Visvaldas Matijošaitis: blogai skaičiuojat mano turtą

Visvaldas Matijošaitis išgyvena ne pačius geriausius laikus, nors jo verslas klestėte klesti. Didžiulės „Vičiūnų“ imperijos savininkas išgyvena asmeninę tragediją, kurią nuolat pakursto bulvarinė spauda. Galėtum kalbėti su verslininku apie tai, kaip žiauriai toji spauda keršija į jos pinkles pakliuvusiam žmogui, tačiau V.Matijošaitis prieš duodamas interviu iškelia sąlygą neliesti a.a. žmonos temos. Tad su „Vičiūnų“ grupės vadovu V.Matijošaičiu kalbame ne apie išgyvenimus, bet apie motyvus, kurie verčia eiti į priekį.

- Įdomu, ką jūs galvojot lėkdamas autostrada - apie Siriją, kur bręsta karas, apie dujų kainas, kurias galvojama kilstelėti verslui, ar apie Europos krepšinio čempionate žaidžiančius lietuvius... Kas jums galėtų turėti įtakos?

- Iš tiesų tai negalvoju nei apie Siriją, nei apie dujas, nes priklausomybę nuo dujų esame susimažinę - šiemet pasistatėme naują biokuro katilinę, kur labai stipriai taupome (vienos kilovatvalandės savikaina - 5,6 cento). Ryžomės šiai investicijai, kad galėtume būti konkurencingi, nes energija yra vienas iš brangesnių gamybos segmentų. Na, o dėl Sirijos, nepamirškim, kad ji - tai ne tik dideli naftos klodai, bet ir arabų šalių vartai į Europą. Jeigu prasidėtų karo veiksmai, tai paliestų visus. Jums į darbą irgi tektų važinėt brangiau.

- Na, jūs turit sukaupę gražios patirties, kaip verstis itin sunkiomis sąlygomis. Tuo metu, kai diduma verslininkų per ekonominę krizę džiaugėsi išplaukę kad ir prakiurdyta valtimi, jūs ne tik sveiki gyvi pasiekėt krantą, bet ir gerokai praturtėję. Kokia čia paslaptis?

- Paslapčių nėra. Taip sutapo, kad mums padarius didelių investicijų prasidėjo 2008 metų krizė. Mes labai išsigandom, bet greit supratome, kad investicijos tik į naudą, nes krizės metu nei mes būtume linkę investuoti, nei bankai būtų greiti mus finansuoti. Niekur nedingsi, reikėjo dirbt: padidinę pajėgumus ir optimizavę sąnaudas mes, anot jūsų, ir išplaukėme. Kitas dalykas, per krizę labiausiai nukentėjo ne maisto pramonė, o transportas, įmonės, kurios užsiima nekilnojamuoju turtu ir statybomis, tačiau mūsų transportas nepatyrė vargo, nes yra pritaikytas mūsų verslo reikmėms. Labiausiai mums pravertė plati mūsų geografija, nes pagaminti gali daug kas, bet parduoti yra labai sunku. Šiandien mūsų prekybos būstinės veikia daugelyje Europos valstybių ir visose Rytų rinkose, produktus parduodame 48 pasaulio šalyse. Iš analogiško skaičiaus šalių perkamės ir žaliavų.

- Ir įmonių turite daugiau kaip dešimtyje pasaulio šalių. Kodėl dalį verslo nukeliate į užsienį. Ieškote pigesnės darbo jėgos?

- Jei tai būtų tiesa, turėtume važiuot į Kiniją. Vis dėlto didžiausia mūsų verslo dalis yra Lietuvoje, nors čia žuvies vartojimas auga labai lėtai. Lietuviai per metus suvalgo 12-13 kilogramų žuvies, japonai - 63 ir daugiau (neseniai pradėjom ir ten pardavinėti savo produktus), ispanai - apie 43 kilogramus žuvies produktų. Norint išlikt tarptautine kompanija, tenka kai kuriuos produktus gaminti arčiau vartotojo, nes viską vežt iš Lietuvos yra brangu. Traukies arčiau žaliavų, arčiau vartotojo. Ne paslaptis, kad tarp Lietuvos, ES ir Rytų rinkų egzistuoja muitai, tad jei nebūsi, tarkim, Baltarusijos, Rusijos, Kazachijos gamintojas, tapsi nekonkurencingas.

- O kur lengviau verslui?

- Be abejo, Lietuvoje, nes čia esi namie. Kitur žymiai sunkiau, nors tiek Ispanijoje, tiek Rusijoje (anksčiau ir Estijoje) direktoriai ir aukščiausio lygio vadovai arba specialistai yra lietuviai. Bet tai ne mūsų išradimas. Jei nuvažiuotumėt į vieną iš penkių tūkstančių švedų įmonių Kinijoje, pastebėtumėt, kad joms vadovauja vien švedai. Pagrindinei kompanijai savus lengviau paruošti darbui, be to, su savais ir susitart lengviau.

- Kaip vertintumėt dozuojamą valdžios dėmesį savam ir užsienio kapitalo verslui?

- Tai yra keista, nes verslas yra verslas. Juo labiau kad Lietuvoj kaip ir nėra lietuviškų bankų, tad kapitalas nori nenori yra užsienietiškas, gal tik vienur daugiau dirba lietuvių, kitur užsieniečių.

- Tai galima sakyt, kad valdžia labiau mėgsta svetimus?

- Matot, anot jūsų, svetimi gal atsineša daugiau patirties ir gal greičiau įsivažiuoja, gal jie turi geresnių pardavimo kanalų, bet bučiavimasis su jais yra mažų mažiausiai keistas. Man pačiam yra tekę kad ir tam pačiam Kaune su dviem detaliaisiais planais vargti daugiau kaip aštuonerius metus, kol jie buvo patvirtinti. Aš juokdavausi, kad per tą laiką būtų pasibaigę du Tėvynės karai arba pusantro pasaulinio. Vienas jų buvo dėl paukštyno, kurio projektavimas galų gale eina į pabaigą ir kurį netrukus pradėsim statyt. Prieš tai apžiūrėjome Italijos, Prancūzijos, Olandijos, Vokietijos, Airijos naujausius paukštynus, išsirinkome oro valymo įrangą ir jos gamintojus. Pabaltijyje tai bus pirma įmonė, turinti oro valymo sistemą. Kai spaudoj ar televizijoj matai kiaulių fermas, kuriomis skundžiasi gyventojai, neabejoji, kad jie kenčia dėl blogo kvapo. Visos kančios ir visi karai baigtųsi sudėjus ištraukiamo oro valymo filtrus. Bet tai vėl investicijos. Iš tikrųjų į visas investicijas derėtų žiūrėti vienodai: kas kuria darbo vietas, kas duoda naudą per mokesčius valstybei, visi turi būti sveikintini. Šiandien Lietuvoje dar per daug politikavimo, politikų pataikavimo vieniems ar kitiems verslininkams.

- Jūs irgi esat iš politikų - Kauno miesto tarybos narys. Tiesiog stebiuosi, kaip lig šiol iškenčiate be nuosavo laikraščio ar televizijos kanalo...

- Matyt, tas, kuris perka, išmano tą verslą, aš neišmanau ir nežadu gilintis į jį. Savo srityje mes turime veiklos daugeliui metų į priekį ir nenorime blaškytis.

- Jūsų ambicijos išseko pakliuvus į tarybą?

- Politinių ambicijų aš neturiu, nes nesu politikas ir nežadu juo būti. Aš neišsėdėčiau nė dienos Seime; nors užpakalis priliptų prie kėdės, vis vien iš ten pabėgčiau. Man buvimas taryboje yra rūpinimasis miestu, jo tvarkymas. Čia tas pats, kaip kiekvienam vyrui dera rūpintis savo namais: kad būtų graži aplinka, kad ponia gerai atrodytų, kad vaikai būtų pavalgę ir aprengti, išsilavinę, pasportavę. Čia tas pat.

- Esat kalbėjęs, kad jei savo versle elgtumėtės Kauno savivaldybės pavyzdžiu, bematant bankrutuotumėt. Ką turėjot omeny?

- Lietuvoje daug gerai sutvarkytų miestelių, tačiau Kaunas lieka tarp autsaiderių. Jo vadovai nepaiso ekonomijos, valdymo sąnaudos beprotiškai išpūstos. Privačiose kompanijose į darbą nepriimam pagal pažintį, priimam pagal dalykines žinias ir žmonės dirba kontroliuojami, o ten priimami pagal partiškumą ir taip toliau. Žinoma, yra savivaldybėje daug specialistų, bet aplink juos netrūksta ir išlaikytinių. Kita vertus, miestiečiai už paslaugas, šilumą, vandenį, šiukšles gerokai permoka. Šių paslaugų teikimo įmonėms sąnaudos irgi neįdomu, nes tiek, kiek reikia pinigų, jos įdeda į įkainius ir miestiečiai privalo sumokėt. Viskas žmogaus sąskaita.

- Jūsų verslas nesiriboja vien žuvies produktų gamyba. Jums, matyt, irgi tenka samdytis konsultantus, kaip ir mūsų valdžiai. Kiek jiems išleidžiate?

- Mums nereikia konsultantų, tariamės valdyboje su savo vadovais ir specialistais. Valstybė konsultacijoms aiškiai permoka, mes patartume ne prasčiau.

- Kaip mūsų valdžia padeda verslui?

- Tradicinis atsakymas: geriausia, kai netrukdo. O kai kurie net ir padeda augti užsienio rinkose: Lietuvos veterinarijos tarnyba, Užsienio reikalų ministerija.

- Gal dėl to, kad jūsų turtas didesnis už Lietuvos vadovų turtą, juos kartu sudėjus?

- Kuo čia dėtas turtas? Skaičiuodami Matijošaičio turtą, visi prastai skaičiuoja. Iš tiesų Matijošaitis neturi jokių milijonų, jie atsirastų tik tuo atveju, jei jis parduotų verslus japonui ar norvegui, švedui ar amerikonui. Jų nepardavus Matijošaičio turtas yra darbas, nes tik veikiančios įmonės turi vertę. Verslą laikau paprastu eiliniu darbu. Jei sustosi, pradėsi griūt į apačią, neatlaikysi konkurencijos. Vadinasi, paskutinė diena ateis greitai.

- Jūsų veikianti įmonė yra net Mauritanijoje, tiesa?

- Ne, ten pagal sutartį nuvežėm savo įrenginius, kurie čia, Lietuvoje, mums nebuvo reikalingi, ir bandome gaminti žaliavą, žuvies baltymus. Mūsų žmonės pasikeisdami ten važinėja, nes darbo jėga, nors ir pigi, nekvalifikuota.

- Lietuvoje nejaučiate šitos problemos?

- Didelę. Pagrindinė mūsų gamybinė įmonė yra Plungėje, dėl jos plėtros šiame mieste nėra nedarbo, 8 procentai - tai ne nedarbas, tai tie, kurie nenori dirbti. Mūsų įmonė suteikė darbo ne tik užsidariusios dirbtinės odos gamyklos darbuotojams, bet ir žmonėms iš aplinkinių miestų: važinėja ir iš Klaipėdos, Skuodo, Telšių ir kt. Dalį darbuotojų stengiamės užsiauginti patys: esame sudarę sutartis su Kauno technikos, A.Stulginskio žemės ūkio ir Sveikatos mokslų universitetais.

- Kaip prognozuotumėt darbo jėgos perspektyvą Lietuvos mastu?

- Perspektyva labai liūdna. Jei Kaune išeisi vasarą į gatvę, matysi daugiau garbaus amžiaus, o ne jaunų veidų. Kai prasideda mokslo metai, gatvės, žinoma, atjaunėja, bet laikinai. Valstybei kainuoja jaunuolius išmokyti, ir jiems patiems šiandien tai kainuoja, tad labai liūdna, kad gavę diplomus jie neranda darbo ir priversti užsieny skinti braškes ar tinkuoti pastatus.

- Negi dėl to nė kiek nekalti mūsų verslininkai?

- Iš tiesų verslininkai nėra kalti: jie moka tokius atlyginimus, kokius gali mokėt. Sakysim, vokiečių, prancūzų technologijos ir gamybinis parkas yra žymiai našesnis, aukštesnio lygio, reikalaujantis mažiau darbo rankų. Jų ir rinkos yra didesnės ir jie jose savi. Mes nori nenori tose rinkose esam svetimi. O Lietuva yra mažytė mažytė rinka. Kaip vienas Maskvos rajonas.

- O finansų analitikai jau buria, kad kelti atlyginimus verslininkai tuoj tuoj bus priversti.

- Algos kils, kai ims kilti darbo našumas. Ir mūsų įmonėje jis nėra dar toks, kaip norėtųsi ir turėtų būti; tai priklauso ne tik nuo investicijų, bet ir nuo žmonių gebėjimo ir jų požiūrio į darbą. Žinoma, pirmiausia nuo investicijų. Mūsų įmonių grupėje darbo užmokestis nuolat didėja. Per krizę mes buvom susimažinę atlyginimus: ir aš pats, ir a.a. mano žmona, - visiems vadovams buvo sumažinti atlyginimai, išskyrus eilinius darbuotojus.

- Euras jūsų verslui būtų naudingas?

- Kaip bus, prisitaikysim. Estijoj yra euras, niekas mums nuo to nepasikeitė. Nors man gaila lito.

- O Lietuvos žemės užsieniečiams negaila?

- Žinoma, būtų smagu, kad Lietuvoj vien lietuviai ūkininkautų. Tačiau jau dabar daug užsieniečių yra susipirkę žemių, tiktai didesnį formalumų ratą jiems dėl to teko apeiti. Šiandien jūs nelabai ir žinote, kieno yra ta žemė, nes yra bendrovės, kurios gali eiti iš rankų į rankas.

- Skaičiau, kad vienas turtingiausių švedų „Ikea“ savininkas tenkinasi senu automobiliu ir skrenda ekonomine klase. Šitas pavyzdys jūsų neįkvepia?

- Ką tas duoda? Jeigu jam patinka taip elgtis, jis taip ir elgiasi. O man labiau patinka sportiniai automobiliai. Turint galvoje, kad juos vairuoju pats, faktiškai jie yra pigesni už automobilius su vairuotoju.

- Sakykit, o ko toks verslininkas kaip jūs bijo šiandien?

- Bijo?.. Kai praradai visa, kas brangiausia, nelieka ko bijot.