs: "Gyvenime svarbūs yra tik du dalykai: pirmas - tai seksas, antrasis - jau ne toks svarbus". Ir tai sako didis menininkas! Ne koks maniakas, - šypsosi. - Seksas yra didžiulė energija. Ir ji atvira Sašos darbuose.
Sašos lėlėse impulso seksui, impulso erotikai labai daug. Jos lėlės - tai apnuogintas jausmingumas. Seksas kaip aktas šiuolaikiname mene jau nebėra įdomus. Įdomus tik žmogus. Jo troškimas. Impulsas. Čia jis ir demonstruojamas. Nujaučiamas.
Saša, nors autorines lėles jau raginama vadinti savarankiška meno šaka, vis dėlto interjero skulptūra lėlė nėra populiari.
Prieš 30 metų ir fotografija nebuvo laikoma rimtu žanru, o dabar ji - kuo rimčiausias menas. Net neabejoju, kad visai netrukus autorinė lėlė užims tinkamą vietą ant meno pjedestalo. Noriu tapti pripažinta šio meno pradininke.
Minėjai, kad viskas, ko imiesi, paklūsta tavo rankoms. Kodėl, pavydžiui, netapai?
Galėčiau. Esu Rusijos dailininkų sąjungos narė. Galėčiau rašyti. Vienas mano apsakymas buvo išspausdintas almanache "Roman - gazeta". Bet iš rašymo gi nepragyvensi.
Galėčiau dainuoti. Vienu metu mėginau tapti dainininke, ir, beje, uždirbdavau nemažai. Tačiau reikia pripažinti, jog tie keliai nebuvo tie tikrieji, kuriais eidama galėčiau sužibėti. Esu garbėtroška, ir tos garbės noriu sulaukti greitai: čia ir dabar! Juk tam, kad tavo parašytą kūrinį įvertintų, reikia daug laiko. Reikia laukti, kol tavo meno suvokėjas apsakymą perskaitys, parašys recenziją. O su lėlėmis yra kitaip. Užtenka tik surikiuoti lėles parodoje, ir įvertinimą gauni akimirksniu.
Dauguma žmonių sako: "Saša, tu - menininkė! Tavo lėlės nuostabios!" Greito įvertinimo saldumas mane ir papirko.
Per lėlę aš galiu taikliau išreikšti savo pasaulį, savo šiuolaikiškumą. Be to, galiu pragyventi. Viena mano lėlė kainuoja apie 1500 eurų.
Kas jas perka?
Galerijų savininkai, kolekcininkai, turtingi gerbėjai. Turiu vieną gerbėjų šeimą: vyrą ir žmoną, kurie žavisi mano darbais, seka mano kūrybinį kelią.
Pinigai nėra viskas. Dažniau palaikymas, paskatinimas turi didesnę galią. Kartais gerbėjai paskambina ir pasako man gerą žodį.O aš jaučiuosi taip pat gerai, lyg jie būtų nupirkę lėlę... Ir tai daug svarbiau nei kai koks nors turtuolis, neišmanydamas, kur išleisti pinigus, nuperka lėlę visiškai nesuvokdamas jos meninės vertės, meilės, kurią įdėjau į kūrinį.
Prisipažinti, jog esi garbėtroška, - drąsu.
Būti garbėtroška - tai trokšti būti pripažintam dėl to, ką darai gerai. Drąsu yra tik tai, jog siekdama būti pripažinta aš prisiimu atsakomybę už save, už savo kūrinius, už savo vertintojus, kurie tiki manimi, laukia vis geresnio rezultato. Be to, garbės, valdžios troškimas būdingas visiems epileptikams. Petras I, Julijus Cezaris, Fiodoras Dostojevskis, Van Gogas... Tai vis asmenybės, kurios troško garbės ir valdžios labai intensyviai kurdamos, statydamos, kariaudamos. Jie visi sirgo epilepsija.
Kodėl prabilai apie epilepsiją?
Epilepsija kankina ir mane. Ir nors šiandien aš vis dar vartoju vaistus, tikriausiai galiu pasakyti, jog su šia liga susitvarkiau. O iki 24 metų tai buvo ne gyvenimas, o košmaras. Negydoma epilepsija veda į visišką degradaciją. Priepuolių metu prarandama atmintis ilgainiui vis silnėja, o raminamieji vaistai, kuriuos gydytojai paprastai išrašo epileptikams, slopina smegenų veiklą.
Alpdavau nuo mažens. Tačiau gydytojai sakydavo: "Ji tiesiog lieknutė". O paauglystėje tik įtardavo, jog laikausi vandens dietos, vartoju narkotikus, sergu bulimija arba anoreksija.
Apie 20 metus man sutriko orientacija, dar vėliau - atmintis. Taigi būdama kokių 23 neprisimindavau daiktų pavadinimų, ėmiau neatpažinti kaimynų, giminaičių. O nuolat jaučiamas nerimas, atrodė, pribaigs mane visiškai. Visa tai tęsėsi iki tol, kol man buvo padaryta galvos nuotrauka ir pripažinta epilepsija. Šiandien aš geriu vaistus ir galiu gyventi kaip normalus žmogus: planuoti savo dieną, kurti. Būti sveikam yra didžiulė laimė. Ir tik sunkią ligą išsigydęs žmogus gali mane suprasti. Norėčiau įkurti fondą, kuris remtų epilepsija sergančius vaikus.
Iš ko išmokai kurti lėles?
Lankiau kursus pas žymiausius Maskvos lėlininkus bei skulptorius. Tai ir visas mano išsilavinimas. Tačiau nepaisant to, šiandien pati dėstau vienoje iš meno studijų "Kukolnaja kolekcija".
Baigusi mokyklą niekur nestojai studijuoti?
Būdama penkiolikos ėmiau dirbti manekene. Tuomet modelio darbas buvo itin geidžiamas. Apie podiumo gražuoles rašė spauda. Jos puošė žurnalų viršelius. Manekenės prilygo muzikos žvaigždėms! Bet modelio darbas mane žeidė: labai sunkiai išgyvendavau atrankas. Konkurencija didelė. O merginos visos gražios. Dirbdama manekene tik įgijau dar daugiau kompleksų. Neslėpsiu - visu tuo užsiėmiau tik dėl to, jog norėjau užsidirbti pinigų. Rusijoje "prasimušti" nepavyko, o ieškoti laimės užsienyje nenorėjau, mat Rusijoje turėjau merginą. Būdama 21-erių buvau įstojusi mokytis literatūros, bet mečiau. Nemačiau prasmės toliau mokytis, nes gyvenimas pats ėmė rodyti kitą kryptį.
Papasakok apie savo vaikystę.
Gimiau Urale, Magnitogorsko mieste. Šis miestas yra įžymus gigantiškomis geležies ir plieno liejyklomis. Šiandien ten jau yra sumontuoti galingi filtrai, tačiau vaikystėje ryte pakėlusi galvą nuo pagalvės aš pamatydavau purvinai oranžinės spalvos siluetą. Tai buvo rūdos dulkės. "Pučia šiaurės vėjas", - lyg sinoptikė pranešdavo mane auginusi močiutė, nes ant lubų ir sienų nusėsdavo rūdos dulkių dryžės.
Tave augino ne mama?
Mama mane pagimdė vos šešiolikos. Matyt, jai norėjosi susikurti savo gyvenimą, todėl aš ją retai matydavau. Nenorėčiau blogai apie ją kalbėti, todėl gal nelieskime šios temos. Mane augino tai močiutė, tai teta. Dažnai kraustydavomės iš vieno kaimo į kitą. Tėvo neatmenu. Žinau, kad jis gyvena kažkur kaime ir mėgsta išgerti. Močiutei vis labiau ūmėjo įgimta psichikos liga - šizofrenija. Aš ją labai mylėjau. Ji man buvo labai gera. Vieną dieną jai galutinai pasimaišė protas ir ji iššoko pro langą. Todėl būdama šešiolikos išvažiavau į Maskvą.
O tu šiandien bendrauji su mama?
Retai. Dabar mūsų santykiai pakenčiami, tačiau vaikystėje, kai mama kartkartėmis atvažiuodavo manęs aplankyti, žiūrėdavau į ją kaip į svetimą žmogų. Nebuvau pratusi guostis, todėl neturėdavau jai ką pasakyti. Neturėdama artimo žmogaus šalia buvau įpratusi slėpti emocijas.
Merginos, papasakokite apie savo gyvenimą Maskvoje.
Julija: Su Saša gyvename pačiame Maskvos centre, trijų kambarių bute. Ir gyvename... naktį. Einame miegoti apie 4-6 val. ryto, nes nuo 8 iki 12 val. Maskvoje yra patys didžiausi kamščiai. Taip jų išvengiame. Mūsų diena prasideda apie 14 valandą.
Buities, kaip įprasta šeimose, mes neturime. Valgome kavinėse. Saša išvis beveik nieko nevalgo... Taip gyventi galime, nes abi dirbame namie.
Saša: Naktį Maskvoje gali rasti bet ką: veikiančias kirpyklas, parduotuves, prabangiausius restoranus, pasigaminti vizitines korteles, gali net mašiną nusipirkti.
Julija, esi baigusi prestižinį Valstybinį Maskvos kinematografijos institutą. Ar panaudoji savo žinias?
Prieš penkerius metus režisavau "MTV Rusia" muzikines programas. Esu sukūrusi keletą filmukų įvairiems festivaliams, tačiau tai nebuvo rimti darbai. Esu muzikali. Šiuo metu kuriu dainas rusų žvaigždėms, grupėms. Esu sukūrusi dainų populiariajai rusų atlikėjai Lolitai Miliavskajai. Fotografuoju. Ir nors Rusijoje su finansavimu yra gana keblu, vis dėlto neatmetu galimybės kada nors sukurti pilnametražį filmą.
Julija, nors parodoje kabo ir tavo fotografijos, visų akys krypsta į Sašos lėles. Ar nesijauti Sašos šlovės šešėlyje?
Esu visavertis, užimtas, nepriklausomas žmogus. Be to - realistė. Žinau ko noriu. Ką galiu, ko ne. Ir man pačiai sau, o juolab kitiems nereikia įrodinėti savo vertingumo.
Ne kiekvienas ryžtasi atvirai kalbėti apie savo homoseksualumą. Kodėl jūs kalbate?
Saša: Tai, kad man patinka moterys, supratau būdama penkiolikos. Kai man buvo 19 metų, apie tai pasakiau savo mamai. O ką apie mane mano kiti - man nusispjauti.
Nesuprantu, kodėl jums ši tema įdomi. Ką jūs norite kad papasakočiau? Ką mes darome lovoje? Maskvoje, tame megapolyje, kur visko tiek tarpsta, o ypač pramogų pasaulyje, būti homoseksualiam - normalu, gal net banalu. Nuobodu.
Julija: Nežinau, kodėl kitos homoseksualios poros slepia savo santykius. Man tai nepriimtina. Juk gyvename šiuolaikinėje visuomenėje. Dabar kiti laikai. Į kalėjimą niekas nebesodina, į psichiatrines ligonines nebeguldo. Na, taip, homofobija egzistuoja. Ir stipri. Tačiau aš kovoju su ja. Aš kalbu apie savo homoseksualumą.
Saša: Žinoma, jei tebegyvenčiau kur nors mažame miestelyje Sibire, apie tai nekalbėčiau.
Kaip supratote, jog vaikinai jūsų netraukia?
Saša: Vaikystėje aš labai mėgau animacinį filmuką apie Coliukę. Prisimenate, jame yra tokia scena, kai Coliukę nuo turtingo kurmio išgelbėja kregždutė? Pažiūrėjusi tą filmuką ir atsigulusi miegoti aš vis sukau mintyse tą sceną - ir niekaip negalėjau suprasti, kodėl kregždutė neša Coliukę pas princą. Juk kregždutė išgelbėjo Coliukę. Ir joms taip gera kartu skristi. Mano supratimu, čia ir turėjo baigtis filmukas. Kuo čia dėtas tas princas?
Julija: Dar darželyje turėjau savo mylimą auklėtoją, dėl kurios ėjau iš proto. Atsikeldavau daug anksčiau nei reikėdavo, darželį lankiau su didžiausiu malonumu. Na, o paauglystėje... Na, nebuvo taip, kad sėdėčiau ir galvočiau: "O gal man visgi pabandyti tapti lesbiete?"
Viskas klojosi natūraliai. Beje, mano mama, su kuria mes esame labai artimos, kartais paatviraudavo, jog ją taip pat traukia moterys, nors ji su mano tėčiu laimingai gyvena kartu nuo 17 metų. Galbūt ji sau neleido atsiskleisti, o aš sau leidau. Kita vertus, manau, kad visos moterys, nepaisant jų orientacijos, didesnį palankumą jaučia savo lyties atstovėms.
Saša: Nuo paauglystės rausdavau tik nuo moterų žvilgsnių. Visada įsimylėdavau tik moteris. Ir, beje, labai stipriai, jautriai.
Ar sunku būti kitokiai?
Saša: Kodėl jūs manote, kad aš kitokia? Aš ne kitokia. Ir man nesunku. Žinoma, giminaičiai, vartydami albumus, kukliai nuleidžia akis pamatę mudvi. Vengiama tam tikrų temų. Visa tai - homofobija. Kartais neišvengiame pašaipų, nors visais įmanomais būdais stengiamės neafišuoti savo orientacijos: gatvėje nesilaikome už rankyčių ir nesibučiuojame. Kam erzinti žmones?
Julija: Požiūris į homoseksualius žmones žiaurus, tai nėra malonu, bet teko priprasti. Tačiau jūs žinote tuos psichologinius dalykus: jei vyras labai pavydi savo žmonos, vadinasi, jis pats nori nuotykių su kitomis moterimis. O atvirą neapykantą gėjams išreiškiantys vyrai išsiduoda, kad jiems patiems trūksta vyriškumo, tvirtesnės valios, tvirtumo apskritai.
Minėjote, kad jus jaudina vyrų ir moterų skirtumai socialiniame gyvenime.
Saša: Darbdavys visada mieliau priims į darbą vyrą, nes jis niekada nepastos, neišeis motinystės atostogų, negulės ligoninėje kartu su vaiku. Jam greičiau bus padidinta alga, jam greičiau paaukštins pareigas. Tai neteisinga. Ir tai, kad požiūris į moterį yra toks: tau reikia kuo greičiau susirasti vyrą, - o toliau bus matyti.
Ar jūs žadate susituokti?
Saša: Rusijoje homoseksualams neleidžiama tuoktis, bet jei ir leistų, nežinau, ar tai ką nors keistų. Nesame kalbėjusios apie tai.
Norite turėti vaikų?
Saša: Aš negimdysiu, nes sergu epilepsija.
Julia: Dvi moterys visada turi daugiau šansų turėti vaikų nei du vyrai.
Dauguma lankytojų Klaipėdoje į jūsų parodą atėjo tik dėl to, kad galėtų pasižiūrėti į lesbietes.
Julia: O ką aš sakiau! Dauguma į mus ateina pažiūrėti lyg į laboratorines žiurkes. Bet Viktorija, kuri mus pakvietė atvykti į Lietuvą, mumis susidomėjo ne todėl, kad mes homoseksualios.
Ar homoseksualumas jūsų verslui padeda kurti pridėtinę vertę?
Saša: Na, ką jūs. Čia ne rinkodara. Čia mūsų gyvenimas.
Jūratė KLUMBIENĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą