Panašiai kalba ir ne vienas bendratautis emigrantas.
O kaip mąstančio ir neabejingo žmogaus neims stresas. kai tavo mažoje Tėvynėje vyksta sunkiai suvokiami dalykai. Mums aiškina, kad demokratija - pats geriausias valdymo būdas. Kad per rinkimus į valdžią išrenkami patys skaidriausi ir išmintingiausi valstybės sūnūs ir dukros ir jie sąžiningai bei garbingai vykdo savo pareigas, kad pateisintų šį didžiulį pasitikėjimą. Nors garsusis Didžiosios Britanijos premjeras Vinstonas Čerčilis teisingai pasakė, kad “demokratija - nevykusi santvarka (ir čia iš karto pasitaisė) bet nieko geresnio pasaulis nesugalvojo“.
Negalima nesutikti su šio didžiojo žmogaus įžvalga. Su viena esmine išlyga. Kad ši santvarka neišsigimtų, būtina žmones nuo mažens mokyti joje gyventi. O kaip yra dabar? Kaip rimtas tautietis pasakytų, palaida bala arba chaosas. Kas pas mus moko būti savivaldybės tarybos nariu, meru, Seimo nariu, ministru, Prezidentu?
Galų gale, ar mokome dalyvauti savo valstybės kūrime? LR Konstitucijos 4 straipsnis iškilmingai skelbia, kad valstybės suverenas (t.y., šeimininkas) yra Tauta. Jis gali tiesiogiai ar per savo atstovus tvarkyti bendrus mūsų valstybės reikalus. Kas ir yra politika. Žodynai taip mums paaiškina: politika [gr. politikē (epistēmē) — valstybės valdymo menas, valst. reikalų tvarkymo teorija ir praktika; visuomeninė veikla, sauganti klasinius interesus.
Manau, logiška, jeigu tai reikalų tvarkymo menas, to savaime gimdami neįgyjame. Galime tik išmokti. Juk mokomės visų kitų gyvenimiškų dalykų. Dirbti kitus darbus be mokslo negali. O valstybės reikalus tvarkyti – ką, paprasčiau?
Keista, bet jau beveik per 32 atkurtos nepriklausomybės metus vis bandoma įrodyti buvusio proletariato vado Vladimiro Ulijanovo-Lenino tezę, kad net ir virėja gali valdyti valstybę.
Pas mus tai nuolat įrodinėja tiek save vadinantys kairiaisiais, tiek dešinieji. Bet bent man jie nei prie sovietų, nei dabar to nesugebėjo įrodyti.
Nenoriu įžeisti virėjų nes tai labai garbinga profesija, bet, kaip sakoma, iš dainos žodžių neišmesi.
Šiandien vietoj to, kad mokytume ir ruoštume žmones tinkamai tvarkyti bendrus mūsų reikalus, elgiamasi atvirkščiai. Jau į parlamentą ruošiamasi rinkti tiesiai po mokyklos suolo. Nors iki 21 metų niekaip negalima spėti užbaigti net bakalauro studijų.
Ką jau bekalbėti apie bent šiokią tokią gyvenimišką patirtį ir praktiškai nuveiktus realius darbus? Juk net eilinėms pareigoms darbdavys geriau renkasi patyrusį, turintį darbo patirtį, o ne tik po mokyklos. O čia - į parlamentą, kuris ne tik įstatymus leidžia, bet privalo atlikti visų valstybės institucijų parlamentinę kontrolę.
Kai tai daroma tik tam, kad kažką pamėgdžioti ar įsiteikti, o ne rimtai valstybės vairą laikyti, gauname tokį apverktiną rezultatą, kokį stebime.
Nesvarbu, kokia partija bebūtų, pas mus į Seimą išrenkamas bet kas. Kokią gyvenimišką patirtį ar svarbių darbų bagažą sukaupę buvę ar esantys ministrai?
Vieną kitą surasime. O didesnė dalis net vadovavimo patirties, t.y., darbo su didesniais žmonių kolektyvais neturi. Beje, yra ir tokių, kurie net normalaus išsimokslinimo nesugebėjo įgyti - o jau ministrai. Tai gal iš viso mokytis nereikia? Ar tai tikrai patys išmintingiausi Lietuvos sūnūs ir dukros?
COVID -19 ne iš dangaus nukrito, o atsirado dėl žmogaus grubaus kišimosi į gyvąją gamtą. Nuo to dabar kenčiame visi. Ir galime vieni kitus kaltinti kiek norime, bet nuo to niekas nepasikeis. Su šia realybe privalome tiesiog susigyventi.
Ne politikai nuo ligų išgydys. Jie privalo mokėti sukurti tokią sveikatos sistemą, kuri veiktų autonomiškai ir pati adekvačiai reaguotų į iškylančias grėsmes. O tų grėsmių, kaip pranašauja žinovai, dar bus ne viena. Tačiau grėsmių yra ir bus, o kur gauti gabių politikų? Šis klausimas tikrai vertas milijono.
Juk dabartinių politikų elgesys net trijų krizių (pandemija, hibridinis karas, kainų šuolis) realybėje nebeišlaiko jokios kritikos. Kaip galima būti tokiems elementariai nesuvokiantiems, kad rietis tarpusavyje dabar jau ne tik nebegalima, bet net nusikalstama. Negi neužtenka sveiko proto suprasti kokios grėsmės pas mus atslinko?
Vadinamoji pabėgėlių krizė čia jau ne tik diktatoriaus A. Lukašenkos, bet ir mūsų politikos strategų atsakomybės dalis.
Nors, iš tikrųjų, tai jau ne pabėgėlių krizė, o pats tikriausias hibridinis karas. Jo formos ir būdai gali būti įvairūs ir ne visi mums iš karto atpažįstami.
Mūsiškių atsakomybė glūdi labai paprastame atsakyme. Prieš įsiveliant į kokį nors konfliktą, protingas visada numato bent dalį jo pasekmių ir tada sprendžia verta ar ne. O mūsų užsienio politikos darytojai nusprendė vėl matomai iš revoliucionierių pasimokę) eksportuoti liberaliąją demokratiją į Baltarusiją, Rusiją bei dabar dar siūlo ir Kinijai. Tik nesusimąstė, ar Baltarusijos žmones pasiruošę ją priimti. Ar ne primena Afganistano, kur net 20 metų diegėme demokratiją, o jos atsisakyti tautai teprireikė mėnesio. Ne talibai laimėjo. Tauta nepriėmė. Jie negynė to, kas ne jų. Niekas nesiginčija, kad A. Lukašenka ar V. Putinas diktatoriai, kad jie susidoroja su oponentais. Bet klausimas: ar Lietuvos valdžia yra tam, kad išrinktų/paskirtų Baltarusijos prezidentą, ar ji pagal priesaiką ir Konstituciją privalo rūpintis Lietuvos žmonių gerove?
Juk dėl demokratinės santvarkos Baltarusijoje ar Rusijoje gali nuspręsti tik šių valstybių piliečiai. Pati demokratijos samprata tai diktuoja. Tai kodėl mes, kaip sovietiniai stachanoviečiai, labiausiai spaudėme, kad A. Lukašenkos neliktų.
Kai tuo metu kitos ES senbuvės tai darė gan vangiai.
Ir ką pasiekėme? Ką laimėjome? Nuo mūsų elgesio baltarusiams lengviau gyventi? Ar A. Lukašenkos nebeliko?
Išvada aiški: tiesiog pasielgta karštakošiškai, vaikiškai, nesugebant prognozuoti pasekmių. Tarp kitko, dėl sankcijų, apie kurias daug kalbama, bet mažai daroma. Kas įvertino jų pasekmes paprastiems Baltarusijos žmonėms? Juk nereikia būti naiviems - A.Lukašenka asmeniškai nebadaus ir prieglobstį Rusijoje jis turi garantuotą, kaip buvęs Ukrainos kleptomanas Janukovičius.
O Baltarusija jau Rusijos glėbyje, ir kvailiui aišku. Tarp kitko, ir oro erdvę į Baltarusiją jau seniai galima buvo gerokai pridaryti.
Bet juk reikia dirbti, o ne plepėti. Reikia kiekvienam vadovui daryti konkrečius darbus, o ne tik pareiškimus spaudai ruošti. Juk Irakas neturi sienos su Baltarusija iš kur daugiausia taip vadinamų pabėgėlių. Aišku, kad lėktuvai su jais skrenda per kitų šalių oro erdvę. Tai kodėl per tiek laiko nesusitarta bent su keliomis valstybėmis, kad tų lėktuvų nepraleistų?
Galų gale, ES gali dalį nuostolių kompensuoti. Ir šį darbą privalo daryti pats ministras su savo pavaduotojais, o Prezidentas jam padėti, paskambindamas tų valstybių kolegoms. Jeigu norime pasiekti konkretų rezultatą, dirbkime. Juk bet kokio rango vadovas turi ir dalį tokio darbo, kurį tik pats gali nuveikti, niekas kitas už jį to nepadarys. Valdžia duota ne tik kabinete sėdėti ir kalbas sakyti, ten reikia ir realius darbus daryti. Bet tą daryti reikia sugebėjimų. O tai ne kiekvienam duota.
Stebint situaciją, keistokai atrodo kai kurių mūsų politikų olimpinė ramybė. Toks įspūdis, kad viskas išsispręs savaime. Duok Dieve, kad būčiau neteisus, bet kad tai savaime išsispręs, labai abejotina.
Daugiau tikėtinas kitas pavojingesnis scenarijus. Tai specialiai išprovokuoto karinio konflikto pasienyje grėsmė. Kaip bevadinsime A.Lukašenką, jis mums - neteisėtas Prezidentas, o Rusijai – atvirkščiai.
Jis oficialiai paprašė Rusijos karinės pagalbos. Juk aiškiai kartojasi Sirijos scenarijus. Kai Rusija be skrupulų įsijungė į karą svetimoje šalyje ir JAV su tuo nemaloniu faktu susitaikė. Juk neplaniniai desantininkų mokymai mūsų pasienyje tikrai verčia sunerimti. Matomai tai ne šiaip sau pasivaikščiojimas.
Kodėl apie tai rašau? Todėl, kad mane, ir ne tik mane, labai jaudina mūsų visų grandžių keista reakcija į vykstančius procesus. Tuo metu, kada prie mūsų sienų sukaupti tūkstančiai hibridinio karo dalyvių (kažkam tai patogiau juos vadinti pabėgėliais) o už jų - realūs ginkluoti kariai, matomai valstybėje negali būti svarbesnių uždavinių, nei suvienyti Tautą. Tačiau, norint tai padaryti, bent kuriam laikui turi būti atidėtos į šalį mūsuose taip mėgstamos politikų tarpusavio rietenos su prieskoniu, kuris kitą tirštesniais purvais apipils.
Taip pat - į politinę darbotvarkę šiam laikmečiui neaktualių klausimų tempimas. Kurie mus tik dar labiau supriešina.
Chrestomatinis pavyzdys - rafinuotas bandymas palaipsniui legalizuoti narkotikus. Pradžioje tai buvo slepiama po silpnų narkotikų dekriminalizacijos skraiste. Vėliau tai išplėtota visiems narkotikams. Dabar nueita dar toliau, viešoje erdvėje pradėta dalintis jų vartojimo patirtimi su paslėptu naratyvu, kad tai nieko blogo ir t.t. ir pan.
Tas pats vyksta ir su Partnerystės įstatymu. Šią problemą reikia spręsti, bet dabar užtektų to, ką siūlo Seimo nario L.Kasčiūno grupė. O vėliau, ramesniais laikais, gal ir referendumą galima surengti, nes kitaip Konstitucijos nepakeisi ir neapeisi. Galų gale, šiandien per didelė prabanga bartis. Laikas ne tas. Per tai nebelieka laiko užsiimti dar viena didžiule problema, kuri tik auga.
Tai - nesustabdomas kainų kilimas. Vien tik gavus sąskaitas už šildymą, žandikaulis ne vienam atvipo ir nebeužsidarė. O benzino kolonėlėse jau greitai litras 95 benzino perkops 1,5 € ir keliaus toliau. Juk aišku, kad energetikos kainos niešvengiamai sukels ir visų kitų prekių bei paslaugų kainas.
Taip, kad problemos jau mūsų kieme ir jų tik daugės. Ne laikas dabar antraeiliams ar trečiaeiliams dalykams. O rietenos - prabanga, joms turi būt paskelbtas moratoriumas bent iki pavasario. Juk dar yra ir Lenkijos konfliktas su ES, kur vienareikšmiai privalome palaikyti Lenkiją. Jie teisūs. Nes ES ne Briuselio biurokratai, o suverenių valstybių sąjunga.Bent į tokią stojome.
Manau, skaitančiam dabar aišku, kodėl pradėjau lyg nuo nekaltų dalykų, nuo mokėjimo tvarkyti valstybės reikalus. Gera būti valdžioje, kai pas mus ir kaimynus viskas gerai, bet kai susikaupia ne viena, o keletas rimčiausių ir sunkiai jų baigtį prognozuojamų krizinių problemų, jų sprendimui reikia neeilinių gabumų.
Ir vien ekspertų patarimų čia neužteks.
Patys valstybės politikai ir pareigūnai privalo tapti išmintingais ir veikliais. Tačiau ar užteks tam gyvenimiškos patirties, mokėjimo atlikti konkrečius darbus ir, žinoma, laikotarpio svarbos suvokimo kultūros?
Daktaras Algimantas Matulevičius, Lietuvos regionų partijos pirmininko pavaduotojas
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą