Alvydas Medalinskas: Kodėl koalicija su „Nemuno aušra“ ir konservatoriais būtų pažeidžiama ir trapi?

Viskuo yra kaltos „Nemuno aušros“ partijos lyderio kalbos per rinkimų kampaniją ir dar iki jos apie jautrius tarptautinei bendruomenei aspektus. 

Tokias kalbas išsakęs Žemaitaitis, matyt, surado sau Lietuvoje papildomo elektorato ir atmušė dalį rinkėjų nuo Taikos koalicijos bei Liaudies partijos, bet pasiekė rezultatą, kad politiškai ir geopolitiškai jo partijos tiesioginis dalyvavimas bet kurioje koalicijoje po rinkimų yra sunkiai galimas.

Jeigu, vis dėlto, tai įvyktų, tai koalicija taptų labai pažeidžiama mūsų Vakarų partnerių akivaizdoje, o tai būtų negerai, kalbant apie tarptautinės paramos telkimą, siekiant kuo geriau užtikrinti Lietuvos saugumą, žvelgiant į galimus Putino Rusijos žingsnius Europoje.

Vargu, ar bereikia abejoti, kad turėdama pakankamai stiprią frakciją Seime ir tam tikrą įdirbį Vakaruose, konservatoriai irgi stipriai daužytų tokią centro kairės koaliciją su „Nemuno aušra“ tiek iš vidaus, tiek ir iš išorės.

Konservatorių dalyvavimas centro kairės koalicijoje irgi yra sunkiai įmanomas, nes būtų vargiai suvokiamas socialdemokratų ir demokratų partijų rinkėjams. 

O taip pat kitų partijų, kurios gali būti pakviestos į šią koaliciją rinkėjams, išskyrus liberalus.

Reikia taip sugebėti per 4 valdymo metus pasiekti tokį rezultatą, kad tik tų partijų, su kuriais konservatoriai buvo valdžioje rinkėjams, o neretai ir politikams buvimas kartu su konservatoriais yra siekiamybė, o visi kiti tokios partnerystė kratosi lygiai taip pat, o gal daugiau, nei partnerystės su „Nemuno aušra“. 

Ypač, jeigu nesupranta partnerystės su „Nemuno aušra“ geopolitinių problemų.

Konservatoriai kiek norės po šių rinkimų galės kaltinti centro kairę, jog šie neįveikia savo asmeninių ambicijų, jeigu nekviečia konservatorių, kad mąsto nevalstybiškai, gal vėl pradės aiškinti, kad centro kairės partijos yra koks nors tik konservatoriams ir jų analitikams žinomas Putino projektas, apie kurį, aišku, Kremliuje nieko nežino.

Norėdami suprasti, kodėl dabar su jais bus kratomasi koalicijos, tiesiog konservatorių lyderiai ir kai kurie daug labai reiškęsi viešoje erdvėje šios partijos politikai turėtų prieiti prie veidrodžio ir paklausti: kas dėl milžiniškos politikų arogancijos tapo per 4 metus viena nemėgiamiausių Lietuvos partijų su vienu iš labiausiai neigiamą reitingą ne konservatorių rinkėjų tarpe turinčiu partijos vadovu, kurį net reikėjo slėpti nuo rinkėjų per pačią rinkimų kampaniją. Ir galėjo atrodyti, kad partijai vadovauja premjerė Šimonytė.

Gavę tokį atsakymą, gal konservatoriai pasidarys, būdami opozicijoje, pamokas. Labai norėčiau, kad pasidarytų. 

Nes šioje partijoje yra ir labai stiprių, neabejotinai provakarietiškų Lietuvai reikalingų nearogantiškų politikų, kurie daug darė ir ateityje manau, kad darys, nors ir būdami opozicijoje, mūsų šalies saugumui. 

Bet viešojoje erdvėje daugiausia matėsi arogantiški veidai, net slepiant lyderį.

Atvirai pasakius, galvojau, kad dėl visos tos arogancijos ir bandomų užtušuoti kilusių skandalų konservatoriai gaus dar mažiau balsų.

Bet spėju, kad jiems labai stipriai gelbėjo Ukraina, Putino Rusijos grėsmė ir … „Nemuno aušra“, Taikos koalicija, Vaitkus ir t.t. 

Taigi, visai aišku, kodėl konservatoriai apie Žemaitaitį ir Vaitkų tiek kalbėjo. Jiems tai tik padėjo mobilizuoti savo elektoratą.

Kad ir kaip nebūtų paradoksalu, dėl tokių kalbų viešojoje erdvėje iš konservatorių ir jiems prijaučiančių analitikų pusės augo taip pat ir „Nemuno aušros“ reitingai. 

Taigi, vieni kitiems buvo labai reikalingi, kaip per Europos parlamento rinkimus Gražuliui buvo naudinga Laisvės partija.

Tai, kad ypač konservatoriai ir jų šalininkai labai įnirtingai savo naudai eksploatavo Ukrainos temą neretai skambėjo labai neskaniai. 

Pavyzdžiui, aiškinant, kad, jeigu bet kuri iš dabar laimėjusių partijų ateis į valdžią, tai gali būti smūgis Lietuvos paramai Ukrainai ar, kas skambėjo dar absurdiškiau: balsuok už konservatorius, nes tuo metu Ukraina sunkiai kaunasi fronte.

Kas čia yra bendro su balsavimu už konservatorius ir tik tai tada galima Lietuvos parama Ukrainai visiškai nebuvo aišku, išskyrus tai, kad karą patiriančios šalies sąskaita bandyta pasiekti sau geresnių rezultatų per Seimo rinkimus.

Baigdamas šią temą dabar tik noriu pasakyti, kad manau, jog centro kairė bus nemažiau palaikanti Ukrainą, nei buvo iki šiol dabartinė valdančioji koalicija. 

Tik gal mūsų užsienio politika atsisakys kai kurių ryškių selfi diplomatijos momentų. Bet apie tai gal kada kitą jau kartą.

Žvelgiant į galimus galutinius Seimo rinkimų rezultatus po antrojo turo, irgi spėčiau, kad konservatoriai apygardose negaus tiek, kiek tikisi. 

Kodėl? Atsakymas yra prieš tai esančiose pastraipose.

Jei centro kairė atsisakys į valdančią koaliciją įtraukti „Nemuno aušrą“ ir konservatorius, tai matematiškai ypatingą svarbą įgauna Valstiečių ir žaliųjų partijos bei liberalų partijos balsai. 

Čia klausimas jau, kaip pavyks susitarti.

Liberalai sakė, kad nemato koalicijos su valstiečiais ir pasisako prieš mokesčių didinimą, o tai socialdemokratams yra labai svarbu. 

Ar liberalai stums visus klausimus, susijusius su seksualinių mažumų teisėmis, kaip tai darė Laisvės partija, matysime ateityje. Tai būtų papildoma trintis su valstiečiais.

Atsižvelgiant į tai, centro kairės partijoms bus kritiškai svarbus antras turas, auginant matematinę daugumą Seime, kuri nėra aiški.

Jeigu per kitus rinkimus jos nepavyks išsiauginti, teks remtis „Nemuno aušros“ parama ir konservatorių parama Seime per balsavimus, kurie yra svarbūs tos ar kitos partijos rinkėjams ir atskirų Seimo narių iš kitų partijų parama, kas reikš, jog koalicija nebus labai stipri. Ir čia atsiranda daug didesnės galimybės Prezidentui, nei iki šiol.

Visai galimas dalykas, kad „Nemuno aušros“ politikams bus suteiktos vadovaujančios pozicijos kai kur Seimo komitetuose, taip kompensuojant galimą balsų trūkumą Seime.

Bet dar palaukime antrojo rinkimų turo. Džiugina tik tiek, kad ir Taikos koalicijai, ir Vaitkaus partijai yra tik labai minimali parama Lietuvoje. 

Visiškai aišku, kad toliau Lietuva galės daryti svarbius žingsnius tiek pagelbėjant Ukrainai, tiek stiprinant savo šalies saugumą, toliau projektuojant jį euroatlantinėje erdvėje.

Autorius yra Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, politologas