Artūras Žalys: Apie antisemitus, Lietuvos dergimą ir komjaunuolišku ryžtu spindinčius veidus

Nuo ko viskas prasidėjo? Nuo rinkimų! Lietuvoje jau seniai taip - jei rinkimus laimi ne konservatoriai, reiškia rinkimai NETEISINGI! 

O su neteisybe reikia kovoti nesiskaitant su priemonėmis. 

Galima dergti Lietuvą, politines partijas, už jas balsavusius rinkėjus paskelbti antisemitais, skaldyti tautą į teisinguosius ir neteisinguosius, smirdančius ir kvepiančius, sulinkusius ir tiesiuosius...

Žmonių kiršinimas tapo atskirų politikierių ir jų grupių amatu. 

Tačiau tas procesas kažkoks keistas, sakyčiau selektyvus, kada iš krūvos panašių ar net identiškų įvykių pasirenkamas vienas ir tada smerkiančiųjų divizijos negailestingai puola traiškyti pasirinktąjį.

Sakote taip nėra, o aš esu eilinis „vatnikas“, „kremlinis“ ir net antisemitas! Bet prisiminkime.

Štai buvęs parlamentinės partijos vadovas ir net Lietuvos Seimo pirmininkas viešai pareiškia, kad Lietuvai labai kenkia lenkai, tad reikėtų kasdien po porą jų nušauti! 

Nurodė net kas turėtų tapti pirmąja auka. Ir ką? O, gi, nieko! Tokia žmogaus nuomonė, o už ją, kaip žinoma, Lietuvoje nebaudžiama! 

Tegu toliau taip galvoja, o mes džiaukimės, kad dar nepradėjo šaudyti.

Kitas plačiai žinomas televizijos meno atstovas nufilmavo ir išplatino reto šlykštumo sceną kur ant inkilo varnėnams teplioja žydų tautos simbolį – Dovydo žvaigždę ir visaip tyčiojosi iš žydų. 

Tylu, ramu, jokių širdį veriančių pareiškimų, net ausyloji sovietinė prokurorė Faina neįžvelgė antisemitizmo, nors šiaip jos ausis pagauna viską kas bent krašteliu paliečia žydus. Nėra prasmės kelti triukšmą dėl kažkokio „štukoriaus“ išsidirbinėjimų. 

Juk į Seimą nepretenduoja, į vyriausybę taip pat.

Tas pats veikėjas netrūko pasižymėti dar kartą pareiškęs, kad reikia šaudyti visus kurie klausosi rusiškos muzikos ir žiūri rusų filmus! 

Šį kartą šiek tiek sujudo visuomenė (tikriausiai pagalvojo, kad netyčia nutverti besiklausantys rusiškų „čestuškų“ gali gauti kulką į kaktą). 

Potencialų šaulį lyg ir atleido iš valstybės išlaikomos LRT, bet ar ilgam? 

Sakykite, iš kur toks atlaidumas, toks liberalumas, juk ne kaimo pijokėliai ar psichiatrinių dispanserių pacientai, bet gerai žinomi ir matomi asmenys tyčiojasi net ragina žudyti kitų tautybių Lietuvos gyventojus, o valstybėje tyla kaip bažnyčioje po mišių.

Vargu ar reikia stebėtis, juk reikalo esmė matosi nuoga akimi- niekam ne paslaptis, kad abu „šauliai“ stipriais saitais susieti su „vienintele teisinga“ Lietuvos politine partija kuri prapylusi rinkimus vietoje to, kad objektyviai įvertintų pralaimėjimo priežastis pradėjo nuožmų karą su dar nesuformuota nauja vyriausybe ir Seimo dauguma.

infa.lt fotomontažas

Ir jiems čia pasisekė. 

Daug ir įvairiomis temomis per Seimo rinkimų kampaniją kalbėjęs Žemaitaitis pripasakojo tiek visko, tokių istorijų ir nutikimų, kad jų užtektų dar keliems rinkimams. Įnirtingai kritikuodamas valdančią daugumą, pirštu badydamas į jų padarytas akivaizdžias nesąmones, ekonomines kvailystes, nekompetenciją, reikalaudamas išslaptinti saugumo bendradarbių sąrašus užsitraukė tokią nemalonią, kad tapo nepatogiausiu ar net pavojingiausiu konservatoriams politiniu priešininku.

Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad ne viskas ką jis kalbėjo buvo tiesa, visko buvo, bet ar rinkimuose visi lieja tik teisybę (nekalbu čia apie „vienintelę teisingą“ kur kiekvienas pasakytas teiginys yra nekvestionuojama TIESA). 

Kad ir ta skaičiuotė apie pagaliuką ir žyduką taip mirtinai išgąsdinusi Lietuvos žydus. Juk tik negrįžtamai su protu susipykęs asmuo gali patikėti, kad Žemaitaitis su tuo nelemtu pagaliuku gali kaip nors pakenkti žydams. 

Vadinkime kaip norime – vaikiška skaičiuotė, liaudies menu, žodinė kūryba, bet juk nerimta tame vaikiškame paporinime regėti apokalipsę, veik du šimtus tūkstančių Lietuvos piliečių paversti antisemitais, o jų išrinktiems atstovams Seime taikyti konstitucinius apribojimus. 

Be abejo, ir su tuo reikia sutikti, Žemaitaičiui nederėjo prisiminti tos vaikiškos žaidimų skaičiuotės, tad nenuostabu, kad žydai įsižeidė, bet jų reakcija, mažu mažiausiai, keistoka prisimenant aukščiau paminėtų veikėjų paistalus.

Be viso pikto netylėjęs kaip Izraelis subombardavo už ES pinigus pastatytą mokyklą Palestinoje, smerkęs žydus dėl tūkstančių vaikų žūčių karo veiksmų zonoje, negailėjęs karčių žodžių B. Natanjahu, Žemaitaitis ir visa „Nemuno aušra“ tapo idealiu taikiniu į kurį rinkimus pralaimėjusieji svaido visą susikaupusį įniršį. 

Net dabar, kai Tarptautinis baudžiamasis teismas apkaltino Izraelio premjerą karo nusikaltimais ir išdavė jo arešto orderį ašaringoji publika nerimsta, pyla purvą ant Seimo daugumos (nors didžioji jos dalis dar neišmoko kaip reikia nuspausti balsavimo mygtukų), ieško užsienyje politikų „susirūpinusiu antisemitiniu Lietuvos seimu ir premjero bandymu prakišti į vyriausybę antisemitus“, kiršina žmones organizuodami mitingus kuriais tuojau pat pasinaudoja mums nedraugiškos valstybės piešdamos Lietuvą kaip žydus persekiojančią antisemitinę šalį kur persekiojami žydų ir kitų tautybių žmones.

Keista, bet visam šitam alasui pritaria ir Lietuvos prezidentas tiesiogiai patvirtinantis, kad tie beveik du šimtai tūkstančių Lietuvos piliečių balsavusių už „Nemuno aušrą“ yra antisemitai! Taip sakant „ ...yra visiems vienodai teisingas!?“

Užmirštama, kad ir Žemaitaičiui, kaip ir bet kuriam ES piliečiui, neuždrausta kritiškai vertinti ar net smerkti Izraelio veiksmus, juoba, kad kalbama ne apie karių žūtis fronte, bet apie nekaltų žmonių –senelių, moterų ir vaikų aukas. 

Deja, kai kam tai labai ne prie širdies. Juk yra karas Ukrainoje, ten rusų fašistai taip pat nesiskaito su priemonėmis, šluoja nuo žemės ukrainiečių miestus, be gailesčio žudo vaikus, moteris, o Žemaitaičiui kažkodėl užkliuvo tik Izraelis! 

Lietuvos žmonės nėra akli ir kurti, tik įbauginti Tačiau kai yra reikalas moka savo pozicijas ginti. Paskutinės apklausos akivaizdžiai parodė, kad tokie „vienintelės teisingos“ partijos neatsakingi ir beprasmiški veiksmai: savo valstybės žeminimas, tautos skaldymas, keliama isterija, negalėjimas oriai nueiti nuo valdžios, kapitališkai kirto per jų populiarumą. Kažkada reitingų lyderė, sukrapščiusią tik 9 proc. balsų aplenkė net „antisemitinė“ „Nemuno aušra.“ Nesmagu!, bet ko norėti iš „šunaujos“, „vatnikų“, „kremlinių“ „kėgėbino“ir net „ne žmonių“...?

Pralaimėti visada sunku, bet sveika! Tiesa tik tada kai suvoki, kad nesi pasaulio bamba, kad kaip ir visi mirtingieji darai klaidas, kad tavo veikla ne visiems sukelia euforija, o ir pats nesi atsiradęs iš nekalto prasidėjimo. 

Juk visose ne autokratinėse valstybėse teisėta valdžių kaita yra tai kas vadinama demokratijos garantu. 

Taip, pralaimėję ir ten džiaugsmu netrykšta, bet dažniausiai kažkaip sugeba susivaldyti, nuryti pralaimėjimo kartėlį ir pyktį, bent jau neskųsti rinkimų rezultatų užsienio valstybėms.

Konservatoriams ir juos aptarnaujantiems reikia suramdyti savo nuoskaudas, gerai sukramtyti pralaimėjimo kartėlį, nuryti jį ir ruoštis naujiems rinkimams.

Respublika.lt fotomontažas

Taip būtų tauru, gražu ir, sakyčiau, net didinga!

Tiesą sakant tai, greičiausiai, tik „drambliuko svajonės“.

Autorius išreiškia savo asmeninę nuomonę, kuri gali nesutapti su redakcijos pozicija.