Stiprybė ateina iš praeities

Stiprybė ateina iš praeities

„Šiau­lių vei­dą pa­ro­dė nu­tir­pęs snie­gas. Bau­gu jį ju­din­ti, kad blo­gas kva­pas ne­pask­lis­tų“, – juo­kau­da­mas sa­ko liau­dies meist­ras Al­ber­tas Mar­ti­nai­tis, pa­klaus­tas apie mies­tą, ku­ris šie­met šven­čia 777 gimtadienį. Jis ra­gi­na Šiaulių is­to­ri­jo­je ieš­ko­ti pra­smin­gų da­tų, žmo­nių, o ne paaug­liš­kai švęs­ti. „Juk pa­pras­čiau­sia pa­sta­ty­ti alaus bač­ką ir iš­šau­dy­ti fe­jer­ver­kus. Bet tai ne­pa­guo­džia nei dva­siš­kai, nei fi­ziš­kai ne­pa­gy­do“, – sa­ko liau­dies meist­ras.

Gra­žiau­sia šven­tė ga­li bū­ti lai­do­tu­vės

– Kul­tū­ri­nin­kų dis­ku­si­jo­je apie Šiau­lių šven­tes sa­kė­te, kad rei­kia at­si­sa­ky­ti ren­gi­nių ma­siš­ku­mo, iš­gry­nin­ti jų ko­ky­bę, kvie­tė­te api­brėž­ti, kas tai yra ver­ty­bė. Kas, jū­sų aki­mis, yra ver­ty­bė šven­tė­je?

– Vis­ką ban­dau aiš­kin­ti tra­di­ciš­ku­mu. Ma­ne, folk­lo­ris­tą, bū­tų leng­viau­sia ap­kal­tin­ti, kad esu už­si­kon­ser­va­vęs fun­da­men­ta­lis­tas. Bet yra ir mo­der­nus et­no­kul­tū­ros pa­nau­do­ji­mo va­rian­tas.

Man įspū­din­giau­sias vi­sų lai­kų Kul­tū­ros cent­ro ren­gi­nys bu­vo apie duo­ną. Žmo­nės išė­jo su aša­ro­mis aky­se, ne­si­skirs­tė, dis­ku­ta­vo. Ne­bu­vo ten nei plū­go, nei ark­lių. Bu­vo pa­kvies­ti žmo­nės, ku­rie tu­ri, ką pa­sa­ky­ti, ką pri­si­min­ti, kū­ry­bin­gai pa­nau­do­ti vie­ti­niai ko­lek­ty­vai. Žmo­nės tik­rus, nuo­šir­džius da­ly­kus at­pa­žįs­ta.

Kar­tais sa­kau: gra­žiau­sia šven­tė ga­li bū­ti lai­do­tu­vės, nes per lai­do­tu­ves žmo­nės yra la­bai nuo­šir­dūs. Ypač, jei ve­lio­nį pa­ly­di ta pa­ti bend­ruo­me­nė. Tai yra tra­di­ciš­ku­mas, ku­ris įma­no­mas ir šian­dien. Jei­gu jo iš­si­ža­di, pa­slau­gą jau rei­kia pirk­ti.

– Ar įma­no­ma bend­ruo­me­nė mies­te?

– Vi­suo­ti­nė neį­ma­no­ma. Tu­ri bū­ti tam tik­rų po­rei­kių gru­pės. Ga­li pen­ki se­nu­kai ant suo­liu­ko keik­ti val­džią. Bet ga­li se­nu­kai žais­ti šach­ma­tais ir sukur­ti šach­ma­tų tur­ny­rų tra­di­ci­ją. Dau­gia­bu­čio se­nu­kai ga­li vai­kys­tės žai­di­mų jau­ni­mą pa­mo­ky­ti. To­kios veik­los ga­lė­tų kel­tis į skve­re­lius, par­ke­lius. Iš įvai­ro­vės at­si­ras­tų tar­pu­sa­vio są­ly­čio taš­kų.

„Mes – šiau­lie­čiai“ – tik lo­zun­gas, iš tie­sų taip nė­ra. Juk ir na­muo­se ky­la prieš­ta­ra­vi­mų.

Bend­ruo­me­nę rei­kia kur­ti be jo­kių ap­ga­vys­čių. Kad ne­bū­tų kaip po­li­ti­ko­je: „Iš­pil­dy­si­me jū­sų lū­kes­čius“. O iš tie­sų sa­vo kai­lius gelbs­ti. Tie, ku­rie kaž­ką da­ro, tu­ri jaus­ti at­sa­ko­my­bę.

777 yra tik skai­čiai

– Ko­kia jū­sų nuo­mo­nė apie da­bar­ti­nes mies­to šven­tes?

– Man ne­ra­mu dėl ver­ty­bių komp­ro­mi­ta­vi­mo. Juk pa­pras­čiau­sia pa­sta­ty­ti alaus bač­ką ir iš­šau­dy­ti fe­jer­ver­kus. Bet tai ne­pa­guo­džia, nei dva­siš­kai, nei fi­ziš­kai ne­pa­gy­do. Prau­lio­ja pi­ni­gus, o gy­ve­ni­mas nuo to ne­pa­ge­rė­ja.

Man ba­na­liai skam­ba „Šiau­lių gi­mi­mo die­na“. Tai – tar­si ne­pil­na­me­čio sind­ro­mas, už­si­tę­su­si bran­da.

Pre­ky­ba, pre­ky­ba, pre­ky­ba. Ki­čas. Ta­len­tin­gam žmo­gui la­bai sun­ku ma­ty­ti to­kią si­tua­ci­ją. Bet ką pa­da­ry­si, kai dau­gu­ma yra to­kio sko­nio, to­kių kul­tū­ri­nių po­rei­kių. Svar­biau­sia – pra­links­min­ti liau­dį. Ir ver­čia­si vi­si per gal­vą, kad ta liau­dis pra­links­mė­tų.

Tie, ku­rie no­ri kaž­ką nu­veik­ti, tu­ri stu­di­juo­ti Šiau­lių is­to­ri­ją, ieš­ko­ti pra­smin­gų su­kak­ties da­tų, žmo­nių. Pa­vyz­džiui, per­nai pri­mi­niau apie skulp­to­rių An­ta­ną Rau­do­nį, ku­ris il­gą lai­ką gy­ve­no, dir­bo Šiau­liuo­se.

Ne­rei­kia pri­si­tai­ky­ti prie svai­čio­ji­mų: pa­si­da­rom Šiau­lių gim­ta­die­nį, su­val­gy­sim tor­tą, pau­lio­sim, pa­laks­ty­sim, mu­gę pa­da­ry­sim... Ir mū­sų vals­ty­bės him­ne įra­šy­ta, kad stip­ry­bės rei­kia sem­tis iš praei­ties, o ne iš po­pso.

Svar­bu ir vis­ką tei­sin­gai įvar­din­ti. Vie­ną kar­tą sa­ko­ma „Šiau­lių die­nos“, ki­tą – „Šiau­lių gim­ta­die­nis“, da­bar šven­tę pa­krikš­ti­jo tri­mis sep­ty­ne­tu­kais. Nau­ji var­dai, nau­ji pa­va­di­ni­mai pa­kei­čia ir žmo­gaus, ir reiš­ki­nio pra­smę.

Jei Šiau­lių die­nos – Sau­lės mū­šio mi­nė­ji­mo da­ta, taip ir de­ra va­din­ti. O tu­ri­nį ga­li­ma kū­ry­bin­gai or­ga­ni­zuo­ti.

Jei kal­ba­me apie gim­ta­die­nį, va­di­na­si, iki 1236 me­tų nie­ko ne­bu­vo. Ta­da ar­cheo­lo­gams ten­ka aiš­kin­tis ir gal­vo­ti, kas to­kie mes esa­me.

– Šie­met dau­gy­bė ren­gi­nių Šiau­liuo­se or­ga­ni­zuo­ja­mi at­si­re­miant į skai­čius 777 (tiek me­tų nuo Sau­lės mū­šio): siek­ta mar­gu­čių re­kor­do, bėg­tos dis­tan­ci­jos, pieš­ti pie­ši­niai. Ar ver­ta bū­ti ži­no­miems dėl skai­čių žais­mo?

– Kiek­vie­nas ren­gi­nys tu­ri sa­vo fa­sa­dą, vir­tu­vę, kaž­kie­no iš­skai­čia­vi­mus. Man nuo­jau­ta sa­ko, kad čia vei­kia tie pa­tys me­cha­niz­mai, kaip po­li­ti­nių par­ti­jų kū­ri­mo­si vir­tu­vė­je. Su­gal­vo­ja­ma ideo­lo­gi­ja, iš­ke­lia­mas lo­zun­gas, tau­ta iš­girs­ta ir pra­de­da „val­gy­ti“. Po ku­rio lai­ko sa­ko: „Nes­ka­nu...“

777 yra skai­čiai ir tiek. Kaip ir rai­dės. Iš rai­džių su­si­de­da žo­džiai, iš skai­čių – di­des­ni skai­čiai. 777 li­tai jau yra šis tas, bet jo­kios pra­smės neįž­vel­giu.

Li­tas – į mies­to tvar­kos pa­lai­ky­mo ban­ką

– Šiau­liai yra stu­den­tiš­kas mies­tas. Ar iš­nau­do­ja­mas šis po­ten­cia­las?

– Šiau­liuo­se yra jau­nų žmo­nių, ku­rie ke­lia gal­vas ir žiū­ri, kas aukš­čiau da­ro­si, kur ga­li at­si­ras­ti vie­ta to­li­mes­niam gy­ve­ni­mui, veik­lai, kaip in­teg­ruo­tis į švie­ti­mo, me­no pa­sau­lį.

Aki­vaiz­du, kad, jau­no žmo­gaus aki­mis žiū­rint į su­si­for­ma­vu­sią kul­tū­ri­nę erd­vę, ne­la­bai ma­ty­ti neu­žim­tų vie­te­lių. Lie­ka emig­ra­ci­ja ar­ba sa­va­ran­kiš­ka trem­tis.

Yra per­spek­ty­vių uni­ver­si­te­tą bai­gu­sių žmo­nių, ku­rie ga­li at­gai­vin­ti, at­jau­nin­ti mies­tą. Bet jau­ni­mas ma­to, kad neį­veiks „blie­ki­nio“ de­be­sies.

– Nu­tir­pęs snie­gas at­vė­rė šiukš­les, žmo­nės stve­ria­si už gal­vų dėl duo­bių gat­vė­se ir kie­muo­se, va­sa­rą kal­bė­si­me apie ne­pjau­tą žo­lę. Mies­tas ne­my­li­mas tar­nau­ti tu­rin­čios val­džios?

– Prieš Eu­ro­pos krep­ši­nio čem­pio­na­tą vi­si va­rė ka­muo­lį į švie­sų ry­to­jų, pri­sta­tė are­nų: bus čem­pio­na­tas ir tap­si­me la­bai lai­min­gi. Šven­tė bai­gė­si, vi­si iš­va­ži­nė­jo, o ylos pra­dė­jo lįs­ti iš mai­šų.

Pi­ni­gų rung­ty­nėms ar ko­kiam „lei­di-ga­gi­niam“ kon­cer­tui yra. Žmo­nės ma­no, kad toks kon­cer­tas svar­biau, ne­gu nu­pirk­ti ben­zi­no žo­liap­jo­vei ar­ba pa­sam­dy­ti va­ly­to­ją, ku­ris su­šluo­tų pa­va­sa­rio bru­dus.

Ar­ba – vyks­ta te­le­vi­zi­jos lai­do­se bal­sa­vi­mas te­le­fo­nu. Akys stul­pu iš­šo­ka: 30 tūks­tan­čių skam­bu­čių už li­tą ar du! O jei už­ra­kin­tu­mei te­le­fo­ną, o tuos li­tu­kus įmes­tu­mei į ko­kį mies­to tvar­kos pa­lai­ky­mo ban­ką?

Pag­ra­žin­tas pa­sau­lis

– Bu­vo­te pir­mo­sios Šiau­lių mies­to ta­ry­bos de­pu­ta­tas. Ar da­bar sa­ve įsi­vaiz­duo­tu­mė­te dir­ban­tį mies­to ta­ry­bo­je?

– Jau ir ta­da neap­sisp­ren­džiau, su ku­ria frak­ci­ja su­si­ta­pa­tin­ti.

Kai bu­vau Ta­ry­bo­je, pa­ty­riau žiau­rų akib­rokš­tą. Iš­gir­dau, kad mes vi­si esa­me va­gys. Pa­ra­dok­sas, kad tai pa­sa­kė mo­te­ris, ku­ri iš fab­ri­ko vi­są lai­ką vo­gė siū­lus. Pa­si­ju­tau la­bai ne­sau­gus. Pa­žįs­ta­mi ma­tė, kad nie­ko ne­pa­vo­giau, bet kaip tai paaiš­kin­ti ne­pa­žįs­ta­miems?

Tą nak­tį, kaip pra­si­dė­jo šau­dy­mai Vil­niu­je, rei­kė­jo ei­ti į Sa­vi­val­dy­bę. Ne­šiau­si kank­les. Man pa­si­ro­dė, kad kank­lės la­bai svar­bu. Ma­no se­ne­lis, kai ve­žė į Si­bi­rą, blaš­kė­si, ką pa­siim­ti. Pa­siė­męs smui­ką, at­si­sė­do, nu­ri­mo. Kal­bu apie sa­vo kos­mo­są, ku­ris Šiau­lių bend­ruo­me­nei sun­kiai su­vo­kia­mas, įsi­vaiz­duo­ja­mas ar­ba jau­čia­mas.

Po­li­ti­ka – ne ma­no pa­šau­ki­mas. Da­bar esu at­ra­dęs sa­vo vie­tą. Esu kul­tū­ro­je, ku­ri do­mi­na gal 1–2 pro­cen­tus žmo­nių. Nie­ka­da jų pro­ble­mos ne­bus iš­spręs­tos va­di­na­mo­sios dau­gu­mos.

– Ug­do­te jau­ni­mą per se­ną­sias tra­di­ci­jas?

– So­cia­li­nia­me tink­le per­skai­čiau ma­mos iš Ši­la­lės dė­kin­gu­mo komp­li­men­tą, kad pa­dė­jau sū­nui kaž­ko pa­siek­ti.

Va­sa­ros sto­vyk­lo­je, ro­dy­da­mas kank­les, pa­sa­kiau, kad Lie­tu­vo­je gal 10 vy­rų teišd­rįs­ta kank­lė­mis gro­ti. Vai­ki­nu­kas po kiek lai­ko mo­ky­to­jai pa­sa­kė no­rįs iš­mok­ti gro­ti. Mes su juo pa­si­da­rė­me kank­les. Da­bar jis pa­te­ko į „Tram­ta­tu­lio“ fi­na­lą Kau­ne.

Gal tai jam pa­dės pa­si­rink­ti pro­fe­si­ją, at­si­rink­ti drau­gus? At­sisk­leis ki­tas pa­sau­lis. Jei kaž­kiek prie to pri­si­dė­jau ir aš, la­bai džiau­giuo­si. Kaž­kiek pa­sau­lį pa­gra­ži­nau.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder