Dainuojantis "No Theatre" teatro aktorius ir režisierius VIDAS BAREIKIS švenčia 27 metų gimtadienį. Kovo 23 dieną Vilniuje, "Brodway pub" klube, ir kovo 30 dieną Palangoje V.Bareikis gimtadienį švęs koncertu "VB Goes 27". Maskvoje studijavęs ir vienu iš septynių didžiausias perspektyvas turinčių teatro režisierių paskelbtas V.Bareikis prisipažįsta pirmiausia sergantis teatru, o jau tada - muzika, tačiau abi šias sritis laiko neatsiejama gyvenimo būdo dalimi. Vėlyvą rudenį pasirodžiusį albumą "Panda" jis vadina solinės karjeros pradžios tašku. Nors šiaip gyvenime jį kur kas labiau jaudina galutinis taškas.
- Kaip gyvenasi, kai tau - 27-eri?
- Manau, dabar yra mano laikas. Kai jau turiu šiek tiek patirties ir yra jaunatviško entuziazmo. Manau, dabar bus toks geras laikas.
- Kokios temos teatre, muzikoje, gyvenime tau yra aktualios?
- Šiuo metu man yra aktualiausia žmogaus vidaus, sielos gilumas ir kartu visiškas situacijos beviltiškumas, nes vis viena galiausiai atsiduriame ties tuo pačiu finišu - mirtimi. Tam tikra prasme gana liūdna gyventi renginyje, kuris, žinai, rytoj baigsis. Bet vis viena tu bandai paimti iš jo viską, ką gali. Mirtis yra pagrindinis variklis, kuris varo mane į priekį, kad ir kaip keistai tai skambėtų. Dėl to dažnai ir mano muzikoje, spektakliuose girdėti, kad viskas bus blogai, bet tai bus rytoj, todėl susiimkime ir per šitą trumpą laiką darykime viską, ką galime.
- Kodėl albumas vadinasi "Panda"?
- Mėgstu juodą ir baltą. Dažnai būnu nuotaikų, kraštutinumų žmogus. Ir kartais būnu liūdnas, kad ir kaip linksmai atrodyčiau. Manau, ir pandos yra tokios: kad ir kaip mielai jos atrodytų, bet man tai - vienas liūdniausių gyvūnų pasaulyje. Ir tie žodžiai, kurie skamba vienoje albumo dainoje: juodai liūdna, juodai balta ir su grėsme išnykti... Manau, tai lygiai tiek pat tinka ir pandai, ir pandiškiems žmonėms.
- Koks tavo koncertų tikslas? Kokio poveikio žiūrovui, klausytojui sieki?
- Žaviuosi tais atlikėjais, kurie mane įkvepia. Matyt, ir aš kviečiuosi žmones tam, kad jie pasisemtų įkvėpimo judėti į priekį, galbūt daryti kažką kitaip arba tiesiog gyventi, kai būna labai sunku. Man tai patiktų.
- Viename Rusijos portalų esi paskelbtas kaip vienas iš septynių didžiausias perspektyvas turinčių teatro režisierių. Kaip reaguoji į tokį įvertinimą?
- Rusijoje praleistas laikas nebuvo lengvas. Mes išvykome visa šeima (Vidas Bareikis vedęs dainininkę Jurgą Šeduikytę, - aut. past.), su mažu vaiku, dėl ko kai kas mus laikė visiškais bepročiais ir vadino čigonais, - kad pasiryžome tokiam dalykui. Ir menine prasme tai buvo nelengva. Buvo du rokenroliniai metai. Todėl tą priskyrimą septintukui vertinu kaip gražų pastebėjimą, kad visas tas rokenrolas buvo to vertas.
- Ar po studijų Maskvoje nekilo minties ten likti?
- Manau, Lietuva yra geriausia vieta gyventi, kurti ir tada savo kūrinius pristatyti pasauliui. Pakeliavęs po Rusiją ir kitas šalis visomis keturiomis palaikau Lietuvą ir tuos žmones, kurie čia lieka ir kuria naują Lietuvą. O su Rusija stengsiuosi palaikyti gražius užmegztus ryšius, taip pat esu sulaukęs tam tikrų pasiūlymų dirbti.
- Ko teko išmokti, kad išgyventum Maskvoje?
- Kad kiekvienoje gyvenimo situacijoje reikia už save kovoti ir aiškiai dėstyti savo mintis, nes kitaip gali būti sutryptas. Nuvykęs ten įsitikinau, kad viskas, kas sakoma apie tą tautą - jos gilumą, tiesmukumą ar net kartais šiurkštumą, yra tiesa ir yra tos tautos kraujyje. Tai nėra jokia poza ir net minusu to nepavadinčiau, - jie tiesiog tokie. Kad išgyventum Maskvoje, turi kovoti už save ir kartais būti griežtesnis ar kietesnis, nei būtum Lietuvoje. Net eidamas į parduotuvę pieno, nes ta pati močiutė pardavėja tave gali pasiųsti... į kitą parduotuvę. Mentaliteto skirtumas yra didžiulis! Pagaliau tai yra miestas, kuriame gyvena 18 milijonų žmonių, ir tuo daug kas pasakyta.
- Ar kūrybą, gebėjimą kurti galima lavinti kaip įgūdį?
- Pirmiausia turi būti poreikis kurti, vidinis variklis, kuris žmogų skatina per kūrybą išreikšti save. Manau, tai pirminė priežastis. Žmonės, kurie to nedaro, manau, tokio poreikio neturi. Kūryboje pirmiausia yra poreikis kurti, o poreikio tu tikrai neišmoksi.
- Yra tokia kramtoma guma "Love is", kurioje piešiama, kas yra meilė... Kas tau yra meilė?
- Meilė yra dar vienas gelbėjimosi ratas, numestas žmonėms. Tam vargšui mažam žmogeliui, kuris gimsta šiame pasaulyje, užauga su tėvais ir tada vienas išeina į pasaulį. Kai esi vienas, tau pasidaro labai sunku. Nežinai, kaip šiandien rengtis, ir neturi ko paklausti - bordinį ar melsvą kaklaraištį rištis... Tada susirandi ką nors, ką įsimyli, ir gal net pradedi gyventi kartu, tada jau turi ko paklausti, kokios spalvos kaklaraištį šiandien rištis.
- Kuo namuose esi naudingas?
- Pasakykim švelniai: visų buities reikalų labai nemėgstu. Tai mane erzina. Bet aš dėkingas savo tėčiui ir mamai, kad moku ir laužą uždegti, ir blynus kepti, ir taisyti skalbimo mašinas, ir klijuoti plyteles... Dabar labai vertinu dalykus, kurių anksčiau nepastebėdavau, bet už kuriuos dabar galiu padėkoti savo tėvams - ne už kažkokius stebuklus, o paprastus žemiškus dalykus. Pavyzdžiui, namuose atsirado šuo ir aš galiu išmokyti sūnų, kaip su juo elgtis, kaip juo rūpintis.
Bet be krūvos visokių buities reikaliukų, tokių kaip sugedę kraneliai ar atsisukę varžteliai, galėčiau visiškai laisvai išgyventi. Gal dėl to namie mes turime labai mažai daiktų ir esame visiški minimalistai. Gyvenimas užsienyje ir kelionės išmokė, kad žmogui reikia labai nedaug - vienos kuprinės.
- Kiek norėtum gyventi? Kuriam laikui turi ką veikti?
- Jei mano artimieji gali keliauti kartu, tada man tikrai būtų įdomu pamatyti, kas bus 3013 metais, o kas bus 4013-aisiais - dar įdomiau. Gyventi yra labai didelis rokenrolas. Kartą žiūrėjau filmą apie Čingischaną. Kad užkariautų visą pasaulį, jam pritrūko tik žmogiško laiko. Tiesiog... Tas pavyzdys man dažnai kelia nerimą.
- Kaip tėvystė patobulino tavo asmenybę?
- Išmokė atsakomybės. Nes padėkoti už visus mumyse esančius gerus dalykus ir papriekaištauti dėl blogų galime tik savo tėvams. Pats, būdamas tėvas, matau, kad iš to mažo molio gabaliuko - vaiko gali nulipdyti ką tik nori! Gali prigrūsti į jį kompleksų arba atverti akis ir suteikti geresnį gyvenimą. Tik tu pats ir tavo sutuoktinis yra už tai atsakingi.
- Manai, kad vaikai turi teisę priekaištauti tėvams?
- O kas trukdo įvardyti, kas yra gerai, o kas - blogai? Man atrodo, atviras pasikalbėjimas leistų išsiaiškinti labai daug dalykų, kuriuos nešiojamės visą gyvenimą. Gal nuo to palengvėtų visiems - ir vaikams, ir tėvams. Gal tada nebeliktų trinties?
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Laisvalaikis"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą